| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Panevėžio vyskupijoje Panevėžio Krekenavos dekanate Pagausėjo tikrų katalikų
Krekenava. Tapo tradicija kiekvienais metais Krekenavoje per Šv. Antano atlaidus teikti vaikams Pirmąją Komuniją. Taip buvo ir šiemet. 36 Krekenavos mokyklos mokiniai, parengti katechetės Irenos Kvedienės, trylika žibartoniečių, devyni iš Linkaičių ir aštuoni iš Rodų mokyklų. Iš viso 66 vaikai priėmė Pirmąją Komuniją, o su jais kartu buvo ir vienas kitas tėvas ar mama bei krikštatėviai. Sumos šv. Mišias aukojo Anykščių vikaras kun. Simas Maskvytis, pasakė šiai dienai pamokslą ir kartu su Krekenavos klebonu kan. Petru Budriūnu dalijo šv. Komuniją. Klebonas pašventino rožinius, škaplierius ir uždėjo ant vaikų galvų. Votyvos ir Sumos metu skaitė skaitinius ir labai gražiai giedojo psalmes naujamiestietis Vilniaus kunigų seminarijos pirmakursis klierikas Darius Karizna. Votyvos metu giedojo mokiniai, per Sumą suaugusieji, vadovaujami vargonininko A.Katinsko. Žiūrint į mokinius, laikančius degančias žvakes, tapusius tikrais katalikais, gražiai parengtus, apima džiaugsmas ir palaimingas graudulys, kad čia dalyvauja mokytojai, jų mokiniai ir tėvai, ir prisimeni okupaciją. Tuomet tarnautojai, ypač mokytojai, negalėjo lankyti bažnyčios. Mokytojai net turėjo sekti mokinius, ar nelanko bažnyčios, o lankančiuosius barti, bausti, žeminti. Dabar to jau nėra. Tik truputį neramu, kad mūsų laicistiniame amžiuje kai kuriems iš jų Pirmoji Komunija netaptų paskutinė. Kai vaikams buvo įteikti Pirmosios Komunijos pažymėjimai, maldynėliai, religinio turinio knygelės, katechetė I.Kvedienė įteikė rūpestingiausiems tėvams ir geriausiai lankiusiems pamokos mokiniams gražias dėžutes. Vienas tėvas, visą laiką filmavęs bažnyčioje, pasakė: Norim, kad ši diena išliktų atmintyje ne tik tėvams, bet ypač mūsų vaikams, kad jie, jauni katalikai, po daugelio metų, pažiūrėję šitą filmuką, sugrįžtų į šitos palaimingos dienos džiaugsmą, ramybę ir neleistų jų tikėjimui blėsti. Šitie žodžiai priminė mano Pirmosios Komunijos dieną. Atėjom bažnyčion nevalgę, negėrę, atlikę išpažintį iš vakaro, apsirengę daug prasčiau, bet ir laimingi: būsime tikri katalikai. Po Pirmosios Komunijos ir šv. Mišių, laukdami Mišparų, valgėme už šventoriaus esančiame dirvonėlyje. Aš buvau su mama, kuri iš ryšulėlio išėmė du virtus kiaušinius, stiklinę sviesto, duonos. Persižegnoję valgėme. Ir kiti panašiai valgė. Pavalgę, persižegnoję, atsigėrę iš klebonijos šulinio vandens, jautėmės laimingi, jau suaugę Dievo vaikai ir norėjome visą laiką tokiais būti. Klebonas patarė, kol priprasime prie išpažinties, Komunijos, gerai suprasime jų reikšmę, per devynis mėnesius kiekvieną mėnesio pirmą penktadienį, šeštadienį ar sekmadienį eiti išpažinties ir prie šv. Komunijos. Iš pradžių su tėvais ėjome kiekvieną sekmadienį (vasarą darbo dieną reikia dirbti), o paaugę ėjome jau vieni. Prie ko pripranti jaunas, sunku vėliau atprasti. Visa tai tampa būtinybe. Gal ir dabar taip reikėtų pasiūlyti. Nepalikime šito reikalo savieigai, rūpinkimės, kad ir užaugę vaikai negalėtų gyventi be bažnyčios, išpažinties, Komunijos. Tuomet mūsų bažnyčios ne tuštės, bet pilnės. Vincas STEPONAVIČIUS
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |