Pirmasis puslapis
Gimtas kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Tęsiama prieš 70 metų pradėta gerumo pamoka

Algirdas MEILUS

Sunkus likimas būtų ištikęs Anelę Mackevičienę, jei ne Alantos senelių globos namai

Gerą prieglobstį Alantose rado neįgalusis Adolfas Lapinskas

Džiaugiasi Zosė Telksnienė, gyvendama Alantos senelių globos namuose

Alanta — garsią istoriją turintis miestelis Molėtų rajono pakraštyje. Čia pat Anykščių, Utenos administracinių padalinių ribos. Netrukus Alanta minės 670 metų jubiliejų.

Šimtus metų miestelis buvo vadinamas Alunta. Tačiau sovietiniai kalbininkai pakeitė pavadinimą į Alantą. Kam? Ir dabar dažnai girdime iš vietinių lūpų: „Švento Jokūbo atlaidai – Aluntoj: einu Alunton, Aluntos dvaras...“

Alantiškiai aktyviai dalyvavo 1831 ir 1863 metų sukilimuose, narsiai kovėsi 1919 metų gegužės mėnesį su bolševikais.

Spaudos draudimo metais Alanta buvo knygnešių prieglobstis, kultūros centras nepriklausomybės metais. Iš Alantos parapijos yra kilęs kandidatas į palaimintuosius, komunistų persekiojimo auka arkivyskupas Teofilius Matulionis. Iš čia kilusi garsi Kemešių giminė, „Varpo“ steigėjas Jonas Gaidamavičius ir daug kitų garbių žmonių.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą alantiškių pastangomis šalia naujos Alantos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios pastatytas dviejų aukštų mūrinukas, skirtas parapijos neįgaliems žmonėms, kurie neturėjo artimųjų. Steigiant prieglaudą prisidėjo stambūs ūkininkai: Bakanauskai iš Parūdinės, Šližiai iš Klabinių, Steibliai iš Svobiškio, Alantos pašto viršininkas Juozas Maciulevičius ir kiti. Kai kam nepatiko tokia idėja, prieglauda buvo vadinama „ubagynu“.

Tačiau tokie namai buvo labai reikalingi. Po kaimus nuskurdę, suvargę vaikščiojo ir elgetavo Ažubalis, Kanapeckas, Elžbietėlė, Barborytė ir kiti luošiai, likę be namų, artimųjų. Glaudėsi jie pas ūkininkus, gerus žmones, kurie pasigailėję leisdavo jiems virtuvėje, kamaroje, klėtyje pernakvoti. Žmonės netgi jų pavardžių nežinojo. Bet jų gailėjo, vadino mažybiniais vardais: Elenytė, Kostukė, Petrutė.

Po 1930 metų parapijos klebonas ir jos taryba ryžosi juos surinkti ir apgyvendinti prieglaudoje, kuri buvo ištaigingesnė negu daugelis to meto miestelio namų. Naujas dailus mūrinis pastatas kėlė įvairių asociacijų. Kai kas manė: kam reikia elgetoms tokių modernių rūmų, kurie gražesni už kleboniją, valsčiaus administracijos centrą. Bet dvasininkai buvo kitos nuomonės – visi žmonės yra Dievo vaikai ir jeigu jie neįgalūs, jiems būtina padėti.

Pasak vyresnių žmonių, Alantos parapijos neįgaliųjų prieglaudoje pirmosios gyventojos buvo įkurdintos apie 1935 metus. Tai dvi invalidės, likusios mirus tėvams be artimųjų. Klebonija jas išlaikė ir globojo. Tiekiant maisto, drabužių, prisidėjo Vastapų, Antaliežių, Paąžuolių, Gruodžių, Girsteitiškių, Galdamonių ir kitų kaimų ūkininkai. Prieglaudos idėjai pritarė garsus farmacininkas Gerdvilis, Alantoje dirbęs mokytojas Mykolas Šeduikis, jo bendradarbiai Katrina ir Jonas Puodžiai, šaulių kuopos vadas Petras Bakanauskas, gydytojas Juozas Mažeika, Alantos valsčiaus administracija, bažnyčios taryba, kunigai, parapijos tikintieji. Netrukus į prieglaudą buvo priimti dar trys vienišiai.

Klebonas kun. Konstantinas Šimašis rengė patalpas kitiems vargšams apgyvendinti, bet sovietinė okupacija ir Antrasis pasaulinis karas sustabdė gerus darbus. Senelių prieglauda buvo suvalstybinta, kunigas nuteistas ir ištremtas į Novočerkecko prie Dono koncentracijos lagerį. Pastate šeimininkavo stribai, komunistai ir kiti okupantų talkininkai. Vėliau jame įsikūrė medikai. Čia buvo ambulatorija, ligoninė, kurios priežiūrai ypač daug dėmesio skyrė jaunas gydytojas, paskirtas vadovauti Alantos ligoninei, dabartinis Utenos apskrities vyriausiasis gydytojas Kęstutis Pangonis.

Vėliau kaimo ligoninė buvo reorganizuota į slaugos ligoninę. Ją uždarius, pastatas neliko tuščias.

1995 metais Alantoje buvo įsteigti senelių globos namai, kurie tęsia prieš 70 metų kunigų ir parapijos tikinčiųjų pradėtą darbą. Kai kurie buvę Alantos slaugos ligoninės pacientai tapo naujai įkurtų globos namų gyventojais. Vienas iš jų yra Zenonas Urbonavičius. Į Alantą jis atvyko prieš trylika metų, negalėdamas vaikščioti. Zenonas jaučiasi puikiai, išvažiuoja į lauką, gatvę, bendrauja su žmonėmis. „Nežinau, kaip aš gyvenčiau, jei ne šie globos namai, – sako Z.Urbonavičius ir priduria: – čia nuostabu gyventi“.

Nuo pat senelių globos namų įkūrimo jiems vadovauja medikė Birutė Žigelienė. Visko teko patirti per dešimt vadovavimo metų. Pirmiausia teko kraustytis iš senojo prieglaudos pastato į naujas patalpas, kurios buvo įrengtos ir pritaikytos neįgaliesiems rekonstravus buvusį vaikų darželį. Šis pastatas vieno aukšto, ramesnėje ir erdvesnėje vietoje, o vadinamasis „ubagynas“ buvo grąžintas tikriesiems šeimininkams.

Dabar prie 70 metų atstatytoje prieglaudoje veikia Alantos ambulatorija, kurioje seniūnijos gyventojus aptarnauja gydytojas Raimundas Morkūnas ir kitos medikės. Ambulatorijos medikai teikia pagalbą ir neįgaliesiems globos namuose. Čia gydytojas nuolat reikalingas, nes dauguma namų gyventojų yra seni, ligoti, turintys daug negalių.

Alantos globos senelių namuose nuolat gyvena 32-33 neįgalieji. Norinčiųjų yra ir daugiau, bet vietų nėra. Kai kuriuos molėtiškius tenka apgyvendinti Utenos, Zarasų ir kituose pensionatuose. „Pas mus senukai ilgai būna, – teigia direktorė. – Tie, kurie atvažiuoja, jau niekur nesirengia išeiti. Čia gyvena iki mirties“.

Direktorė sakė, kad per dešimt metų buvo 101 gyventojas, iš kurių 32 gyvena dabar. Vyriausia amžiumi – išlaikytinė Bronislava Grigas, kuriai nedaug liko iki 100 metų. Į Alantą Bronislava atvyko iš pietinio Molėtų rajono pakraščio, esančio netoli Vilniaus, o ten gyvenantys žmonės yra kitakalbiai. Neišmoko lietuviškai ir Bronislava, bet ji vis tiek puikiai bendrauja su visais namų gyventojais.

95-uosius šįmet pradėjo ir Ona Ažubalytė. Maždaug prieš septynerius metus surado senutę vos gyvą, alkaną, suvargusią, ji sunkiai bendravo, kažko bijojo. Tačiau čia greitai atsigavo. Tada paaiškėjo, kad ji niekur neregistruota, neturi dokumentų, jokios pastogės, gyveno kaip XVIII amžiaus vergė. Sovietiniais metais ji slėpėsi, neėmė paso, kad nebūtų išvežta į psichiatrijos ligoninę (tokius veždavo). Nakvodavo šiaudų stirtose, tvartuose, prisiglausdavo pas geros širdies žmonės. Ir tai vyko toje pačioje Alantos apylinkėje! Beveik 90 metų senutę alantiškiai įregistravo, sutvarkė dokumentus, O.Ažubalytė tapo teisėta Lietuvos Respublikos piliete.

Nuo pat namų įsikūrimo dienos juose gyvena Milda Olžytė iš Giedraičių seniūnijos, alantiškė Zofija Telksnienė, dubingėnas Alfonsas Giedrys, Stanislova Vaicieka ir kiti. Visi neįgalieji yra iš Molėtų rajono, daugiausia iš Luokesos ir Alantos seniūnijų.

Namų gyventojus prižiūri 21 kvalifikuotas slaugos specialistas. Padeda ūkininkai daržovėmis, maisto produktais. Neįgalieji dėkingi Svobiškio kaimo ūkininkams Birutei ir Tadui Masėnams, Vidmantui Ivanauskui iš Radžiūnų kaimo ir kitiems geradariams.

Seneliai paramos sulaukia iš Vokietijos Hierstelo-Bevergeno rajono. Geru žodžiu alantiškiai mini Molėtų parapijos kleboną, dekaną kun. Kęstutį Kazlauską, „Caritas“ atstovę Aldoną Skorulskienę ir kitus. Dažnas neįgaliųjų svečias — Alantos parapijos klebonas kun. Sigitas Sudentas.Globos namų koplytėlėje kunigas aukoja šv. Mišias. Bet koplytėlė maža, ne visi sutelpa. Anot direktorės B.Žigelienės, reikėtų koplytėlei priestato.

Aplinkiniai gyventojai įvairiai padeda neįgaliesiems. Moterys mezga kojines, pirštines, kurias dovanoja seneliams. Kartais ir geras žodis daug padeda, nes seni žmonės prisimena praeitį, ilgisi praėjusio gyvenimo, savų namų, nors jų jau nebėra. Visuomet laukiamas Alantos pagyvenusių moterų vokalinis ansamblis „Kaimynės“, kurios savo dainomis senukams primena jaunystę, kaimo vakarones, gegužines. Dainuoti mėgsta ir pačios globos namų gyventojos.

Globos namų administracija bendrauja su kitų rajonų ir užsienio panašiomis neįgaliųjų įstaigomis, dalijasi patirtimi. Alantoje lankėsi Vokietijos Helmindeno miesto socialinės paramos organizacijos (AWO) vadovas Rudis Giuntheris, teikiantis patarimus ir konsultacijas Lietuvai. Stiprėja bendradarbiavimas su Svėdasų (Anykščių r.) ir Salako (Zarasų r.) neįgaliųjų globos organizacijomis.

Alantos senelių globos gyventojus ir personalą veiklos dešimtmečio proga sveikino Molėtų rajono meras Valentinas Stundys, seniūnas Jonas Kemėšius, Paramos centro direktorė Genovaitė Gribauskienė, ūkininkas Tadas Masėnas, Anykščių, Zarasų rajonų atstovai. „Aš linkiu, kad šie gerumo ir dvasingumo lobiai, kurie suvešėjo Alantoje, niekada neišsektų, kad neįgalieji turėtų namus, kuriuose jie laukiami, mylimi ir gerbiami“, – kalbėjo Lietuvos žmonių su negalia sąjungos Molėtų skyriaus pirmininkė, ilgametė rajono savivaldybės tarybos narė Vlada Gribėnienė.

Dešimtmečio proga prie Alantos globos senelių namų pastatytas ir pašventintas ąžuolinis koplytstulpis (autorius zarasiškis Saulius Savickas), kuris visiems primins, kad šiuose namuose visuomet plazda gerumo dvasia.

Alanta, Molėtų rajonas

Autoriaus nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"