Atnaujintas 2005 liepos 8 d.
Nr.51
(1352)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Reikia Dievo palaimos

Apie 60 metų ilgėjausi nors vieno gyvo žodžio apie tas laimingas dienas. Ir tik skaitydama „XXI amžių“ (2004, Nr. 75) sužinojau apie nuostabų kunigą Joną Buliauską, 1940-1941 metais dirbusį Rokiškio bažnyčioje. 1940 metais užklupus Lietuvą raudonajam tvanui, kun. J.Buliauskas Rokiškio kagėbistų buvo suimtas, tardomas, kankinamas kalėjimuose, lageriuose. Raudonieji budeliai palaužė kunigo jėgas, sveikatą.

Kun. J.Buliausko pastangomis, nors tuo metu jau pas mus šeimininkavo okupantai su savo pakalikais, visi gimnazijos mokiniai vakarais dalyvavo gegužinėse pamaldose. Su gėlėmis, organizuotai eidavo per visą miesto aikštę prie Marijos statulos, kuri tuo metu puošė vartus prie įėjimo į Tyzenhauzo dvarą. Ten mokiniai, primerkę gėlių, visi suklaupę giedodavo „Marija, Marija“. Visa tai, aišku, siutino bolševikus. Marijos statula tikinčiųjų buvo perkelta į Rokiškio bažnyčios šventorių, kur stovi ir šiandien. Ir šiandien, po daugelio metų, vėl gegužė, pilna žiedų, skirta Marijai.

Tiek didmiesčiuose, tiek mažuose miesteliuose sušilus vėl pabiro į kiemus aibės vaikų, vėl prasidėjo jų vasara. Jie čia praleis daug valandų kaip išmanys, kaip sugalvos. O bažnytėlės taip arti jų lauks – nesulauks… Tik močiutės, kurioms jau tikrai nelengva, vėl suklaupė prie Marijos altoriaus ir užgiedojo „Marija, Marija“, „Sveika, Marija“. Viena, kita atsivedė ir savo vaikaitį, nors tai joms ir nelengva. Gal vaikai noriau eitų į šias pamaldas, jei su jais kartu ateitų ir jų tėveliai? Bet tėvai vis bėga, skuba ir jiems visai neatrodo, kad su Dievo palaima būtų lengviau keliauti žemės vieškeliais, būtų daugiau gerumo. Gal todėl mus ir supa nelaimės, rūpesčiai, vargai, lydi nesąžiningumas, melas. Kasdien vis gilyn grimztame į gyvenimo sąvartynus. Be saiko piktnaudžiaujame alkoholiu (net moterys – motinos, močiutės), svaiginamasi narkotikais. Susiduriame su savižudybėmis, žmogžudystėmis, plėšimais, nes tokiam gyvenimui reikia pinigų. Paliegę dirbti jau nebepajėgia ir nenori. Šitaip suvargę, jau nebeskiriame gėrio nuo blogio, tiesos nuo melo. Nebematome nei žieduotos gegužės, nei žydro dangaus…

Kur keliaujame? Ar laimingi vaikai, matydami taip gyvenančius savo tėvelius? Ar kaip kempinė jie nesugers šio purvo? Ar nesijausime dėl to kalti? Taip norėtųsi, kad nors vienas kitas mokytojas, laikantis save krikščioniu, suorganizuotų savo mokinius, auklėtinius ir visi su gėlėmis ateitų kas vakarą į bažnyčią, į gegužines pamaldas.

Jei būtų entuziastų mokytojų, nebūtų tam abejingi ir jų mokiniai. Vis norisi kartoti prieš šimtą metų pasakytus mūsų Lietuvos prezidento Antano Smetonos žodžius: „Kokia nori kad būtų tauta – tokią padaryk mokyklą“.

Dar noriu pacituoti ir kitus žodžius vieno išmintingo žmogaus, rašančio į „XXI amžių“, kad „iš vaiko, kaip iš vaško – gali nulipdyti ką tik nori“.

Dažnai prisimenu, kaip vaikystėje puošdavome Marijos paveikslą gėlėmis, berželiais. Po dienos darbų pavargę, basi skubėdavome visą gegužę ir birželį kas vakarą melstis. Ir mūsų malda tikrai buvo nuoširdi. Eidavome dėkoti Marijai už viską. Norėtųsi, kad ir šiandien į dangų kiltų Marijos himnas iš jaunų moksleivių širdžių.

Antanina GEGUŽYTĖ

Rokiškio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija