|
Ką reiškia junginys čia ir dabar?
Junginio čia ir dabar neužtiksime senesnėje bendrinėje kalboje, grožinėje ar kitokioje literatūroje. Tačiau dabar jį jau vartoja dažnas kalbėtojas, vartoja kur visiškai jo nereikia, kur netinka, kur jis neturi jokios prasmės. Junginys jau virsta kažkokia magiška formule. Jį vartoja žinantys, ką nori pasakyti liberalieji filosofai, nesusivokiantys filosofų mėgdžiotojai, politikai, vartoja pats Prezidentas. Jei kalbėtojai netikusį darinį vartoja kaip kalbos stiliaus įmantrybę, jis dėl išplitimo jau neoriginalus, banalus.
Junginio čia ir dabar sureikšminimas, juolab siekis gyventi pagal jį pirmučiausia yra bedieviškas, nes, pripažindamas tik momentą ir ribotą vietą, neigia Pradžią ir Amžinybę. Deja, ne vien bedieviai ir vienadieniai drugeliai gyvena ir naudojasi momentu, maža laiko atkarpėle. Juo, darkydami žemės ir visuomenės veidą, pasaulyje naudojasi daugelis galiūnus vaizduojančių šios žemės dulkių.
Laiko ir vietos, kurie matuojami skirtingais matais, samplaika ne tik nelogiška, bet nuolat vartojama tarsi tvirtina, kad viskas, kas buvo ir bus, kas vyko ir vyksta kitur, nereikšminga, o svarbu ir reikšminga, kas vyksta čia, kas vyksta dabar. Panašu, kad peršamas egocentrizmas, požiūris į gyvenimą, kai pirmenybė teikiama savo paties, o ne kitų idealams ar interesams. Gyvenant ir veikiant vardan čia ir dabar altruizmui vietos nelieka. Iš tikrųjų tokį vaizdą Lietuvoje ir matome: vieni gyvena pilims ar rūmams prilygstančiuose būstuose, kiti statybininkų vagonėliuose ar šiluminiuose mazguose, vieni šimtus tūkstančių litų švaisto savo hedonistiniams poreikiams tenkinti, kitiems trūksta centų maistui ar vaistui. Ir tik dėl to, kad pirmųjų dvasios struktūra grynai buržuazinė, kad jie gyvena pagal formulę čia ir dabar. Gal kam keistai pasirodys, tačiau buržuazinė dvasia buvo puoselėjama diegiant marksistinę ideologiją: su buržuazija buvo kovojama kaip su luomu, siekiant atimti iš jos turtus, o komunizmo siekis buvo grynai buržuazinis: iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius. Komunistinė nomenklatūra jau anuomet gyveno komunizme, o dabar, dingus menkiausiems ribojimams, juo labiau. Tačiau ir visame pasaulyje ne geresni dalykai dedasi.
Žmogus tapo prievartautoju. Jis reikalauja: duok čia, duok dabar, duok kuo daugiau, jis pamiršo žodžius gana, pakanka. Žmogus kaip trandis graužiasi į žemės gelmes, negalvodamas apie pasekmes grobia jos išteklius, besaikiškai vartoja, o žemei grąžina taršalus, nuodija vandenį, orą, jau šiukšlina kosmosą. Dėl nemeilės žemei, pastaroji nebeatlaiko to čia ir dabar, uraganais, žemės drebėjimais, cunamiais kratosi žmogaus, kuris iš Dievo paveikslo ir panašumo virto žemės parazitu. Tokiu virto iš gyvensenos šalindamas konservatyvųjį pradą, tvirtinantį laikų ryšį, vienodai vertinantį dabartį, praeitį ir ateitį.
Konservatyvusis pradas numato ne tik dabartinės kartos teises, jis pripažįsta balsą ir teises buvusių ir būsimųjų kartų, jis pripažįsta nenutrūkstamą ryšį tarp kartų, jo dėka išlieka gyvas paveldas, tradicijos, papročiai. Jis saugo tautas nuo nutautėjimo. Šis pradas nėra vien praeities sergėtojas, jis nukreiptas ir į ateitį, jis ne tik nesipriešina kūrybai, bet ją skatina, neardydamas senojo pasaulio, užtikrina kūrybos tęstinumą.
Dūsaujame dėl mažo gimstamumo, dėl tautos išsivaikščiojimo, dėl nutautėjimo per santuokas su kitataučiais, dėl šeimų nepatvarumo. Priežastis konservatyviojo prado sunykimas, gyvensena pagal nuostatą čia ir dabar. Jau mada tapo gyventi nesusituokus, ne ištikimosios gulbės, o kosmopolitinio žvirblelio pavyzdžiu seka šeimos, vedybos su kitataučiais nebelaikomos tautine nuodėme (neskaitlingoms tautoms pražūtingas pavojus), pamirštama, kad Lietuva buvo šalelė daug mielesnė, juoda duona daug gardesnė.
Metas sustoti, susimąstyti, neatidėliojant daryti išvadas. Sustoti čia, Lietuvoje. Daryti dabar, nes vėliau gali būti per vėlu. Šioje vietoje žodžiai čia ir dabar turi prasmę.
Algimantas ZOLUBAS
Vilnius
© 2005 "XXI amžius"
|