|
Kai dilgteli nostalgija
Šis tas gero, žinoma, buvo ir sovietų okupacijos metais. Tada nebuvo visai panaikinti idealai. Žmonės nebuvo įtikinėjami, kad jokių idealų nėra ir negali būti. Visiems buvo brukami klaidingi idealai ir reikalaujama jais tikėti. Taip buvo bandoma juos priversti užmiršti tikrąjį idealą, kuris yra Dievas ir amžinoji žmogaus paskirtis. Tokia nuostata ir auklėjimas pasirodė buvę ne visai sėkmingi tiems, kurie norėjo realizuoti savo blogąjį tikslą. Blogą idealą pakeisti geru, pasirodo, yra lengviau, negu užaugti visai netikint idealais. Tuo laiku augę vaikai ir brendę jaunuoliai ne vienas nesuprato, kad jiems grūdamas negeras idealas; juo tikėjo kaip geru, tad augo tarsi turėdami idealą. Subrendę ne vienas pamatė primesto idealo klaidingumą, jo visai arba iš dalies atsikratė ir galėjo jį pakeisti tikresniu, o savęs paties nereikėjo keisti; jie subrendo tikėdami, kad idealai yra. Tie vaikai, kuriems tėvai sakė, kad komunistų skelbiami idealai yra neteisingi, irgi neaugo be idealų. Dalis jų, instinktyviai gindamiesi nuo galinčios atsirasti beprasmybės, idealus pašalinus, tėvais netikėjo. Kiti patikėjo ir ėmėsi ieškoti tikrųjų idealų.
Kai kurie tėvai jautė, kad vaikams būtinas idealas, ir sąmoningai neatskleidė komunizmo skelbimų klaidingumo. Jie sakė: Jei kalbėsime vienaip, o visur viešai ir mokykloje bus kitaip kalbama, vaikui bus per sunku išsirinkti, kuo tikėti, ir dar bus pratinamas veidmainiauti. Bet to visai nereikėjo. Vaikai būtų augę žinodami daugiau tiesos. Viena tiesa, kad idealai yra (šitai buvo ir viešai tvirtai sakoma, tėvų ir viešumos skelbimas sutapo); kita tiesa, kad skelbiami klaidingi idealai (tai priešinimasis viešam skelbimui), ir paties augančio vaiko, jaunuolio uždavinys tą klaidą taisyti.
Smalsumo vedama, perskaičiau vieną tokią anų laikų knygą, parašytą Rytų Vokietijoje, ir tikrai sukruto nostalgiški jausmai: koks gražus nutapytas idealas. Koks darbininkų ir valstiečių šviesumas ir veržimasis į mokslą, kokie nuostabūs jų tarpusavio santykiai, su trupučiu humoro ir dideliu draugiškumu: tiesiog pasaka, ne gyvenimas, ir visai prasmingas. Aprašyta ir juodesnių gyvenimo pusių. Bet žinančiam istoriją tiesiog baisus kontrastas, nes pavaizduotas tik menkas atgarsis to, kas buvo iš tikrųjų. Kai skaito nežinantys, jiems nėra kontrasto, todėl idealas negriūva, bet atrodo dar patikimesnis. Toje knygoje yra Karaliaučiaus krašte vykdyto genocido atgarsių. Aprašoma mergina, liūdinti rusų kareivio nušauto savo tėvo, pastoriaus, kuris to kareivio neįleido į šventyklą. Aišku, mergina galiausiai suprato, kad buvo karas, buvo daug mirčių, ir dėl vieno kareivio blogo poelgio, o gal ir jos tėvo fanatiško elgesio, juk galėjo nedrausti, ko kareivėlis panorėjo, o draudė tik dėl savo atsilikusių pažiūrų, tuo labiau negalima liautis visos Rusijos mylėti.
Taip iškraipius istoriją padaroma galimybė teigti savą klaidingąjį idealą. Juk iš tiesų niekas iš pasilikusiųjų Karaliaučiaus krašte žuvusiųjų neliūdėjo, nes tiesiog gyvų neliko. Rusai ten žudė visus iš eilės, o ne vieną pastorių, užstojusį duris į šventyklą.
O jeigu užaugama, subręstama manant, kad idealo iš viso nėra? Anuo atveju tik galvojimą reikia atitaisyti. Kai subręsta, jeigu iš viso įmanoma subręsti, netikint idealų buvimo galimybe, tada jau patį save ir savo netikusį brendimą reikia atitaisinėti. O gal visai neužaugama, kai idealai atimti? Dabar toks bandymas daromas su Lietuva. Jauni žmonės auga aplinkoje, kurioje intensyviai išjuokiama viskas, kas tik gali būti idealu. Šiaip ne taip dar idealu paliekamas krepšinis, jį net pavadinus antrąja religija. Tie mūsų priešai nebjauroja tik to, kas mažiausiai tinka būti idealu: toks mažai tinkamas netrukdys Lietuvai išsivaikščioti. Jeigu kiltų įtarimas, kad ir ta menkybė gali padėti susitelkti, tada ir su ja būtų kovojama, pradėtų ir šį niekelį išjuokti. Tie niekeliai iš tikrųjų yra niekas ir visų idealų destrukcijai vieni nepasipriešins. Jų ir apraiškos destruktyvios, nes visas pergales jaunimas paprastai ir jau įprastai atšvenčia aplinkos niokojimu.
O mes, kurie tai suprantame, ko galime tikėtis? Negrįšime prie netikrų idealų. Pakrebždės nostalgija, bet jai nepasiduosime. Žiūrėsime, kaip jaunimas dorojasi su idealų nebuvimu. Jie atmeta visą destruktyvią propagandą ir savarankiškai ieško. Negali neieškoti, nes nori gyventi. Ir jei kai kuriems tai pasiseks, tai bus dar tvirtesni negu jų pirmtakai, sovietiniais metais klaidingais idealais liūliuoti. Kai kurie, jų nesuradę, nusižudys.
Buvo iššūkis klaidingi idealai. Dabar iššūkis jaunimui augti be idealo, vyresniems nors netikrojo buvimo ilgesys. Bet tuo įnirtingesnis turi būti vienų ir kitų tikro idealo ieškojimas.
Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė
© 2005 "XXI amžius"
|