Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Popiežiaus Benedikto XVI palinkėjimai kunigams

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI teikia palaiminimą kunigams Laterano Šv. Jono bazilikoje EPA-ELTA nuotrauka

Pagaliau po daugelio iškilmių, vizitų į patriarchalines Romos bazilikas bei oficialių susitikimų su Italijos ir pasaulio veikėjais, popiežius Benediktas XVI, po išrinkimo ir inauguracijos, rado galimybę daugiau dėmesio skirti svarbiausiam sielovadininkų luomui – kunigams. Gegužės 13 dieną Romos vyskupo katedroje Laterano Šv. Jono bazilikoje Šventasis Tėvas susitiko su savosios diecezijos kunigais, o gegužės 15-ąją, per Sekminių šventę, pagal pirmtako popiežiaus Jono Pauliaus II pradėtą tradiciją, suteikė diakonams kunigystės šventimus.

Priminta „atleidimo galia“

Nors Popiežiaus pašventintas 21 kunigas priklauso Romos vyskupijai, tačiau kaip visada jų kilmė įvairiatautė: vienuolika naujųjų kunigų italai, penki – iš Lotynų Amerikos šalių (du iš Bolivijos, po vieną iš Urugvajaus, Kosta Rikos ir Peru), trys – iš Afrikos (po vieną iš Kenijos, Angolos ir Nigerijos) ir du iš Europos valstybių (Airijos ir Rumunijos). Daugiausia per Sekmines pašventintų kunigų – devyni – yra baigę neokatekumenų sąjūdžiui priklausančią „Redemptoris Mater“ seminariją, šeši – Romos vyskupijos didžiąją seminariją, kiti atstovavo vienuolinių kongregacijų teologijos studijų įstaigoms.

Savo homilijoje, pritaikytoje Šventosios Dvasios atsiuntimo liturginei iškilmei, popiežius Benediktas XVI taip pat sutelkė dėmesį į Eucharistijos reikšmę kunigo dvasiniam gyvenimui ir paskatą evangelizacinei veiklai. Jis taip pat pažymėjo, kad per pirmąsias Sekmines gimusi „Bažnyčia turi visą laiką iš naujo tapti tuo, kuo ji yra: turi atverti sienas tarp tautų ir griauti barjerus tarp rasių ir klasių. Joje niekas negali būti užmirštas ar paniekintas“. Bažnyčioje yra tik laisvi broliai ir seserys Jėzuje Kristuje, tarp kurių Šventoji Dvasia palaiko glaudų ryšį.

Kreipdamasis į naujuosius kunigus, kartu ir į visus pasaulio kunigus, Popiežius priminė, kad Šventosios Dvasios suteikta stiprybė ypatingai pasireiškia „atleidimo galia“. Atleidimas ateina nuo kryžiaus, nuo kurio „Kristus perkeičia pasaulį savąja meile, kurią skleidžia“ ir kuri yra vienintelė malonė, galinti sukurti patvarią taiką ir ramybę. Kunigai perteikia atleidimą Atgailos sakramentu, kuris yra Bažnyčios didžiausias turtas. „Negali būti pasaulyje tikros pažangos, neįveikus blogio. Ir blogis gali būti įveiktas tik per atleidimą“, - sakė Šventasis Tėvas, pažymėdamas, kad realus, ne vien tik „žodinis“ atleidimas gali mums būti suteiktas tik Viešpaties malone. „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos“, - nurodė Jėzus savo mokiniams.

Taip pat Viešpaties kvietimą į tikėjimo slėpinį, šventąją Eucharistiją, reikia suprasti Sekminių evangelijoje primenamą prisikėlusio Jėzaus pasveikinimą apaštalams: „Ramybė jums“. Šventojoje Eucharistijoje esantis Viešpats toliau atiduoda save mums ir „šitaip nuolat suteikia mums tikrąją ramybę“, - kalbėjo popiežius Benediktas XVI. Jis ragino kunigus per kasdienį ir vertą Eucharistijos celebravimą visada likti artimoje bendrystėje su Kristumi. O kunigai turi padėti, „pasiremiant Eucharistija, nešti pasauliui Kristaus ramybę“.

Bažnyčios ir Šventosios Dvasios ryšys

Kunigų šventimų temą Šventasis Tėvas pratęsė po šv. Mišių kalbėdamas su tikinčiaisiais, susirinkusiais Šv. Petro aikštėje „Regina Caeli“ šventadienio vidudienio maldai. Jis pabrėžė, jog naujieji kunigai, pakviesti „Dievo Žodžio ir sakramentų tarnystei“, ypatingu būdu ženklina Katalikų Bažnyčios augimą. „Dėkokime Dievui už naujų presbiterijų dovaną ir melskimės, kad Romoje, kaip ir visame pasaulyje skleistųsi ir bręstų gausūs ir šventi kunigų pašaukimai“, - sakė popiežius Benediktas XVI.

Jis pastebėjo, kad Sekminių šventės ir kunigystės šventimų sutapimas leidžia priminti tą neatskiriamą ryšį, kuris egzistuoja tarp Bažnyčios, kaip institucijos, ir Šventosios Dvasios. „Be Šventosios Dvasios Bažnyčia būtų sumenkinta tik iki įprastos žmonių organizacijos, apsunkusios nuo savo pačios struktūrų“, - pastebėjo Šventasis Tėvas. Kaip Dievo planuose Dvasia naudojasi žmonių tarpininkavimu savo veikimui istorijoje, taip ir Kristus, įsteigęs Bažnyčią, „praturtino ją Dvasios dovana, kad ją galėtų stiprinti ir vesti į galutinę tiesos pilnatvę. Popiežius linkėjo bažnytinei bendruomenei „visada likti atvirai ir klusniai Šventosios Dvasios veikimui, kad būtų patikimu įrankiu Dievo veikimui tarp žmonių“. Jis meldė Dievo Motinos, jog padėtų atnaujinti „Dvasios dvelkimą į mūsų dienų Bažnyčią“.

Nerimastingumas nešant tikėjimo dovaną

Susitikime su savosios Romos vyskupijos kunigais gegužės 13 dieną Laterano Šv. Jono bazilikoje popiežius Benediktas XVI pabrėžė sielovadininko nuolatinės formacijos svarbą, kurios ištakos yra pačiame Kristuje, taip pat paklusnumą vyskupui, kuris juos mini kasdienėje maldoje. Šventasis Tėvas nurodė, kad nepaprastas tikėjimo patyrimas, iškilęs visų labai mylimo popiežiaus Jono Pauliaus II netekties akivaizdoje, patvirtino, jog „Romos Bažnyčia yra itin vieninga, kupina gyvybės ir entuziazmo“.

Kunigiško pašaukimo ištakos yra Jėzuje Kristuje, todėl „mes turime būti Jo tikrais draugais, dalytis Jo jausmais, norėti, ko Jis nori, ir nenorėti, ko Jis nenori“, toliau kalbėjo Benediktas XVI apie sielovadinės tarnystės pagrindus. Jis pakvietė, kad kiekvienas kunigas priimtų popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius: „Šv. Mišios yra absoliutus mano gyvenimo centras ir mano kasdienybė“. Tuo tarpu kunigo klusnumas Kristui įgyja konkrečią formą bažnytiniame klusnume, „visų pirma klusnume savo vyskupui“.

Benediktas XVI taip pat priminė savo homiliją, sakytą kardinolams prieš konklavą, kurioje jis nurodė į „šventąjį nerimastingumą; nerimastingumą nešti kiekvienam tikėjimo dovaną“. Pažymėjęs, kad Kristus pirmiausia kunigus kviečia būti Jo liudytojais, Šventasis Tėvas nurodė į svarbą buvimo „intymioje bendrystėje su Kristumi“, kad nebūtų pasiduodama dvasiniam nuovargiui, kad vyktų žmogiškasis ir kunigiškasis augimas. Svarbiausias pastoracinis prioritetas yra gebėjimas būti Dievo esamybės akivaizdoje, ir tai labai aiškiai parodė Jonas Paulius II „visose savo gyvenimo ir tarnystės aplinkybėse“.

Kita esminė sąlyga, jog kunigo apaštalinė veikla būtų vaisinga, yra „asmeninis atsiliepimas į pašaukimą šventumui“, sakė popiežius Benediktas XVI. Jis patvirtino, kad savo, kaip Romos vyskupo, tarnystėje jis remsis pirmtakų, ypač Jono Pauliaus II paliktu paveldu, ir pakvietė kunigus bei diakonus su juo eiti šiuo keliu per pasitikėjimą ir nuoširdumą.

Parapija yra „bazinė struktūra“

Po popiežiaus Benedikto XVI kalbos, beveik dvi valandas užtrukusiame susitikime, kurį transliavo Vatikano radijas, kunigų atstovai pateikė savuosius apmąstymus bei uždavė Šventajam Tėvui rūpimus klausimus. Dvasininkai perdavė Popiežiui savo parapijiečių palinkėjimus bei priminė kai kurias sielovadines problemas, susijusias su vis labiau daugiakultūriniu ir įvairiakalbiu Romos diecezijos bendruomenės pobūdžiu, išsituokusių ir vėl civiliškai vedusių katalikų gausėjimu, kurie nori dalyvauti Bažnyčios gyvenime, išaugusiu sluoksniu neturtingų žmonių, kurie kelia ne tik sielovadines, bet ir socialines problemas.

Šventasis Tėvas pastebėjo, kad šie kunigų klausimai ir svarstymai rodo jų pastoracinį ryžtą bei meilę Romos tikintiesiems. „Būtų gerai pratęsti šią diskusiją, ir aš turiu viltį, jog mes vėl turėsime progą svarstymams, klausimams ir atsakymams“, - sakė Popiežius. Jis nurodė į parapijinio gyvenimo aktualumą, kur yra daug kenčiančių žmonių, ir kad Romos parapijinės bendruomenės „turi vis geriau suprasti savo atsakomybę būti pavyzdžiu Visuotinei Bažnyčiai“, nes Romos vyskupas yra ir visos Katalikų Bažnyčios ganytojas. Parapija yra diecezijos „bazinė struktūra“, kurios negali pakeisti joks kitas pasauliečių sąjūdis ar organizacija.

Atsiliepdamas į vieną specifinį klausimą dėl Bažnyčios misijinės veiklos bei europiečių atsakomybės Trečiojo pasaulio neturtingų šalių atžvilgiu, Šventasis Tėvas ypač akcentavo susidariusią padėtį Afrikos žemyne. „Afrika yra didžiulių galimybių kontinentas, jo žmonės rodo ypatingą dosnumą, tikėjimo gyvybingumą ir išraiškingumą“, kas yra teigiama misionierių veikimo pasekmė. Tačiau dar mes turime pripažinti, kad Europa eksportavo į Afriką ne tik tikėjimą į Kristų, bet ir blogybes bei ydas. „Ji ten eksportavo prievartą, kuri dabar niokoja Afriką. Ten dabar vyksta prekyba ginklais, piktnaudžiavimas žemės turtais, - sakė Popiežius. – Mes, krikščionys, turime daryti viską, kas įmanoma, kad su tikėjimo stiprybe būtų priešinamasi šioms blogybėms“.

Kalbėdamas apie krikščioniškosios misijos esmę, Šventasis Tėvas pastebėjo, kad jeigu žmogus rado Viešpatį, kuris yra jo gyvenimo šviesa ir džiaugsmas, tada jis yra tikras, kad tam, kuris Kristaus dar nėra radęs, trūksta kažko esmingo. „Mes turime pareigą dėl šios esminės realybės kiekvienam asmeniui“, - nurodė popiežius Benediktas XVI. Savuoju patyrimu supratę, kad be Kristaus gyvenimas nėra visavertis, mes žinome, jog nepadarysime jokios žalos parodydami kitiems Kristų ir „siūlydami jiems turėti tą džiaugsmą, kurį radome gyvenime“.

© 2005 "XXI amžius"