Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-mečiui

„Išvaduotojai“, skleidę siaubą ir mirtį

Petras KATINAS

Kolaborantai (iš kairės) A.Venclova, J.Paleckis ir sovietinio kapitono uniforma aprengtas „liaudies poetas“, prof. M.Biržiškos pavadintas „prostitucine blake“, L.Gira įdėmiai klausosi Iljos Erenburgo nurodymų. Maskva, 1943 metai

Rusijos imperininkai ir „patriotai“ išvystė didžiulę šmeižto kampaniją prieš buvusį pirmosios Rusijos demokratinės bangos, žlungant Sovietų Sąjungai, veikėją Gavrilą Popovą. Už tai, kad jis Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-mečio proga paskelbė seriją straipsnių apie „didįjį tėvynės karą“. Mat G.Popovas, remdamasis archyviniais dokumentais, amžininkų memuarais, užsienio istorikais ir karo specialistais, atskleidė ne tiktai visiškai betiksles raudonosios armijos karių milžiniškas aukas, bet ir „legendinio“ maršalo G.Žukovo „pergales“, siunčiant tiesiai į mirtį neapmokytus, blogai ginkluotus mobilizuotus rekrūtus. Bet labiausiai „patriotus“ supykdė G.Popovo atskleisti faktai apie nugalėtojų žiaurumus, prievartavimus, plėšikavimą įsiveržus į Vokietijos teritoriją. Ir ne tik jos, bet ir kitų „išlaisvintų“ Europos valstybių. Autorius pateikia duomenis, jog raudonajai armijai skirtuose laikraščiuose, lapeliuose, lankstinukuose ir per radiją, prieš įsiveržiant į Vokietiją ir užėmus pirmuosius miestus bei gyvenvietes, buvo skelbiami tokie tekstai: „Raudonarmiečiai! Nieko nėra linksmesnio nei kalnas vokiečių kūnų. Kark juos, stebėk, kaip užsiveržia kilpa. Degink jų namus ir džiaukis liepsnomis. Jėga palaužk germanų moterų pasipūtimą, imk jas kaip pelnytą grobį…“ Ir „išvaduotojai“ vykdė tokius raginimus. Uoliai ir tiksliai G.Popovas aprašo daugybę faktų, kaip elgėsi raudonarmiečiai ne tik plėšdami gyventojus, atimdami vertingiausius daiktus, meno kūrinius. Aprašomas epizodas, kaip vieno sovietų karininko žmona Rostove prie Dono 1945 metų pradžioje gavo didelį muilo gabalų prikrautą siuntinį iš Vokietijos. Kadangi muilas Stalino imperijoje, ypač karo metu, buvo tapęs didžiausiu deficitu, karininko žmona, badmiriaujanti jau kelerius metus su keturiais vaikučiais, nunešė muilo gabalus parduoti į turgų, kad už gautus pinigus nusipirktų duonos. Kelis muilo gabalėlius buvo pasilikusi sau. Ir koks buvo jos nustebimas, kai, perpjovusi tuos gabalus, kiekviename jų rado po brangų auksinį žiedą… Kai kuriuos net su briliantais.

G.Popovas pateikia šiurpius duomenis, kaip buvo žiauriai prievartaujamos vokiečių moterys, netgi mažametės mergaitės. Dėl to daugelyje Vokietijos miestų ir miestelių po „išvaduotojų“ atėjimo kilo didžiulė masinių savižudybių banga. Žudėsi ištisos šeimos. Korėsi, skandinosi upėse ir ežeruose. Pateikiami baisūs faktai, kai motinos, nenorėdamos, kad jos ir jų dukros taptų sužvėrėjusių raudonarmiečių aukomis, žudė savo vaikus prieš nusižudydamos pačios. Netgi etatinių sovietinių galvažudžių iš „Smeršo“ slaptuose raportuose savo viršininkams Maskvoje atsispindi šie dalykai. Juose pateikiami vokiečių moterų, kurios buvo ištrauktos iš kilpų ir upių, liudijimai. Paklaustos, kodėl jos žudėsi, moterys sakė, kad buvo nuolat prievartaujamos rusų kareivių ir nebegalėjusios to ištverti. Beje, šmeižiku ir išdaviku apšauktas G.Popovas remiasi ne tik archyviniais dokumentais, bet ir rusų rašytojų frontininkų – V.Bykovo, A.Adamovičiaus, V.Astafjevo, B.Vasiljevo, G.Baklanovo, V.Nekrasovo – prisiminimais ir publikacijomis.

Aišku, ne visi sovietų rašytojai taip rašė. Vienas jų, sovietinės literatūros klasikas Ilja Erenburgas, beje, didelis Lietuvos rašytojų kolaborantų, pabėgusių į Sovietų Sąjungą, bičiulis ir auklėtojas, atvykęs į Vilnių tuoj po „išvadavimo“ per radiją ragino raudonarmiečius žudyti, grobti ir prievartauti. Tuomet „LSSR“ radijui vadovavo būsimasis „liaudies rašytojas“ J.Baltušis. I.Erenburgas, sovietinės literatūros vadovėliuos ir dabar vadinamas progresyviu rašytoju ir humanistu, tokiais žodžiais kreipėsi į raudonosios armijos karius savo garsiajame kreipimesi „Užmušk vokietį!“. Jame buvo sakoma: „Žudykite! Žudykite! Juk tarp jūsų nėra nė vieno, kuris galvotų, kad tarp vokiečių gali būti nekaltų. Kalti absoliučiai visi: ir gyvieji, ir dar negimusieji! Vykdykite draugo Stalino direktyvas! Prievartaukite vokietes ir šitaip palaužkite jų rasinį išdidumą. Žudykite, šaunieji ir nenugalimieji raudonarmiečiai!“

Aišku, po Lietuvos „išvadavimo“ bemat atsirado ir savųjų „žmonių sielų inžinierių“, kurie pasekė žmogėdriškais I.Erenburgo kvietimais žudyti ir prievartauti. Tik ne kokius nors vokiečius, o savus. Panašiai rašė ir visuose sovietinės literatūros vadovėliuos aukštinamas „aistringas socializmo idealų skelbėjas“ komunistinio šlamšto eiliakalys Vladas Grybas. Kaip aistringą komjaunuolį ir komunistą šį kietakaktį dogmatiką šlovino netgi rimtais save laikantys literatūros kritikai ir kolegos poetai R.Trimonis, J.Macevičius, A.Jonynas. Štai ką rašė savo eilėraštyje-agitacijoje V.Grybas 1948 metais:

Pritrenk nacionalžudiką
Pykčio rimų šturmais,
Bemerdintį
Prie mirtininkų urvo.

Pritrenk ir klerą,
Liaudies priešų tarną,
Tegul pražus,
Kas trukdo mūsų gretų darną.

© 2005 "XXI amžius"