Pirmasis puslapis
Gimtas kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Vertybės ir Laisvės paminklas Lapėse

Vienas iš renginių prie Laisvės paminklo Lapėse Nepriklausomos Lietuvos metais. Toliau matyti bažnyčia

Sausio 13-oji, Kovo 11-oji, gegužės 8-9 dienų minėjimai, besiartinanti Birželio 14-oji, KGB rezervininkų, informatorių ir kolaborantų aukšti valstybiniai postai, Prezidento metinis pranešimas, politikų įvairūs skandalai, prorusiški istorijos vadovėliai, aukštosios mokyklos su Maskvos programomis, demografinė žiema (,,išsivaikščiojanti Lietuva“) bei kiti įvykiai atskleidė  Lietuvos ir lietuvio identiteto krizę (,,lietuviškai kalbantis rusas“), savigarbos, visavertiškumo, autentiškumo stoką, valstybingumo eroziją ir irimą. Patiriame didžiulį spaudimą: Rusijos propagandą ir ardomąjį darbą, ES ir JT feminisčių ,,pabarimus“, direktyvas ir lobistinę veiklą platinant priešprigimtines ,,teises“ (gėjų/lesbiečių ,,vedybas“, negimusių vaikų ir senelių žudymą (eutanazija), pedofiliją su vaikais nuo 14 metų). Korupciniai įstatymai, nesąžiningi pareigūnai, neužkertantys girtavimo, pornografijos ir paleistuvystės plitimo – dar daugiau nei sovietmečiu, veda mūsų jaunimą, ir ne tik, į degradaciją.

Jozefas Ratzingeris straipsnyje ,,Europos siela“ (Bažnyčios žinios, 2005 m. gegužės 11 d. ) rašė: „Komunistinės sistemos žlugo pirmiausia dėl savo klaidingo ekonominio dogmatizmo. Tačiau labai noriai išleidžiama iš akių, kad jas pražudė gilesnės priežastys: panieka žmogui, moralės pajungimas sistemos poreikiams ir jos ateities pažadai. (...). Tikroji katastrofa – ne ekonominė; tikroji katastrofa – tai sielų nuniokojimas, moralinės sąmonės sugriovimas. (...) prievartos plitimas, bėgimas į narkotikų prieglobstį, korupcijos didėjimas leidžia mums gyvai pajusti, kad vertybių nuosmukis turi materialinių padarinių ir kad būtina pasukti priešinga kryptimi“.

Moralė ir vertybės – tai tautos širdis, valstybės išlikimo sąlyga. Kokios jos dabar? Jaunimo, valstybės ateities pirmutinė moralė yra seksas, o aukščiausia vertybė – pinigai. Mažai liko tikinčiųjų Tiesa, Sąžine (mokiniai klausia, kas yra sąžinė), Dora, Laisve. Ko gero, viena priežasčių – tokios jaunimo būklės netramdoma amorali komercinė TV, kita - dar neišsibolševikėjusi, patriotiniam – doroviniam auklėjimui alergiška mokykla.

Prezidentas pažymėjo, kad viena pagrindinių grėsmių valstybei – demografinė krizė. Moterys sako: „Duokit pinigų, tada gimdysim“. Bet, kaip žinoma, žmogui pinigų niekada nebūna gana. Tai parodė milijonierių veržimasis į Seimą. O kuo moterys geriau gyvens, tuo dar mažiau gimdys – tai įrodo turtingiausių Vakarų šalių, ypač Vokietijos ir Japonijos pavyzdžiai. Arba Lietuvos turtuolių bevaikės šeimos. Demografinė krizė- tai tiesioginė moralinio žlugimo pasekmė. Pranas Vaičaitis rašė: ,,Ir grakščios tos šalies merginos/Ten žydi vis konopuikiau.(...) Kaip tąsyk mergos veidą skaistų/Prie rūtų lenkia kvepiančių/Dainuodamos jas meiliai laisto,/Lelijų skinas žydinčių“. Arba „Sonetuose“: ,,Kada iš daugelio vaikinų,/Skaisčių, gražių kaip obuoliai“. Dabar Lietuvos mokyklose tik su žiburiu rasi vieną kitą merginą ar vaikiną, kurie norėtų iki santuokos išlikti skaistūs. Tai tikrai neprisideda prie asmens-šeimos-tautos-valstybės pamatų tvirtumo. Stipriausia pasaulio galybė – JAV – tai jau seniai suprato ir kasmet skiria daugiau nei po 50 milijonų dolerių skaistumo, abstinencijos ugdymo programoms.

Ne šiaip sau įvairūs okupantai ir kolaborantai pirmiausia naikino moralę ir valstybingumą palaikančias vertybes. Pavyzdžiui, Hitleris užkariautose šalyse platino pornografiją, o Vokietijoje griežtai draudė. SSRS, po Antrojo pasaulinio karo okupavusi Lietuvą, pakaunėje, Lapėse, pirmiausia sugriovė Laisvės paminklą (kaip ir kituose miestuose) ir kažkur paslėpė. Be to, pagal sovietiškai-rusišką tradiciją toje vietoje, kad žmonės neneštų gėlių, nedegintų žvakučių, pastatė visą miestelį darkantį garažą.

Laisvės paminklas buvo pastatytas aikštelėje prieš bažnyčią, ant bažnyčios žemės. Tai nebuvo atsitiktinumas. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje  ėjo drauge su tauta. Pirmosios ligoninės, pirmosios mokyklos, pirmasis universitetas buvo prie bažnyčių, išlaikomas bažnyčių. DLK vadovai kvietėsi į Lietuvą ne tik pirklius, bet ir vienuolius, kunigus, kad ugdytų vertybes, stiprintų moralę. Bažnyčia buvo valstybingumo, sąmoningumo vienas iš stipriausių veiksnių. Todėl visi okupantai (dabar kolaborantai) niekino ir naikino Bažnyčią. Napoleonas laikė bažnyčiose arklius, švedai plėšė, maskoliai degino, uždarinėjo bažnyčias ir vienuolynus (Kražių ir Kęstaičių bažnyčių gynyba). Bolševikai bažnyčias vertė sandėliais, uždarė vienuolynus, ištrėmė į Sibirą daug kunigų ir vienuolių. Po Antrojo pasaulinio karo komunistinės Rusijos okupuotoje Lietuvoje tautos laisvės kovos priešakyje stojo Bažnyčia. Daugeliui kunigų teko net palikti kaulus Rusijos platybėse.

Prieš penkiolika metų Lietuva atgavo nepriklausomybę. Kaip nepriklausoma, sava valstybė atsidėkojo Bažnyčiai? Ogi konfiskuodama jos žemę. Jei po karo okupantai dar paliko bažnyčiai tris hektarus, tai prieš dvejus metus nepriklausomos valstybės Vyriausybė išleido ,,ukazą“, pagal kurį bažnyčiai žemės paliekama tik tiek, kiek reikia pastato eksploatacijai, ir taškas! (LR Vyriausybės 2003-07-15 nutarimas Nr. 925, Valstybės žinios, 2003, Nr. 71-3239). Nė vieni Lietuvos okupantai taip nesielgė su bažnyčios žeme.

Šiais metais Lapių miestelio (Kauno r.) žmonės, surinkę daugybę parašų, kreipėsi į įvairias valdžios instancijas, kad būtų atstatytas Laisvės paminklas. Kooperatyvo parduotuvė, kuriai tas garažas dabar priklauso, pasiūlė už 20 tūkst. litų leisti nugriauti jiems nereikalingą griozdą. Matom, iki kokio absurdo atvedė dabartiniai įstatymai. Tai tas pats, jei jūsų kieme kas pastatytų sandėliuką ir po to sakytų: ,,Sumokėk 20 tūkst. Lt, tai išeisiu iš tavo kiemo“. Bet gal turėtų būti priešingai: jei 50 metų naudojosi Bažnyčios žeme, gal turėtų išmokėti 20 tūkst. litų nuomą?

Kauno rajono ir seniūnijos pajėgomis (ačiū jiems) ketinama paminklą atstatyti prie pat kapinių tvoros, lygiagrečiai kiek toliau stovinčiam kapinių šiukšlių konteineriui. Kažin ar sovietų valdžia taip elgtųsi, jei ten būtų buvęs Lenino paminklas ir jį būtų nugriovę vokiečiai ir pastatę garažą? Ar jis nebūtų atstatytas senoje, garbingoje vietoje?

Matome didžiulę vertybių krizę. Laisvės paminklas yra Laisvės simbolis ir turi puošti visą miestelį, turi būti visų matomas, o ne nugrūstas prie tvoros. Vaizdą darkančiam garažui pašalinti nėra pinigų. O po Kauno rajono savivaldybės rinkimų 2000 metais meru tapus Petrui Mikelioniui buvo atleista daugiau nei 40 žmonių ir jiems išmokėta pusė milijono litų kompensacijų. Pinigų tam reikalui buvo skirta pakankamai. Panaši padėtis, manau, yra ir kitur. Tokie įstatymai: valstybės lėšų kompensacijoms yra, Laisvės paminklui atstatyti senoje vietoje – nėra.

Ir tame sujudimo dėl Lapių Laisvės paminklo įvykių epicentre per Sekmines įvyksta mažas stebuklas. Keliose parapijose tą dieną buvo renkami parašai Seimo pirmininkui Artūrui Paulauskui, kad įstatymų leidėjai Lapių gyventojų pageidavimu sudarytų galimybę atstatyti Laisvės paminklą ant jam teisėtai priklausiusios vietos. Po pietų įvykiai taip susiklosto, kad tarp laišką su parašais nuvežusiųjų į paštą buvo Veronika Sandonavičienė, gyvenanti Daugėliškio kaime, Vilkijos seniūnijoje. Praėjus dešimt minučių nuo laiško išsiuntimo, Veronika parodo vietą, kur yra užkastas bolševikų nugriautas Laisvės paminklas. Ji pateikia keturis faktus: šalimais esančiame name gyveno moteris. Tos moters vaikaitis tai patvirtina. Kad tame name buvo paštas – tai tikras faktas. Kad Lapių bažnyčios kalno pakriūtėje buvo užkasti nužudyti partizanai. Vietiniai žmonės tai patvirtina. (Tuomet bus reikalinga ekshumacija.) Jei trys iš keturių faktų teisingi, vadinasi, ir jos tvirtinimas, kad ten yra užkastas 60 metų išgulėjęs po žeme  paminklas – tikras faktas. O iki tol niekas iš Lapių gyventojų nežinojo, kur buvo paslėptas paminklas. Reikia dar pridurti, kad V.Sandonavičienė labai sunkiai vaikšto. 

Ar paminklas bus atstatytas senoje vietoje, ar ne? Ką nuspręs valdininkai ir atsakys Seimo Pirmininkas? Kas ims viršų: ar medžiaginiai piniginiai išskaičiavimai, ar teisingumo, pagarbos Laisvei vertybės? Ateitis parodys, palaukime.

Kun. Robertas Skrinskas,
Lapių klebonas

© 2005 "XXI amžius"