Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Užsitęsusi dargana

Petras KATINAS

Jauniaus AUGUSTINO piešinys

Nesibaigiančioje politinėje sumaištyje, kurioje atsidūrė mūsų valstybė, kasdieniai politikų metami kaltinimai ir „kompromatai“ vienas kitam jau darosi nepakenčiami. Sunku suvokti, kas vyksta. Viena aišku – valdžios godulys apėmė didžiąją daugumą valdančiųjų, pasiskelbusių visuomenės elitu. O iš tiesų valdančiosios biurokratijos, to „elito“ plitimas – neišvengiamas dorovės ir moralės smukimo padarinys. Ir jokie Prezidento pagraudenimai apie moralios ir sąžiningos politikos krizę nepadės, nes dabartinių valdančiųjų elgesys ir gyvenimas grindžiamas visuotine apgaule, laikantis principo: „Nepagautas – ne vagis“. Tą principą ypač reklamuoja Premjeras ir ūkio ministras bei kiti kairieji. Jie puikiai žino, kad išgirtoji teisėsauga yra atskirų politinių bei finansinių grupuočių paklusni tarnaitė, todėl tikrai nepagaus tų, kuriuos privalėtų pagauti. Pastariesiems, ypač buvusiems komunistams, ta proga vertėtų priminti, ką kažkada rašė komunizmo kūrėjas Karlas Marksas, kurio raštais nuolat rėmėsi komunistų ideologai, ir dabar dar aiškinantys, kad Maskvos SSKP gensekai išdavė Markso ir Lenino „mokslą“. Aišku, toli gražu ne visi, kurie mus vedė į „šviesų rytojų“ ir kurie dabar sėdi nepriklausomos Lietuvos valdžioje, skaitė Marksą, todėl labai pravartu priminti jiems, ką jis rašė:

„Didžiausia yda – veidmainystė. Iš šios esminės ydos išplaukia ir kiti jos trūkumai, kuriuose nėra nė menkiausios dorybės užuomazgų, išplaukia jos pati šlykščiausia – netgi estetiniu požiūriu – pasyvumo yda. Vyriausybė girdi tiktai savo pačios balsą. Ji tai žino, bet vis tiek apgaudinėja save, ji neva girdinti liaudies balsą, maža to, dar iš liaudies reikalauja, kad ir ta prisidėtų prie savo pačios apgaudinėjimo. O liaudis savo ruožtu arba pradeda iš dalies tikėti politiniais prietarais, iš dalies nebetikėti jokia politika arba visiškai nusigręžia nuo valstybės gyvenimo ir virsta žmonių minia, kuri gyvena vien tik asmeninį gyvenimą“.

Net sunku patikėti, kad tai buvo pasakyta apie XIX amžiaus Vokietiją, o ne apie dabartinę Lietuvą bei jos vadus, vis besižvalgančius į Rusiją, kurios valdžia elgiasi dar bjauriau: nekreipia jokio dėmesio į piliečius.

Kaip žinoma, demokratinėse valstybėse beveik visa valdžia, JAV – netgi teismai, yra renkami. Vaizduojama, kad panašiai daroma ir Lietuvoje. Bet tai tik iliuzija. Vis labiau įsigali tvarka, kai dauguma vadovų, didelių ar mažų, skiriami, o kiekvienas jų patikėtame veiklos bare turi vos ne neribotą valdžią ir besąlygiškai paklūsta aukštesniajam viršininkui, jau nekalbant apie partijos bosą, ypač jeigu ta partija be boso yra niekas. Taigi valstybės gyventojai iš piliečių virsta privačiais asmenimis, atsiribojusiais nuo bet kokių visuomeninių rūpesčių. O kiekvienas žmogus gali produktyviai dirbti ir gyventi tik būdamas aukštos pilietinės savimonės žmogumi, gyvenančiu demokratinės santvarkos sąlygomis. Kadangi visuomenę visuomet sudaro valdomieji ir valdantieji, o pastarieji nuolat kartoja, jog nieko daugiau ir nedaro, kaip tik rūpinasi pavaldinių gerove, kyla klausimas: kaip kontroliuoti valdančiuosius? Štai dėl tokios kontrolės nebuvimo ir atsiranda puikiausia terpė reikštis politiniams sukčiams, kurių, deja, nuolat daugėja. Tiesiog geometrine progresija. Štai Premjeras nusprendė įsteigti dar 500 šiltų vietelių. Tai yra dar kartą ženkliai padidinti ir taip išpampusios biurokratijos gretas. Matyt, nereikia aiškinti, kam atiteks tos naujų valdininkų kėdės. Juk praėjusį savaitgalį pajūryje įvykusioje solialdemokratų Premjeras pasigyrė, kad partija ir koalicijos partneriai „labai reikalingi Lietuvai“ ir be tos koalicijos valstybės rimtis ir ramybė egzistuoti negali. Kitaip tariant, „epochos garbė ir sąžinė“ ir toliau statys šviesų ateities rūmą. Aišku, pirmiausia sau. Darosi visiškai aišku, kad visi Sąjūdžio laikų žmonės, tautinio pasipriešinimo dalyviai išstumiami ir faktiškai jau išstumti iš bet kokių, kad ir pačių menkiausių valdžios struktūrų.

Pagaliau apie susidariusią padėtį valdžioje pradeda kalbėti ne tik nuolat visomis įmanomomis nuodėmėmis ir piktadarybėmis apkaltinti Tėvynės sąjungos parlamentarai bei valdančiosios koalicijos niekinami politologai. Tokių praregėjusių atsiranda net kairiųjų stovykloje. Tiesa, labai nedaug, bet ir maži pragiedruliai suteikia vilčių. Štai kaip įvertino dabartinio Seimo darbą buvęs „senųjų“ socialdemokratų lyderis, dabar europarlamentaras Aloyzas Sakalas, pareiškęs, kad Seimas sunkiai serga ir tą ligą galėtų išgydyti nebent nauja valdančioji koalicija. „Jų nedomina nei dangaus karalystė, nei kiti svarūs Biblijos teiginiai, o domina grynai žemiški reikalai, pavyzdžiui, kaip parlamentą paversti iš įstatymų leidybos šventovės savo asmenine uždara akcine bendrove. Todėl ir kuriamos savuosius ginančios komisijos, todėl neatiduodamas į teisėtvarkos rankas kriminaliniu nusikaltimu kaltinamas valdančiosios koalicijos narys, todėl nusispjaunama į Konstituciją, kai ji reikalauja išguiti iš Seimo du sulaužiusius priesaiką narius. O kada vieną vagį žiniasklaida sučiumpa už rankos, tai jis duria pirštu į kitą ir pradeda rėkti: laikykite vagį. Ir ką gi jūs manote? Ogi Seimas sudaro dar vieną komisiją (...). Todėl Seimas gali sudaryti komisiją bet kokiam klausimui išnagrinėti, gali apkaltinti ir pasmerkti, jeigu jis nesaviškis, bet gali ir išteisinti, jei jis priklauso tam pačiam elitui“, – teigia A.Sakalas. Šitą mato visi kone kasdien. Juk dabar Seimo, Vyriausybės narys gali daryti ką tiktai nori. „Mane išrinko tauta!“ – štai pagrindinis nebaudžiamumo ir atsakomybės neturėjimo bei ignoravimo argumentas.

Tokie dalykai ypač matomi iš „darbiečių“ lyderio neregėtos arogancijos. Nors jis nuolat pabrėžia, kad niekada nebuvo ne tik SSKP narys, netgi komjaunuolis, tačiau sovietinio veikėjo bruožai jame didesni nei pačių aukščiausių buvusių sovietinių partinių nomenklatūrininkų. Tiesiog vešėte veša. Ūkio ministro ir jo pavaduotojo bei partiečio V.Muntiano ultimatumai, jog, pašalinus ūkio ministrą, į šipulius subyrės valdančioji koalicija, tiesiog sukelia nervinį drebulį ne tik Premjerui.

Tačiau, sprendžiant iš palyginti gana ramios vienos koalicijos partnerės, „valstietės“ K.Prunskienės reakcijos į įsiliepsnojusį ūkio ministro ir sostinės mero eskaluojamą konfliktą, galima manyti, kad ši „labai patyrusi“ veikėja nelabai išsigando galimos valdančiosios koalicijos griūties. Dargi tikisi kai ką išlošti. Juk jeigu ūkio ministrą pavyktų išstumti, atsirastų problemų ir pačiam Premjerui. Tad tokiu atveju dar nežinia, kas formuotų naująją valdančiąją koaliciją. Štai tada ir gali užtekėti nauja „gintarinės ledi“ žvaigždė.

Bet liūdniausia šioje situacijoje dešiniųjų – Tėvynės sąjungos ir liberalcentristų – vienybės, kuri ir taip buvo ne per didžiausia, byrėjimas. Gali suskilti ne tik abiejų partijų koalicija, bet ir labai paaštrėti nuomonių skirtumai partijų viduje. Keistokai atrodo liberalcentristų žaidimai dėl opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus pasiūlymo surengti Seime interpeliaciją ūkio ministrui V.Uspaskichui. Liberalcentristų frakcijos atstovai pavadino šį Tėvynės sąjungos lyderio žingsnį per ankstyvu ir populistiniu. Vadinasi, kalbos apie dviem mėnesiams savo vadovavimą partijai sustabdžiusio A.Zuoko užkulisines derybas su V.Uspaskichu nebuvo vien žurnalistų išsigalvojimai. O A.Zuoko samprotavimai, jog Prezidentas netiesiogiai paraginęs jį ir V.Uspaskichą vadovautis moraliniais principais ir atsistatydinti ir tuo iškėlęs pernelyg didelius moralinius reikalavimus, viską sustato į reikiamas vietas. Tokie dalykai kaip moralė oligarchinėje sistemoje, kuri dabar kuriama Lietuvoje, negalioja. O liberalcentristų lyderio „laikinas nusišalinimas“ nuo vadovavimo partijai ir jos vairo perdavimas buvusiam „moderniajam krikščioniui“ V.Bogušiui tėra tik paprasčiausias politinis manevras. Juk Prezidentas ragino atsistatydinti ūkio ministrą ir sostinės merą, o ne partijos lyderius. Taigi vis labiau ryškėjantys nesutarimai tarp dešiniosios opozicijos faktiškai pila vandenį ant V.Uspaskicho malūno.

To labiausiai ir trokšta jau dabar su niekuo nesiskaitantis ūkio ministras. Jam bet kokiu atveju, netgi socdemams pasitraukus (nors toks variantas irgi mažai tikėtinas), balsų Seime pakaks. Ypač jeigu suskils konservatoriai ir liberalcentristai, o dešinioji opozicija neteks dabar esamo, nors ir minimalaus, politinio svorio. „Darbiečiai“ be jokių didelių pastangų prisijaukins paksininkus, jau ir taip aklai paklususius jiems socialliberalus su Seimo Pirmininku priešakyje, o su trūkstamais kelių parlamentarų balsais irgi didelių problemų nebus. Kaip įprasta, juos nupirks. Nesvarbu kaip – pinigais ar postais. O Seimo Pirmininkas išvyko į buvusias sovietines Užkaukazės respublikas pamokyti jų vadų demokratijos pradžiamokslio. Aišku, a la Brazausko tipo. Galėjo užsukti ir į Uzbekistaną. Pasveikinti vyriausiojo valdančiosios koalicijos partnerio Premjero bičiulio, Uzbekistano valdovo Islamo Karimovo su pergale sušaudant taikių protestuotojų minią. Juk ne kas kitas, o A.Brazauskas šį Uzbekijos valdovą kažkada įvertino kaip sektiną pavyzdį ir net pavadino savo politiniu idealu. Dargi ordinu apdovanojo. Taip, pasak vieno žinomo filosofo, suvirintojas iš Kėdainių bemat pavers Lietuvą savo šachmatų lenta, kurioje perstatinėdamas figūras ir žais partiją pats su savimi. O ėjimus nurodys didmeistriai iš Maskvos. Pasimokyti šio lošimo nuolat vykstama į Moskoviją. Štai nuvykęs ūkio ministras nespėjo suderinti veiksmų su Maskvos valdžia, kai ten tuoj nuskubėjo ir koalicijos partnerė žemės ūkio ministrė. Esą ginti Lietuvos žemdirbių interesų...

© 2005 "XXI amžius"