Atnaujintas 2005 gegužės 20 d.
Nr.39
(1340)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Vilniaus „digeriai“

Petras KATINAS

Atėjo labai palankus metas žurnalistams, politologams, politinių įvykių komentatoriams. Tikra rugiapjūtė. Nereikia sukti galvos, landžioti ieškant siužetų ar nepaprastų įvykių. Siužetai patys lenda į akis. Tik spėk suktis. Paskutiniai įvykiai – ūkio ministro V.Uspaskicho neaiškūs viražai dėl Maskvoje kuriamo Lietuvos verslo ir logistikos centro, finansų ministro rokiruotė, anekdotu tapusi mokesčių reforma, vidaus reikalų ministro „darbiečio“ G.Furmanavičiaus kišenių apšvarinimas viename Kauno prestižiniame restorane, pagaliau „istorinis“ buvusiųjų komunistų suvažiavimas – sukėlė tikrą komentarų ir vertinimų audrą. Aišku, pirmojoje vietoje atsidūrė iš anksto išreklamuotas dabartinių socialdemokratų suvažiavimas. Šį renginį išties galima pavadinti istoriniu vien todėl, kad jis kaip du vandens lašai buvo labai panašus į kitus visuomet irgi skelbtus „istorinius“ SSKP suvažiavimus. Audringi plojimai, ovacijos, pagaliau penkias minutes trukę partijos vado „rinkimai“ iš vienintelio kandidato. Iš anksto visiems buvo aišku, jog vadas net negalvojo kam nors kitam užleisti savo vietą. Tiesa, prieš tai buvo suvaidintas gana žemo lygio spektaklis, neva socialdemokratų lyderis dar neapsisprendė. Nežinia, kam buvo skirtas tas vaidinimas. Greičiausiai tam, kad išsiaiškintų, kas gi užkibs ant to kabliuko ir drįs pareikšti pretenzijas į sostą. Ir tokių pretendentų į „šventą vietą“ buvo atsiradę. Vienas jų - Seimo Socialdemokratų frakcijos seniūnas Juozas Olekas. Tas netgi pas Prezidentą buvo nukakęs, lyg ir gindamas partijos bičiulį, išstumtą iš finansų ministro kėdės A.Butkevičių, o iš tiesų zonduodamas savo galimybes. Tačiau karštoje Egipto saulėje pasikaitinusiam partijos vadui ir Premjerui grįžus, J.Olekas tuoj pat buvo iškviestas ant kilimėlio, atitinkamai paauklėtas ir bemat per visas žiniasklaidas ėmė trimituoti, jog geresnio partijos ir Vyriausybės vado nėra ir būti negali, o tas, kuris bandytų pretenduoti į A.Brazausko vietą, amžiams sužlugdytų savo politinę karjerą ir biografiją. Tačiau, atrodo, geriausiai ir tiksliausiai A.Brazausko sprendimą vėl vadovauti nomenklatūrininkų ir jų prielipų partijai įvardijo partijos bičiulis prof. B.Genzelis. Pasak profesoriaus, pirmiausia asmeniniai interesai neleidžia A.Brazauskui trauktis iš partijos vado ir Premjero posto. Vadovaus tol, kol nesutvarkys tų savo ir partinio klano reikalų. Prof. B.Genzelis sakė pats girdėjęs, kai vadas aiškino, kodėl jis negalįs pasitraukti. Esą baisu ir pagalvoti, kas atsitiks su pora šimtų B klasės valdininkų, kurie, A.Brazauskui pasitraukus, gali netekti šiltų vietų.

Tiesa, šiuo metu tvarkytis reikalus atsirado tam tikrų problemų. Juos gali susitvarkyti tik tuo atveju, jeigu leis koalicijos „vyresnysis brolis“ – ūkio ministras. O tas, sprendžiant iš jo audringos veiklos, savo dalies niekam atiduoti nenori. Kad ir kokia ta dalis būtų. Ar SAPARD pinigų, ar siekio monopolizuoti prekybą su Maskva. Juk ne be reikalo lakstė į Maskvą ir derino reikalus su „trečiosios Romos“ meru J.Lužkovu. Taigi problemų Premjerui ir valdančiosios koalicijos ašimi save vadinantiems socialdemokratams – per akis. Teks gerokai pasilankstyti prieš ūkio ministrą, užsimojusį visą Lietuvą priversti dirbti jo klestėjimui ir gerovei. Ir ne tik prieš jį, bet ir prieš „valstietę“ K.Prunskienę, kuri šioje valdančiojoje koalicijoje visada stoja V.Uspaskicho pusėn. Ir nieko ta socialdemokratų „ašis“, nors ir versdamasi per galvą, padaryti negali. Juk V.Uspaskichas, K.Prunskienė ir „nepriklausomieji“ kontroliuoja didžiąją Seimo dalį. Todėl atsikratyti V.Uspaskichu neišeis. Nesvarbu, kad socialdemokratas europarlamentaras Aloyzas Sakalas rekomenduoja partijai atsikratyti ūkio ministru. A.Sakalas siūlo ne tik socialdemokratams, bet ir prokuratūrai pasidomėti ne tik ūkio ministro veikla skirstant pinigus savoms bendrovėms ir firmoms, bet ir prisiminti liūdnai pagarsėjusias „Jangilos“ ir „Vikondos“ istorijas, kurias savo metu atskleidė žurnalistas V.Matulevičius televizijos laidose „Krantas“. Tik kas iš to. Nepaisant šio žurnalisto surinktų pluoštų dokumentų, liudytojų parodymų, Kėdainių oligarchui nė plaukas nuo galvos nenukrito, o prokurorai pradėtas bylas dėl „Jangilos“ aferų, kaip jau įprasta - „numarino“. Kalčiausias tapo pats V.Matulevičius. Jis buvo išvytas kaip ir jo populiari televizijos laida „Krantas“. Galima neabejoti, kad nieko neišeis ir iš Seimo sudarytų net trijų laikinųjų komisijų, tiriančių V.Uspaskicho darbelius. Kitaip ir būti negali. Juk „darbiečių“ partijos vicepirmininkas V.Muntianas jau iš anksto pareiškė, kad iškelti kaltinimai jo viršininkui yra ne kas kita, o „Lietuvos griovimas“… O kai visoms trims komisijoms paskirtas žinomas geras V.Uspaskicho draugas V.Karbauskis, tai rezultatas jau iš anksto žinomas. Taigi V.Uspaskichas visai neišsigandęs. Užtat išsigando Premjeras. Jis bemat pasikvietė „pokalbiui“, kitaip tariant, smegenų plovimui, savo partietį Vilniaus vicemerą Gediminą Paviržį. Mat V.Uspaskichas pastarąjį apkaltino pakišus opozicijai „suklastotus“ dokumentus apie ūkio ministro Maskvoje proteguotą Krekenavos bendrovę ir bendros Krekenavos ir Maskvos įmonės steigimą. Pats A.Brazauskas neigia davęs pylos G.Paviržiui. O jis pats V.Uspaskicho pavadintus suklastotus dokumentus įvardijo kaip oficialius darbinius Rusijos dokumentus.

Ir išvis kam reikėjo net rengti tą partiečių susibėgimą, pavadintą suvažiavimu? Kam tas šou, jeigu jau viskas iš anksto nuspręsta? Aišku tiktai viena, kad naujasis didžiai demokratiškas partijos statutas užkirs kelią visokiems laisvamaniams ir eretikams šokinėti aukščiau bambos. Bet kaip parodė suvažiavimas, tokių laisvamanių Socialdemokratų partijoje atsirado tiktai du iš kelių šimtų delegatų! Tai jau minėtas prof. B.Genzelis ir kažkoks naivuolis iš Alytaus. Užtat didžiulėmis ovacijomis ir ilgais plojimais buvo sutiktas „nepaniekinęs Lenino-Stalino mokslų“ Socialistų partijos pirmininkas Mindaugas Stakvilevičius. Ypač patiko nomenklatūrininkų partijos delegatams M.Stakvilevičiaus raginimas kuo greičiau legalizuoti komunistų partiją. Nevisiškai suprantama, kam M.Stakvilevičiui prireikė to komunistų legalizavimo. Juk kas gi dabar valdo Lietuvą – tas pats partinis-ūkinis aktyvas su kagėbistinėmis priemaišomis.

Tad kas gi toliau? Į šį klausimą negali atsakyti niekas. Greičiausiai valdančioji koalicija toliau kandžiosis tarpusavyje. Tą kandžiojimąsi puikiai parodė praėjusį pirmadienį įvykęs vadinamosios koalicijos politbiuro – politinės tarybos posėdis, kuriame turėjo būti pagaliau apsispręsta, kokį mokesčių reformos variantą priimti. Taryba, kelias valandas posėdžiavusi už uždarų durų, taip nieko ir nenusprendė. Nutarta mokesčių reformos reikalus aptarti Seimo frakcijų susirinkimuose. Bet ne tai svarbiausia. Akivaizdu, kad, nepaisant Premjero įtikinėjimų, jog valdančioji koalicija mokesčių reformos klausimais „susitarimą jau rado“, tėra tik dar vienas visuomenės mulkinimo triukas. O mokesčių reformos klausimo atidavimas Seimo valiai tiktai parodo tos koalicijos braškėjimą. Tačiau kai kurių opozicijos veikėjų prognozės, jog nuolat besivienijanti valdančioji koalicija subyrės, yra aiškiai per ankstyvos. Mat pagrindinis koalicijos išlikimo variklis yra visus partnerius vienijantis dalykas – valdžia. O dėl jos galima paaukoti bet kokius principus ar ideologijas. Beje, kalbant apie ideologiją, tai kas gi gali pasakyti, jog bent viena iš keturių koalicijos partijų – „darbiečiai“, socdemai, „valstiečiai“ ar socialliberalai – turi kokią nors ideologiją. Tokie menkniekiai jau seniai pamiršti. Apie tai prisimenama nebent prieš rinkimus. Kad ir kaip kalbėtume, tačiau tvirtą ideologinį stuburą turi tik vienintelė partija – Tėvynės sąjunga. Tai pripažino netgi buvusios ir parduotos Socialdemokratų partijos lyderis europarlamentaras A.Sakalas. Jis pabrėžė, jog konservatoriai yra „mažiausiai įsivėlę“ į visokias finansines istorijas ir jie vieninteliai turi aiškią ideologiją.

Apskritai, matant, kas vyksta Lietuvos valdžioje, labai primena žymios rusų žurnalistės Jelenos Tregubovos knygoje „Kremliaus digerio pasakėlės“ (išverstos ir į lietuvių kalbą) aprašytus herojus. Jų atvirą cinizmą, gobšumą ir visiška abejingumą savo piliečiams. Vilniaus „digeriai“ uoliai seka jų pėdomis. O kartais netgi pralenkia.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija