| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Dvasinės atgaivos Paberžėje ieškojo dvasininkai ir pasauliečiai Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
Pirmadienį Paberžėje palaidotas tėvas Stanislovas. Laidotuvėse dalyvavo penki vyskupai ir beveik šimtas kunigų. Spausdiname gedulingų šv.Mišių koncelebracijai vadovavusio Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus laidotuvėse pasakytą pamokslą. Šiandien atsisveikiname su nepaprastu kunigu ir vienuoliu, kurio mirtingieji palaikai atsiguls prie Paberžės bažnyčios. Joje jis ilgus metus tarnavo, priimdamas visus, kas pas jį atvykdavo, ypač buvo jautrus gyvenimo sužeistiems žmonėms alkoholikams, narkomanams, nusidėjėliams, ieškojusiems dvasinės ramybės ir kelio pas Dievą. Todėl kelią į Paberžę surasdavo ne tik lietuviai, bet ir rusai, estai bei daugelis kitų. Pro tėvo Stanislovo asmenį nei jam esant gyvam, nei mirusiam niekas nepraėjo abejingai. Interneto svetainėse galima rasti daugybę pasisakymų, pradedant nuo didžiausių pagyrimų, kad jis buvo šventasis, ir baigiant negatyviais vertinimais už jo politinius pasisakymus dėl Lietuvos dabarties ir ateities vizijos. Tačiau visi sutaria, kad tėvas Stanislovas labai mylėjo žmones ir daugelis čia, Paberžėje, surado tai, ko buvo nesuradę gyvenimo kryžkelėse. Eikite paskui mane! Aš jus padarysiu žmonių žvejais, šiais žodžiais Jėzus Kristus pakvietė Galilėjos žvejus Simoną ir Andriejų sekti Jį. Besimokydamas Kauno jėzuitų gimnazijoje būsimasis kapucinas, tuomet dar visai jaunas gimnazistas, išgirdo Viešpaties kvietimą pasišvęsti jo reikalams. Aštuoniolikmetis jaunuolis pasirinko griežtos regulos kapucinų ordiną ir po penkerių metų tenai davė amžinuosius įžadus. Nuo tada jis tapo žinomas kaip tėvas Stanislovas. Vienuolio įžadai uždėjo Evangelijos antspaudą ir davė aiškią kryptį Dievui ir žmonėms atiduoti ne trupinius, bet visą save. Neturto įžado jis tiesiog skrupulingai laikėsi iki pat mirties. Visus atvykusius į Paberžę žavėjo tėvo Stanislovo evangeliškas neturtas. Tik tie, kurie spinduliuoja šitokiu neturtu, yra žemės druska ir pasaulio šviesa. Tėvo Stanislovo sielovadinė veikla prasidėjo audringais pokario metais, kai buvo griaunami Nepriklausomos Lietuvos pamatai. Vesdamas rekolekcijas ir misijas tėvas Stanislovas apkeliavo daugelį Lietuvos parapijų ir visur ragino gyvenimą statyti tik su Dievu. KGB pareigūnas suimant tėvą Stanislovą pasakė: Gana, prisikalbėjai. Tave reikia izoliuoti. Stalino troika be teismo paskyrė dešimties metų bausmę. Okupantai siekė pašalinti įtakingesnius kunigus ir pasauliečius, kad šie savo įtaka netrukdytų kurti naują socialistinį gyvenimą, kuris turėjo remtis ne Dievu, bet Marksu, Leninu ir Stalinu. Bausmė buvo sunki: badas ir katorgiškas darbas Intos ir Vorkutos anglių kasyklose. Tie katorgos metai buvo gyvenimo mokykla, ne mažiau svarbi, kaip ir noviciatas Plungės kapucinų vienuolyne. Šį sunkų egzaminą tėvas Stanislovas išlaikė garbingai ir sugrįžo į Tėvynę dar labiau subrendęs; savo akimis pamatė, kokį pragarą žemėje sukūrė žmonės, kurie, paneigę Dievą ir Dekalogą, žemėje kūrė komunistinį rojų. Lageryje tėvas Stanislovas nebėgo nuo pačių sunkiausių darbų ir paskutiniu duonos kąsniu dalijosi su vargo broliais. Sugrįžęs į Lietuvą tėvas Stanislovas ramybės neturėjo. Sovietinei valdžiai užkliuvo net jo barzda. Pranešime Kurijai tėvas Stanislovas rašė: Religinių kultų įgaliotinis atėmė registracijos pažymėjimą, uždrausdamas klausyti išpažinčių, sakyti pamokslus. Griežtai uždraudė važinėti į kitas parapijas. Anuomet tokia buvo tvarka: skiriant kunigą į pareigas, svarbiausias balsas priklausė ne vyskupui, bet Religinių kultų įgaliotiniui arba, tiksliau, sovietinio saugumo pareigūnams. Draudimas atlikti kunigo pareigas buvo viena iš priemonių, bandant demoralizuoti kunigus ir apriboti jų veiklą bažnyčios sienomis. Visa tai nepaveikė tėvo Stanislovo pasiryžimo tarnauti Evangelijai. Menu, kaip mes, būrys jaunų kunigų, atvykome į Butkiškes, ir jis mums vedė trijų dienų rekolekcijas. Anuomet kunigai nedrįsdavo susirinkti rekolekcijoms. Tada daug kas keliavo pas tėvą Stanislovą į Paberžę. Jis priimdavo ne tik mažas kunigų grupeles, bet ir gausius jaunimo būrius. Jei tėvas Stanislovas pats nesuspėdavo pasidalyti dvasinio gyvenimo įžvalgomis, tai bent duodavo vietos atvykstantiems, kad jie patys gilintųsi į Evangelijos slėpinius. Vieną vasarą Paberžėje atliko rekolekcijas didelis būrys Eucharistijos bičiulių, kurių ypač nemėgo sovietinis saugumas. Dvasinės atgaivos Paberžėje ieškojo dvasininkai ir pasauliečiai, ir visiems jis dalijo save. Pas tėvą Stanislovą atvykdavo daug Lietuvos inteligentų, todėl sovietų saugumas bandė jį šantažuoti, kad atsisakytų savo veiklos, galbūt net sutiktų bendradarbiauti. Tėvas Stanislovas, matydamas, kaip bažnyčių palėpėse nyksta bažnytinis menas ir religinių apeigų rakandai, ir kaip gudrūs šių vertybių žinovai, tarp jų ir Ateistinio muziejaus darbuotojai, bando juos priglausti, daug laiko ir dėmesio skyrė rinkdamas muziejines vertybes. Ateities kartoms jos liudys apie lietuvių tikėjimą ir krikščioniškąją kultūrą. Su džiaugsmu tėvas Stanislovas sutiko Atgimimo Sąjūdį, bet daug kas jį liūdino, ypač Lietuvos kaimo bėdos. Jis daug dėmesio skyrė vargstantiems žmonėmis: globojo narkomanus, alkoholikus, tėvų apleistus vaikus ir gyvenimo kryžkelėse pasimetusius žmones. Kai kurie jo pasisakymai dėl Lietuvos ateities, atviras vienos kitos politinės srovės palaikymas Lietuvos žmonių nebuvo vienareikšmiai vertinami, o iš Bažnyčios vadovybės susilaukdavo priekaištų. Tačiau jis buvo ne vienintelis, kuriam sudėtingose situacijose nebuvo lengva laikytis Bažnyčios gairių dėl dvasininkų dalyvavimo politiniame gyvenime. Kad ir kaip ten buvo, jis iki mirties visiems dalijo gėrį ir skleidė tikėjimo šviesą. Jei kur per savo silpnumą sudėtingo gyvenimo keliuose suklydo, šiandien meldžiame jam Dievo gailestingumo. O Dievo gailestingumo reikia visiems, dešiniesiems ir kairiesiems, dvasininkams ir pasauliečiams. Šiandien ypač melskimės, kad jauni kunigai ir vienuoliai, panašiai kaip tėvas Stanislovas, savo tarnystėje ieškotų tik Dievo ir žmonių sielų.
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |