Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ar būsi kariūnas?

Lietuvos karo akademijos viršininko pavaduotojas kariniam parengimui pulkininkas Arūnas Dudavičius

Mokyklose nuskambėjo paskutinis skambutis. Prasidėjo brandos egzaminai. O kas paskui? Vienų abiturientų laukia studijos, kiti jau planuoja pirmąjį uždarbį, treti apie savo ateitį pagalvoti dar nesuspėjo. Būrelis vaikinų ir merginų jau seniai apsisprendė – jie stos į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją. Jie taps karininkais, ant jų pečių guls atsakomybė už saugų tautos gyvenimą.

Apie Karo akademiją, kariūnų gyvenimą, jų tapsmą karininkais su šios akademijos viršininko pavaduotoju kariniam parengimui pulkininku Arūnu DUDAVIČIUMI kalbėjosi „XXI amžiaus“ korespondentas Jonas Kazimieras BURDULIS.

Koks buvo jūsų kelias į kariškio gyvenimą?

Mano senelis 1919 metais tarnavo I husarų pulke, dalyvavo Klaipėdos sukilime, karinę tarnybą baigė puskarininkio laipsniu. Vėliau tarnavo policijoje, o SSRS aneksavus Lietuvą, buvo nukankintas NKVD požemiuose. Esu baigęs Vilniaus pedagoginio instituto istorijos fakultetą.

Atgimimo pradžioje aktyviai dirbau Sąjūdyje, vėliau Lietuvos Sąjūdžio Seimo Taryba rekomendavo mane dirbti Krašto apsaugos departamente. 1991 metų pabaigoje man, kaip ir kitiems mano kolegoms, pagal einamas pareigas (buvau Alytaus rinktinės vadas) buvo suteiktas karininko laipsnis.

Kaip vertinate jums tekusią naštą?

Esu įsitikinęs, jog didžiausią dėmesį reikia skirti karių ugdymui – juk nuo to priklauso jų pilietinės nuostatos, dvasios stiprybė ir geras karininis pasirengimas. Tik gerai parengta kariuomenė sugebės apginti valstybę ar dalyvauti bendruose kovos veiksmuose su sąjungininkais. Šį darbą dirbu jau penktus metus, beveik metus ėjau akademijos viršininko pareigas. Mūsų akademijoje labai įtemptas darbo ritmas – nesibaigiantys vizitai, seminarai, susitikimai su švietimo ir kitų įstaigų atstovais. Tai padeda ugdyti savo galimybes ir patyrimą perduoti pavaldiniams ir jaunajai kartai. Esu laimingas, kad gyvenimas leido patekti į šią tarnybą, kur galiu savo žinias ir jėgas atiduoti tokiam svarbiam darbui – jaunųjų karininkų, kurie yra žemesniųjų vadų vadovai ir organizatoriai, parengimui.

Kokią dažniausiai stebite kariūnų motyvaciją, jų norą tapti karininku?

Dalis stojančiųjų į akademiją jaunuolių yra karininkų, valstybės tarnyboje ir savivaldybėse dirbančių žmonių, kurių dvasinės vertybės susiformavo ar baigė formuotis tautos atgimimo laikotarpiu, vaikai, kiti – buvę šauliai, skautai, savanoriai, kur susipažino su karine tarnyba, panoro išbandyti save ir pasirinko kario gyvenimą. Galiausiai esama ir kitų, kurie pas mus ateina daugiau praktiniais sumetimais, – galimybė nemokamai gauti gerą išsilavinimą, įgyti akademinę bakalauro ir karinę būrio vado kvalifikaciją, – yra taip pat svarbus faktorius motyvacijos komplekse.

Ar visi kariūnai iki mokslų pabaigos išlaiko savo motyvaciją?

Pas mus studijuoja ir vaikinai, ir merginos. Situacija pastebimai gerėja, jų apsisprendimas tampa vis labiau motyvuotas. Taikome profesinės atrankos sistemą – tiriame gabumus, žinias, sugebėjimą bendrauti, rašyti ir kalbėti, tiriame, kiek žino Lietuvos istoriją, ypač iš pasipriešinimo laikotarpio. Šiuo aspektu esame sukaupę ilgametę patirtį. Merginos labai motyvuotos, atkaklios, jos labai daug dirba, bemaž visos pasiekia labai gerų rezultatų, atkrinta tik viena kita. Jos namuose pastebi, jog motinai yra tekęs didžiausias krūvis, jai praktiškai nelieka laiko jokiai veiklai už namų ir šeimos ribų. Tuo tarpu pasaulis yra pasikeitęs, moters vaidmuo visuomenėje jau kitoks. Merginos tikisi, jog jų vaidmuo šeimoje ir visuomenėje bus kitoks. Vienos gal sukurs savo verslą, kitos prasmingiau dalyvaus kuriant šeimą. Jos šeimose yra mažiau lepintos, o vaikinų kartais būna ir labiau lepintų, paikintų. Bendrojo lavinimo mokyklose iš sovietinės praeities yra paveldėta pedagogo, kaip moteriškos specialybės, tradicija. Tuo tarpu tai nelieka be pasekmių – mokytojos neretai berniukams yra atlaidesnės, mažiau reiklios, iš jų neišreikalauja pažangos. Tokia tradicija nesuformuoja pedagogo autoriteto. Tai ir apsprendžia, kad tarp vaikinų pasitaiko su motyvacijos trūkumais arba net visai be motyvacijos. Tokiems akademijoje ir karinėje tarnyboje būna per sunku. Vaikinų atkrinta žymiai daugiau. Pirmuosiuose dviejuose kursuose motyvacija aukštesnė, vėliau – nežymiai susilpnėja. Kariūnai labai atidžiai stebi, kas vyksta visuomenėje, susitikdami su draugais, per atostogas bendraudami su artimaisiais, iš arčiau stebi įvykius, su kuriais akademijoje betarpiai nesusiduria, yra nuo jų lyg ir izoliuoti. Nenuostabu, jog neigiami reiškiniai visuomenėje jiems turi reikšmės, jų neigiamos įtakos išvengti neįmanoma. O gyvenimas akademijoje griežtai reglamentuotas, sutvarkytas pagal statutus, kitaip per ketverius studijų metus būtų neįmanoma išeiti viso mokymosi kurso.

Kaip atrodytų Lietuvos televizijos laida „Klausimėlis” akademijoje? Ar daug kariūnų taptų jos herojais?

Kvailų atsakymų neatsirastų. Dėl smalsumo būtų galima ir pabandyti, tačiau pas mus stojančiųjų egzaminų vidurkis paprastai nėra žemesnis kaip 8 balai, o pasitaiko ir 10. Kai kurių žinių iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio, iš Lietuvos kariuomenės istorijos galėtų ir pritrūkti, tačiau tai ne bėda, jos pas mus pakankamai pagilinamos. Be to, visi dėstytojai yra baigę civilinį aukštąjį išsilavinimą, daugelis karinius mokslus yra baigę užsienyje, jų profesinės žinios yra labai tvirtos.

Ar kariūnai gauna kvalifikuotą informaciją apie Lietuvos problemas?

Taip. Pas mus nuolat vyksta įvairūs renginiai – seminarai, tarptautinės konferencijos. Štai visai neseniai vyko mokslinė konferencija, kurios metu buvo atlikta lyginamoji Lietuvos ir Airijos problemų analizė.

Kaip akademiją vertina baigę karininkai po kelerių karinės tarnybos metų, ar išlieka ryšys su jais?

Baigę akademiją, visi kariūnai gauna bakalauro laipsnį ir galutinį kariūno įvertinimą. Šis įvertinimas yra vienas pirmųjų dokumentų karininko asmens byloje. Pasibaigus pirmiesiems tarnybos metams, akademija gauna duomenis apie karininko žinias. Dar po kelerių metų daugelis karininkų ateina į kapitonų ar analogiškus kursus. Jie visi laiko testus, kaip yra išsiugdę praktinius karininko darbo įgūdžius. To visiškai pakanka mokymo procesui koreguoti.

Ar akademijoje egzistuoja specialios psichologinės pratybos? Vokietijos, Rusijos ir daugelyje kitų armijų ilgą laiką buvo manoma, kad kareivis auklėjamas tik nuolatiniu muštru.

Nuo pat pradžios į bendrą bazinį kario parengimą įeina specialios pratybos: elgesys priešo nelaisvėje; durtuvų kautynių taktika; žygis priešo užimtoje teritorijoje.

Tai yra tie elementai, kurie jau pirmomis kariūno dienomis reikalauja pažinti save ir pasitikrinti, kokį jis turi psichologinį pasirengimą, o vėliau – jį ugdyti. Tam skiriamas labai didelis dėmesys.

Kaip akademijoje ugdomi kariūnų asmeniniai gabumai ir talentai?

Akademijos kariūnų chorui neseniai sukako dešimt metų, jau veikia kariūnų teatras, jis dar labai jaunas, esame pastatę tik vieną pjesę iš prieškario Lietuvos gyvenimo. Veikia šokių studija antrojo kurso kariūnams, jos lankymas yra privalomas. Taip pat turime gitaros klubą, veikia karo istorijos fakultatyvas. Ir, suprantama, sportas – nuolat rengiame studentų žaidynes su kitais universitetais, taip pat ir tarptautines – netrukus dalyvausime Baltijos šalių karo akademijų kariūnų žaidynėse. Iš sporto šakų galima paminėti krepšinį, sunkiąją atletiką, trikovę, futbolą, turime labai gerą bokso trenerį, boksui skiriame labai daug dėmesio.

Ko palinkėtumėte būsimiesiems ir dabartiniams kariūnams?

Laukiame gerai besimokančių, savarankiškų, intelektualių kandidatų, žinančių, kas yra pilietinė ir patriotinė kario pareiga, suprantančių, kad kario kelias sunkus, bet garbingas. O kariūnams norėčiau palinkėti toliau ugdyti savo motyvaciją, paimti iš akademijos viską, kas įmanoma, suprasti, kad čia įgytos žinios jiems bus toks tvirtas pagrindas, kurį jie patys sau susiformuos, kad tos žinios jiems bus reikalingos ne tik tolesnėje jų karjeroje, bet jų prireiks ir visai Lietuvai. Norėčiau, jog jie visada vadovautųsi Garbės kodeksu ir naujuoju Lietuvos kariuomenės Etikos kodeksu. Linkiu ugdyti savo dvasią ir neužmiršti tų dvasinių vertybių, kurias jie yra paveldėję iš savo tėvų.

Ačiū už pokalbį, linkiu sėkmės jums ir jūsų kariūnams.

© 2005 "XXI amžius"