Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Tradicijos – ateities pamatas

Inesė RATNIKAITĖ

Prof. hab. dr. Alfonso Motuzo (dešinėje) hipotezes įrodyti padėjo Šv. Cecilijos ansamblio giedamos giesmės

Nemažai yra kalbėta tiek apie krikščionišką, tiek apie etninę muziką. Tačiau krikščioniškosios etninės muzikos samprata nėra įprasta ir kviečia diskutuoti. Todėl balandžio 26 dieną Šiaulių „Sandoros” pagrindinėje mokykloje vyko konferencija-seminaras „Krikščioniškosios etninės muzikos tradicijos ir dabartis”. Jis buvo skirtas M.Valančiaus, puoselėjusio kantičkų muzikinę kultūrą, 130-osioms mirties metinėms. Seminarą rengė Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo centras bei Šiaulių „Sandoros” pagrindinė mokykla. Organizacinio komiteto pirmininkai – Rolanda Kalakauskienė ir Aidas Kalinčikas.

Susirinkusiuosius pasveikino Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Jis išreiškė džiaugsmą, kad šiandien vėl galime grįžti ir prie grigališkojo giedojimo, ir prie krikščioniškos etninės muzikos garsų. „Drąsos ir išminties žengiant tikėjimo keliu, kurį mums šiandieną praskaidrins krikščioniškos etninės muzikos kultūra”, - linkėjo ganytojas.

Pirmąjį pranešimą „Romos liturgijos muzika: grigališkojo choralo atgimimas Lietuvoje” skaitė svečias iš Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Mindaugas Kubilius. Į iškeltą problemą: kaip grigališkasis choralas susijęs su krikščioniškąja etnine muzika, M.Kubilius pateikė savo nuostatą: „Tikroji liturgijos muzika, kuri gali egzistuoti bažnyčioje, yra grigališkasis choralas, kaip autentiškas giedojimas, ir iš jo išaugusi, susiliejusi su tautine tradicija, – tai būtent krikščioniškoji etninė Lietuvos muzikos kantičkų tradicija, kuri yra ypač puoselėtina Lietuvoje“. Svečio iš Vilniaus pranešimas buvo gana kritiškas šiandieninės „skurdžios“, kaip jis sakė, bažnytinės muzikos atžvilgiu. M. Kubiliaus teigimu, katalikiška muzika – tai pirmiausia muzika, kuri „švenčia ir išreiškia krikščionio asmeninį gyvenimą, sakramentinį gyvenimą“. Grigališkasis choralas „yra fenomenas, kuris gimsta rečituojant prasmę ir recituojant ją būtent švenčiant liturgiją“. Tai yra įsižiūrėjimas ir gilus išgyvenimas Bažnyčios sąlyčio su Kristumi, kuris per amžius kristalizavosi į įvairias gražias liturgines formas. M.Kubilius linkėjo drąsos palaikant etninės krikščioniškos muzikos fenomeną Lietuvoje.

Šiaulių universiteto Menų fakulteto doktorantė Angelė Kavaliauskienė skaitė pranešimą „Antanas Baranauskas – muzikas, poetas“. Doktorantė A.Baranauską pristatė kaip universalaus talento asmenybę, per kurio dvasinį pasaulį Dievo žodis pasiekė ir mūsų tautą. Poeto ir muziko giesmėse, anot prelegentės, labiausiai atsispindi jo meilės ir gerumo artimui troškimas. Buvo cituojami A. Jakšto žodžiai: „Bažnytiniam giedojimui, kad jis būtų geras, reikia trijų dalykų: gražių giesmės žodžių, dailių melodijų ir gero išpildymo“. Tai pailiustruoti padėjo Šiaulių universiteto diplomantės. Buvo pateiktos A.Baranausko giesmių interpretacijos šiandieniniame kontekste. „Nuoširdžiai išreikšti ne tik savo meto religinius įsitikinimus ir jausmus, bet peršokti iki mūsų laikų, paveikti mūsų, ypač liaudies religinę psichę, ją formuoti ir diegti ištvermę persekiojimo valandą pajėgia tik didelis talentas. Toks ir buvo A.Baranauskas“, - teigė prelegentė.

Prie A.Kavaliauskienės pranešimo prisidėjo ir Juventos pagrindinės mokyklos tikybos mokytoja Laimutė Skirienė. Ji talkino projektui, analizuodama A.Baranausko asmenybę tikybos pamokose. Mokytoja vaizdžiai pristatė A.Baranausko dvasines vertybes ir jų sąlytį su šiandieninio jaunimo vertybėmis.

„Sandoros“ pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja metodininkė Vyda Šegždienė skaitė pranešimą „M.Valančius – nuo valstietiško „uslano“ iki garbingo vyskupo sosto“. Pranešimas patraukė dėmesį savo spalvingumu, emocionalumu, ekspresyvumu. „Aš galiu pasakyti, kad Valančius buvo Lietuvos prezidentas, švietimo ir kultūros ministras, opozicijos lyderis, pasipriešinimo vadovas, geras diplomatas ir t.t.“, – teigė mokytoja. Pasak jos, į tokias dideles asmenybes, kaip Valančius, reikia pažiūrėti iš tolo. Prelegentė išryškino M.Valančiaus idėjas, meilę vaikams ir didžiulę pagarbą motinai. Su tvirtu įsitikinimu istorijos mokytoja teigė, kad būtent „M. Valančius išmokė Lietuvą skaityti, ir mes to jau nebepamiršom...“

Kalbą apie vyskupą M.Valančių pratęsė svečias iš Vytauto Didžiojo universiteto, Katalikų teologijos fakulteto, prof. hab. dr. Alfonsas Motuzas. Savo pranešime „M.Valančiaus ‘kantičkų’ muzikinė kultūra“. Jis pabrėžė, jog išsaugoti mūsų tautos identitetą, įstojus į Europos Sąjungą, yra vienas aktualių šiandienos dalykų. Daugelis iš šalių: vokiečiai, austrai, prancūzai, ispanai, portugalai – jau prarado savo kultūrinę savastį. Profesoriaus tema, kaip jis pats sakė, labai glaudžiai siejasi su Lenkija. A. Motuzas iškėlė dvi hipotezes. Pirma, šios mažos knygelės, giesmynai ( lot. „kantor“ - giedoti) iš lenkų kalbos žodžio „kantička“ – giesmė, buvo suniveliuoti, integruoti, įkultūrinti į lietuvių kalbą ir tapo žodžiu „kantička”. Tai lotynų, lenkų, lietuvių kalboje esantis hibridas, bet jis įaugo į kultūrą. Antra, šios mažos knygelės, ne jų tekstai, bet pati muzikinė kultūra, yra Katalikų Bažnyčios lenkų ir lietuvių dvasinės muzikinės kultūros ginklas prieš protestantizmą ir stačiatikybę. A.Motuzo pranešimo tikslas ir buvo įrodyti šią hipotezę. Tai padėjo padaryti išsamus žvilgsnis į kantičkų Lietuvoje atsiradimo bei rutuliojimosi istoriją, kuri, prelegento teigimu, taip pat yra ir dvasinės kultūros istorija. A. Motuzas oponavo pirmajam kalbėtojui M. Kubiliui dėl teiginio, jog liaudies kantičkos yra kilusios iš grigališkojo choralo. Savo teiginius profesorius iliustravo Šv. Cecilijos ansamblio giedamomis giesmėmis.

Krikščioniškos etninės muzikos grožį ir svarbą atskleidė „Sandoros” pagrindinės mokyklos vyresnioji muzikos mokytoja R.Kalakauskienė. Jos pranešimą „Krikščioniškoji etninė muzika Lietuvoje” iliustravo jos pačios vadovaujamo Šv. Cecilijos sakralinės muzikos ansamblio atliekamos giesmės. Pranešimą R.Kalakauskienė pradėjo bendra šiandieninio sparčiai besikeičiančio pasaulio apžvalga. Žmogui tokiame pasaulyje, anot prelegentės, atsiveria didžiulės galimybės, tačiau pastebima ir kultūros niveliacija: „Išnyksta ribos tarp kultūrų, nyksta tradicijos, keičiasi vertybės... Postmoderniame pasaulyje nebelieka vietos senajai kultūrai: liaudies dainoms, giesmėms, nes visiškai pasikeitė sąlygos, kuriose liaudies giesmė, daina buvo natūralus dalykas“. Sakralinės muzikos puoselėtoja pripažino: „Negalime norėti, kad dabar gyventume, dainuotume, giedotume taip, kaip mūsų senoliai“, tačiau pabrėžė būtinybę saugoti senąją kultūrą: „Kitiems galime būti įdomūs ne savo technologiniais laimėjimams, bet būtent savo kultūra ir tradicijomis”. Muzikos mokytoja išsakė būtinybę supažindinti Lietuvos katalikiškų mokyklų moksleivius su senosiomis giesmėmis, jų kultūra, katalikiška giedojimo raida, katalikiško pamaldumo praktikomis, tradicijomis, apeigomis Lietuvoje.

Apie krikščioniškos etninės muzikos problematiką šiandienos mokykloje kalbėjo Kairių pagrindinės mokyklos vyresnysis muzikos mokytojas A.Kalinčikas. Pranešime „Krikščioniškos etninės muzikos problematika šiandienos mokykloje“ mokytojas teigė, kad mūsų etninė muzika negali būti nekrikščioniška: „Ji yra krikščioniška, nes pats mūsų kraštas krikščioniškas”. Pranešėjas lygino carinės ir dabartinės, nepriklausomos Lietuvos, pamokų planus ir akivaizdžiai įrodė, kad carinės Lietuvos laikais tikybos pamokų buvo daugiau ir jos mokymo plane buvo pirmoje vietoje. Nenudžiugino ir įvairių klasių muzikos vadovėlių peržvalga: krikščioniškais terminais aiškinami pagoniški papročiai, beveik neskirta vietos krikščioniškajai muzikai, ji neprofesionaliai paaiškinta. Prelegentas išdėstė esamas problemas ir kvietė kartu ieškoti sprendimo būdų.

Muzikos integravimo galimybes dailės pamokose iliustravo „Sandoros” pagrindinės mokyklos dailės technologijų mokytoja metodininkė Aldona Traškinienė, pristatydama originalius, spalvingus mokinių piešinius. Vaikai bandė interpretuoti bei spalvomis atgaivinti ką tik Šv. Cecilijos religinės sakralinės muzikos ansamblio išleistą pirmąjį diską „Oi gražus gražus tolimas dangus”.

Konferenciją vainikavo diskusijos, kurių metu aptartos probleminės sritys, pateikti galimi jų sprendimai. Konferencija-seminaras baigtas teze „Tradicijos – ateities pamatas”.

Šiauliai

© 2005 "XXI amžius"