|
Šiaulių vyskupijoje Šiaulių dekanate
Vienuolė dalijosi tuo, kas gražu
Šiauliai. Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos,
įkurtos 1947 metais, pirmoji vyresnioji Joana Juozapaitytė-Jonė
tris dešimtmečius slapta ugdė seseris, kurios ją prisimena su meile
ir didele pagarba. Ji sugebėjo puikiai atlikti medikės, ekonomistės,
gėlininkės pareigas. Jai užteko kantrybės ir laiko išklausyti bei
paguosti kiekvieną neramumų blaškomą seserį ir pasidžiaugti giminaičių
ūgtelėjimu. Taip dešimtmečiais, taip ir ligos patale. Amžinybėn
Jonė iškeliavo 1980 m. gegužės 12 d., nesulaukusi net 60-ies, bet
nuveikusi daug, slaptai. Mums tebešviečia džiaugsmingo mokymo idealas...
rašo viena sesuo apie savo pirmąją vyresniąją.
Gegužės 9 dieną buvo minimos sesers Joanos Juozapaitytės 25-osios mirties metinės. Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje šv. Mišias aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Vyskupas pamoksle šią pirmąją kongregacijos seserį bei vyresniąją apibūdino kaip tą, kuri sunkiais laikais sugebėjo nepaprastai mylėti Viešpatį ir džiugiai Jam tarnauti. Ganytojas citavo sesers verstos D.Considine knygos Dievas mus myli pradžioje užrašytus žodžius: Visiems, kurie ją pažinojo, ji buvo žmogus, iš kurio mokėmės ir tebesimokome, kurį mylėjome ir tebemylime, kuriuo didžiavomės ir tebesididžiuojame. Ganytojas, kvietė Mišių aukoje dėkoti Dievui už tai, kad ji gyveno tarp mūsų, kad skleidė nepaprastą meilę Viešpačiui.
Po šv. Mišių kongregacijos seserys, artimieji, Jonę pažinoję ar norintys pažinti susirinko šalia bažnyčios esančioje Tėvo Benedikto Andruškos katalikiškoje mokyklėlėje. Apie J.Juozapaitytę pasakojo tos pačios kongregacijos sesuo dr. Danė Šlapkauskaitė. Ji prisiminė, kad Jonė stengėsi gyventi džiaugsmingą Kristaus aukos gyvenimą. Pasitelkdama nuotraukas bei slaptuosius pogrindžio vienuolyno istoriją pasakojančius piešinius, daktarė vaizdžiai atskleidė pagrindinius Jonės gyvenimo ir vienuolyno kūrimosi bei gyvavimo epizodus. Stebino tai, kad kurti naują kongregaciją sesuo Jonė kartu su tėvu Masilioniu ryžosi 1947 metais, kai vienuolynus uždarinėjo, kai tikinčiuosius terorizavo ir trėmė į Sibirą. Tas nelengvas apsisprendimas palikti tėviškę, artimuosius ir eiti į nežinią atsispindi rašytame sesers dienoraštyje. Jo ištraukos buvo skaitomos vakaro metu. Dienoraščio mintis pratęsė Šiaulių universiteto docento Juozo Lyguto atlikta jo paties sukurta giesmė pagal Bernardo Brazdžionio eiles.
Papasakoti savo prisiminimus buvo pakviesti artimieji, Jonę pažinojusieji žmonės. Jonės pusbrolis Albinas Sruogis stebėjosi, iš kur Jonė turėjo tiek drąsos, valios. Ji sugebėjo sukurt tokį gražų seserų būrį. Ji turėjo nepaprastą Dievo dovaną. Šventas žmogus, kalbėjo pusbrolis.
Birutė iš Radviliškio prisiminė savo metus, praleistus tetos Jonės vienuolyne: Išėjau labai gerą gyvenimo mokyklą. Ji padėjo labai didelius pamatus mano tolesniam šeimyniniam gyvenimui. Giminaitė Palmyra Lukošienė J.Juozapaitytę prisimena kaip žmogų, kuris iš juodo stengdavosi daryti balta. Pusbrolio žmona Vanda Kavaliauskienė džiaugėsi, kad jos gerumas švietė ne tik giminėms, artimiesiems, bet visiems, su kuriais susitikdavo.
Vakaro metu buvo pristatyta sesers J.Juozapaitytės versta Daniel Considine, SJ, knyga Dievas mus myli. Sesuo Modesta Juršėnaitė sakė, jog šios knygos vertimas buvo Jonės noras pasidalyti su kitais tuo, kas gražu. Šį grožį galima buvo pajusti klausantis sesers Modestos skaitomų knygos citatų.
Vyskupo E.Bartulio manymu, knygos pavadinimu Dievas myli mus išreiškiamas didžiausias džiaugsmas, kurį gali išgyventi visi. Dievo meilė mums yra pati džiugiausia gyvenimo naujiena, kuria turime maitintis ir džiaugtis. Kiekvienas iš jūsų esate tas, per kurį Dievas myli artimą, kalbėjo vyskupas.
J.Juozapaitytės atminimui skirtas vakaras baigėsi doc. J.Lyguto atliekamomis giesmėmis ir dainomis. Vakaras baigėsi, atminimas ne.
Inesė RATNIKAITĖ
© 2005 "XXI amžius"
|