Pirmasis puslapis
Gimtas kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Gyvenimas be taisyklių

Petras KATINAS

Atsistatydinimas Jauniaus AUGUSTINO piešinys

Lietuvos televizijos žurnalistė E.Mildažytė savo vasaros komentaruose per nacionalinį radiją baisėjosi, kad mūsų žmonių gyvenimas vyksta be jokių taisyklių, jau nekalbant apie Dešimties Dievo įsakymų nesilaikymo. E.Mildažytė prisiminė ir neseniai mirusį tėvą Stanislovą, kuris esą bene vienintelis propagavo gyvenimą pagal taisykles ir moralines normas. Kiti kunigai, anot E.Mildažytės, irgi ragina panašiai elgtis, bet jų niekas neklauso. Ką gi, velionio kapucinų vienuolio atminimu, kaip ir jam gyvam esant, spekuliuoja kas tiktai netingi. O pirmiausia tie, kuriems negalioja jokios taisyklės ar etikos normos. Antai visas tuntas sovietinių nomenklatūrininkų ir bedievių su pačiu LKP CK pirmuoju sekretoriumi priešakyje atskubėjo į tėvo Stanislovo laidotuves ir rėžė aiškiai fariziejiškas kalbas. O vienas artistas, Stalino saulės nešėjo 1940 metais žentas, besididžiuojantis esąs bedievis, jausmingas eiles skaitė. Graudu buvo klausytis ir A.Brazausko atsisveikinimo žodžių ir jo šnekų apie velionio gerus darbus, apie tai, kad jis buvo proto, sąžinės ir tiesos balsas. Kam jau kalbėti apie tokius dalykus, bet tiktai jau ne Premjerui ir dabartiniam valdančiajam „elitui“, kurio gobšumas ir savanaudiškumas, įstatymų nepaisymas lenda per visas siūles. O Premjero ir kitų kairiųjų liaupsės velioniui kunigui tėvui Stanislovui tebuvo tiktai dar viena viešųjų ryšių akcija, nė kiek nesigėdint pasisavinti ir pasinaudoti buvusiu kunigo populiarumu nemažoje visuomenės dalyje. Tokia viešųjų ryšių akcija A.Brazausko partijai verkiant reikalinga. Juk populiarumo balai nuolat mažėja ir socialdemokratus, nepaisant jų vadų bravūros, vien pagalvojus apie būsimų savivaldybių rinkimų rezultatus – siaubas apima. Pirmiausia dėl to paties V.Uspaskicho, kuris pasirengęs perimti savo žinion svarbiausias Lietuvos savivaldybes, pagaliau išstumti „amžinąjį“ Premjerą. Apie tai V.Uspaskichas tiesiai pareiškė Sankt Peterburgo žurnalo „Ekspert“ žurnalistams, kurie savo žurnale išliaupsino šį rusų oligarchą kaip didžiausią Lietuvos geradarį. Pasirodo, tiktai jo dėka padidėjo mūsų pensininkų pensijos, darbo užmokestis, tad pakartojo tai, ką savo metu Lietuvoje sakė V.Uspaskichas, paniekinamai pareiškęs, kad lietuviai nesugeba tvarkytis savo valstybėje. Sankt Peterburge V.Uspaskichas aiškiai pasakė, jog praeis ne tiek daug laiko, ir jis būsiąs Lietuvos Premjeras. Pasak jo, ir dabar turintis teisę juo būti, nes yra didžiausios partijos lyderis ir turįs didžiausią frakciją Seime, kai tuo tarpu A.Brazausko partijos frakcija – perpus mažesnė. Beje, V.Uspaskichas Sankt Peterburge beveik atvirai kalbėjo, kad dėl visų jį užgriuvusių bėdų kalčiausias yra... A.Brazauskas! Ko gero, tai tikrai pamąstymų vertas teiginys. Tuo labiau kad šioje politinėje „elito“ maišalynėje be jau visai nebesiskaitančio su niekuo, o piliečius laikančio avinų banda socialdemokratų vado tikrai neapsieita. Praėjusią savaitę Baltijos TV laidoje „Sąmokslo teorija“ politologai ir žurnalistai bene pirmą kartą viešai išdrįso iškelti klausimą, kam iš tiesų atstovauja A.Brazauskas – Lietuvai ar Rusijai? Vienas diskusijos dalyvių netgi pavadino mūsų Premjerą Maskvos generalgubernatoriumi.

Galima sakyti, kad tokie vertinimai yra perdėti. Tačiau faktai rodo visai ką kita. Vien aktyvus A.Brazausko dalyvavimas perduodant Rusijos valdžios valdomam „Gazprom“ svarbiausius strateginius Lietuvos objektus daug ką pasako. „Gazprom“ jau valdo 37 proc. „Lietuvos dujų“ akcijų, didžiulę Kauno šiluminę elektrinę ir rengiasi perimti „Mažeikių naftą“. Premjeras labai maloniai priėmė „Gazprom“ emisarą. Visuomenei gi paaiškino, jog viską, apie ką buvo kalbama su Maskvos svečiu, pasakysiąs „mėnesio bėgyje“. Taigi kai viskas bus sutvarkyta.

Visa tai matant, susidaro įspūdis, kad Premjeras skuba kiek galėdamas įtikti savo bičiuliams Rusijoje. Todėl neatsitiktinai iš visų pusių puolamas sostinės meras A.Zuokas pareiškė, jog visi šie skandalai ir, konkrečiai, jo puolimas, vykdomi siekiant užmaskuoti kairiųjų valdžios vykdomą, anot A.Zuoko, valstybės nepriklausomybės pardavimą. Iš tiesų tie skandalai darosi visiškai tragikomiški. Štai tas pats V.Uspaskichas valdančiame politbiure, pavadintame Politine taryba, elgiasi kaip šeimininkas ir aiškiai leidžia suprasti, kad dėl Premjero siūlyto biudžeto paskirstymo bus taip, kaip jis panorėsiąs. Tai yra lieps savo frakcijai balsuoti, kaip atrodys reikalinga. Pagaliau laikas baigti pūsti miglą žmonėms į akis, vadinant valdančiąją koaliciją – keturių partijų. Nėra jokių partijų. Geriausiai būtų jas pavadinti – keturiais klanais, kuriuos vienija, o kartu ir skiria tik valdžios ir turto siekimas. O dėl ideologijos, tai nė viena jos neturi. Ir tai, kad tai yra viena kompanija, rodo „darbiečių“ akibrokštas deleguojant į Privatizavimo komisiją „žymų demokratą“, buvusį LKP CK sekretorių ir LSSR Plano komiteto pirmininką Bronislovą Zaikauską, dabar irgi tapusį „darbiečiu“, dirbančiu tos grupuotės ekspertu. Iš tiesų ko jau ko, o patyrimo „prichvatizavimo“ reikaluose B.Zaikauskas turi per akis. Juk 1998 metais buvo nuteistas penkeriems metams už buvusio Kooperacijos banko lėšų – daugiau kaip trijų milijonų litų – iššvaistymą. Neišgelbėjo net buvę kolegos iš LKP CK. Tiesa, B.Zaikauskas pasėdėjo kalėjime trumpai. Jau 2000-aisiais buvo paleistas. Beje, šis nomenklatūrininkas, kaip ir kiti draugai iš CK viršūnių, buvo ir „rašytojas“. Kartu su kitu buvusiu LSSR veikėju A.Drobniu parašė dvi knygas: „Penkmečio žingsniai“ ir „Penkmečių rikiuotėje – dešimtasis“. Išties reikšmingi iškiliu ekonomistu prisistatančio veikėjo kūriniai. Todėl tokiam didžiai išsimokslinusiam „darbiečių“ vadui labai tinkantis į kompaniją. O tai, kad šis „rašytojas“ pasirinko V.Uspaskicho, o ne A.Brazausko partiją, irgi nieko stebėtina. Juk jeigu būtų norėjęs, dabartinis socialdemokratų vadas ir buvęs LKP CK sekretorius būtų išgelbėjęs ne tiktai nuo teismo, bet ir nuo cypės. Anoks čia nusikaltimas – kažkokie trys milijonai litų! Juk kiti išvogė kelis kartus daugiau, ir niekas nieko.

Visą savaitę netilo triukšmas žiniasklaidoje dėl vakarėlio pas Prezidentą ir Vilniaus mero dalyvavimo jame. Buvo laužomos ietys, kodėl tapusi bene pagrindine Prezidentūros veikėja asistentės pareigas einanti Božena Krasovskaja pakvietė į pokylį tą ar kitą, o kitus pamiršo. Ir apie tą vakarėlį buvo diskutuojama tarsi apie labai svarbų ir reikšmingą valstybės įvykį. Kur kas daugiau nei apie paties Prezidento veiklą per pirmuosius antrosios kadencijos metus. O ta veikla kažkuo ypatinga tikrai nepasižymėjo. Atrodo, kad Prezidentas visiškai susitaikė su antraplaniu ar net dar mažesniu vaidmeniu valstybės gyvenime. Pagal principą: prieš vėją nepapūsi. Tai yra, kaip pasakys Premjeras, taip ir bus. Kokį pasirinks ministrą, tokį Prezidentas ir patvirtins. Ir pati „atjauninta“ Prezidento komanda vis dažniau demonstruoja savo neapsiplunksnavimą, nerodo jokių iniciatyvų, ir susidaro įspūdis, jog tiktai stumia dienas patogioje ir šiltoje Prezidentūroje. Vien tik vieno iš Prezidento patarėjų samprotavimai apie kairiųjų daugumos priimtą naują Archyvų įstatymą, faktiškai įteisinant svetimos okupacinės valstybės KGB ir GRU šnipus bei informatorius uždraudžiant sužinoti jų darbus, labai daug ką sako. Taip ir lieka neaiški Prezidento nuomonė apie KGB archyvų įslaptinimą kone šimtmečiui. Bent jau kol kas iš Prezidentūros negirdėti, kad šis įstatymas būtų vetuotas ar pasiūlytos jo pataisos. Metiniame pranešime kažką užsiminęs apie oligarchų valdymo grėsmę ir neįvardijęs, kas gi yra tie oligarchai, valstybės vadovas vėl nutilo. Taigi belieka vakarėliai. Juk į Prezidento, atsakingo už užsienio politiką, nuomonę nekreipiama absoliučiai jokio dėmesio. Prieita iki to, kad valdančiosios koalicijos ministrė „valstietė“ K.Prunskienė savo iniciatyva, be Prezidento ir Užsienio reikalų ministerijos žinios, kviečiasi Kaliningrado gubernatorių, ir, tam pamojus pirštu, galvotrūkčiais nuskubėjo į Kaliningradą, esą derinti ūkio reikalų. Nesvarbu, kad užsienio reikalų ministras A.Valionis griežtai pasisakė prieš K.Prunskienės kelionę, pavadinęs ją „valstybės garbės niekinimu“. Bet prisiminkime seną patarlę, jog kuprotą tiktai grabas ištiesins. Taip ir šiuo atveju, K.Prunskienės ir Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko J.Karoso nuvykimas į Kaliningradą ir jų samprotavimai, kad abu ten derino kažkokius Lietuvos ir šio Rusijos anklavo reikalus, yra tik dezinformacija, skirta naivuoliams. Tai ne darbinis šių prorusiškų veikėjų vizitas, o politinis, ir kitaip vertinti jo neįmanoma. Kaip ir tuščios kalbos apie kažkokius ūkinius reikalus. Be to, žinant dabartinę Rusijos politinę tvarką, argi gali Kaliningrado ar kokio nors kito regiono gubernatorius ką nors savarankiškai spręsti? Negalima pamiršti ir rusų kunigaikštienės titulo suteikimo K.Prunskienei fakto. Kalbos apie tai, kad tą titulą suteikė ne Kremlius, o stačiatikių patriarchas, irgi yra nerimtas. Juk visi žino, kad Rusija dabar yra „vernopodannaja“ kaip ir stačiatikių cerkvė bei jos vadovai. Todėl už suteiktus ordinus ar titulus privalai atidirbti, t.y. prisiimti tam tikrus įsipareigojimus. O kad tų įsipareigojimų Kremliui ne tik K.Prunskienė ar J.Karosas, bet ir Premjeras turi gausybę, rodo akivaizdūs faktai. Jau vien tai, kad A.Brazauskas tiesiog pasityčiojo iš Prezidento pasisakymo įvertinti K.Prunskienės akibrokštą. Esą nieko čia tokio, nuvyko moteriškė į svečius, ir tai jos reikalas, o ministrai kiekvienas turi savo poziciją... Taigi A.Brazauskas dar kartą pademonstravo, kad jis neatsako už savo kabineto narių akibrokštus. Tai irgi tiktai iš dalies. Premjeras pasijuto esąs visagalis ir kasdien elgiasi kaip pirmasis CK sekretorius. Kuo visa tai gali baigtis, rodo skaudi istorinė patirtis. Padėtis darosi panaši į situaciją Lenkijos-Lietuvos valstybėje prieš paskutinįjį jos padalijimą. Ir tada Rusijos Rusijos nupirktos Žečpospolitos bajorai ir šlėktos elgėsi lygiai taip pat. Ir Kremlius tai supranta. Todėl neatsitiktinai Vakarų žurnalistų paklaustas, kodėl V.Putinas nepakvietė į Karaliaučiaus 750-mečio minėjimą kaimynių valstybių Lietuvos ir Lenkijos prezidentų, V.Putino patarėjas užsienio politikos klausimais S.Prichodko paniekinamai atsakė, jog V.Putinas kalbasi tiktai su tais, kurie supranta „bendrą kalbą“.

© 2005 "XXI amžius"