|
Draugas Adolfai, kada liausies tarnauti sovietinei propagandai?
Liudvikas PIPIRAS
Atsakęs draugui Adolfui Strakšiui į jo pirmą šmeižtą Lietuvos adresu (Laisvas laikraštis, Nr. 8) , susilaukiau dar dviejų panašių straipsnių. Tai Adolfo dovana gegužės 9-osios rusų ginklo pergalei prieš Europą.
Tame pačiame laikraštyje yra išspausdintas A.Strakšio (vadinančio save rašytoju) straipsnis, vien pavadinimu atkreipiantis skaitytojo dėmesį - Organizacinio komunizmo horizontai?
Skaitytojui peršama mintis, kad mūsų Prezidentas skleidžia komunistines idėjas. Tik perskaičius visą ilgą straipsnį, pasirodo tikri autoriaus siekiai - dar kartą apšmeižti Lietuvą.
Adolfas tokiais žodžiais keršija Prezidentui už jo atsisakymą nusilenkti Kremliui: Tribūnoje stovėjo žmogus, kuris yra Lietuvoje, tačiau tuo pačiu yra labai toli nuo Lietuvos, todėl šaltai dėsto šaltus patarėjų žodžius, surašytus į šaltą popierių. Jis, tas žmogus, atrodo, nemato Lietuvos ir nesupranta jos godų. Štai tau, Prezidente, už tai, jog atsisakei 1998 metų sausį A. Brazausko įsiūlytos danajų dovanos jam ištikimai tarnavusių patarėjų, pasirinkai ne užgrūdintus kovoje už komunizmą kadrus, o žalią jaunimą, kuris greičiausiai nė spaliukais nebuvo... Štai tau už nepagarbą Stalino pergalei!
Nežinojai Adolfai (o gal nenorėjai žinoti), kad kai kas iš A.Brazausko kadrų buvo palikti Prezidentūroje, tačiau gandai iš Liustracijos komisijos privertė atsisakyti jų paslaugų...
Skaitytojo politiniam budrumui užmigdyti, kaip rašydavo Šluota, Adolfas pateikia ir teisingų faktų: (...) Jo (V. Adamkaus - L. P.) faktiškasis pavaduotojas Artūras Paulauskas svetimos mums valstybės saugumo (o kodėl ne KGB? - L. P.) rezervistą įkišo į Valstybės saugumo departamento generalinius direktorius, net nepalaukęs, kad bus išrinktas tikras prezidentas.
Nesuprantu tavęs, Adolfai! Negi iš tikrųjų nežinai, kad A.Paulauskas ir pats save rengia į Lietuvos Respublikos Prezidentus? Kaip išdrįsti mesti šešėlį (gal ne tiek moralinį, kiek politinį) didelę karjerą svajojančiajam padaryti? Juk Prezidento rinkimai tik už ketverių metų. Bent tiek metų tavoji plunksna dar džiugins šalies žmones...
Ar negalvoji, kad tau gali tekti dar kartą keisti savo politines pažiūras? Gal ne pažiūras, o požiūrį į A.Paulauską? Manau, kad gudrauji, Adolfai.
Viskas prašviesėjo perskaičius dar vieną tavo sakinį. Rezervininkus bari tik norėdamas A.Brazauskui padėti išsaugoti Vilniuje veikiantį rusišką Baltijos akademijos filialą... O gini badaujantį P.Gražulį ir jo draugus, norėdamas dar kartą įgelti Prezidentui.
Toliau vėl gryna tiesa apie A.Valionio kelionės į Maskvą tikslus. Kam ji tau, Adolfai, reikalinga? Kitam melui pridengti. Juk visi pripažįsta, kad pavojingiausi yra pusiau tiesa, pusiau melas, tai yra maža tiesa, praskiesta dideliu melu.
Ir vėl taikiniu surandi Prezidentą: Prezidentas tapo savotišku svetimos mums slaptųjų tarnybų užstatu, ir ta pozicija jam patinka - laikyčiau tai reiškiniu, keliančiu pavojų mūsų valstybės nacionaliniam saugumui...
Skaitau toliau ir traukau pečiais. Pasirodo, ir A.Brazauskas neišvengė grubių klaidų, panašių į tas, už kurias iš pareigų nušalintas Rolandas Paksas.
Po daugeliu tavo, Adolfai, kritiškų pastabų Prezidento, Seimo Pirmininko, Premjero ir kitų ponų adresu galėčiau pasirašyti. Tačiau pastabos paperka tik naivų skaitytoją, nesuvokiantį, kam tarnauja tavo tiesa. Ta proga noriu priminti labai pamokančią istoriją, kurios herojais buvę Lietuvos piliečiai G.Bagdonas ir K.Uoka.
Pasakojama, kad velionis buvęs KGB Kauno skyriaus pirmininkas pulkininkas G.Bagdonas įsakė įkliuvusiam su įkalčiais K.Uokai, jog tas, pasikvietęs porą savo bičiulių, išmuštų kelis pulkininko buto langus, kad K.Uokos palydovus galima būtų pasodinti, o Kazimieras gautų Vyriausiojo Lietuvos kontrolieriaus postą ir galėtų kartu su G.Vagnoriumi gaudyti vagišius, trukdančius reformuoti Lietuvos ekonomiką keliant kainas iki Prunskienės lygio...
Manau, kad savo straipsnio dar kartą perskaityti draugas Adolfas nebenorės, nes jo prognozės neišsipildė.
Sugėdinęs V.Adamkų už atsisakymą vykti į Maskvą, Adolfas pasiuntė keletą komplimentų Vairai Vykė-Freibergai už tai, kad toji kartu su Amerikos Prezidentu viename lėktuve skris į Maskvą, kai tuo tarpu mūsų valstybės vadovas tupinės aplink savo suskilusią ir toliau skilinėjančią geldą, ir už tai, kad Latvija pagaliau susitars su Rusija dėl savo sienų (...) o mūsų prezidentūros sudurnintas Estijos prezidentas šito nepadarys ir kažin kada tai padarys, tuo pakenkdamas Europos Sąjungai?
Šiandien nenorėčiau būti Latvijos prezidentės vietoje. Tokio pažeminimo, kokį ji patyrė nuvykusi į Maskvą, nelinkėčiau net V.Putinui...
Panagrinėkime dar vieną Adolfo straipsnį, išspausdintą Laisvame laikraštyje (Nr. 9), pavadintą Bandomųjų triušių laukas.
Skaitau ir spjaudausi. Jeigu aname straipsnyje Adolfas daug kur vaidina Lietuvos patriotą, tai šio straipsnio pradžioje nusirengia nuogas ir mes pamatome tikrą stribą... Nusirengia, kaip dažnai J.Veselka, mėgstąs pasakoti apie tai, kad jo tėvas buvo ne stribas, o Lietuvos partizanas...
1945 metų gegužę pagaliau atėjusi taika, bet atėjo labai trumpam, tikrai keleriems metams, nes netrukus jau degė ir tebedega žemė čia Vietname, čia Korėjoje, čia Egipte nebuvo metų, kad nedegtų žemė, kad nežūtų toj ugny Žemės žmonės.
Dabar ji dega Irake ir Afganistane.
O kad dar nuo 1940 m. birželio 15 d. degė žemė Lietuvoje, o joje mūsų tautiečiai ir Lietuvoj nuo amžių gyvenę kitataučiai?
Adolfai, esi išsilavinęs žmogus. Netikiu, jog negirdėjai apie tai, kad Pirčiupyje 1944 metų birželio pradžioje buvo sudeginti 119 lietuvių, vykdant tavo mokytojo A.Sniečkaus valią sovietiniai parašiutininkai tyčia nušovė prie Pirčiupių kelis vokiečių kareivius, gerai žinodami, kad jų draugai keršydami sudegins visą kaimą. Žinojai, jog nušovę vokiečius, parašiutininkai pasitraukė į girią, nenorėdami sutrukdyti vokiečiams įvykdyti kruviną savo darbą sudeginti Pirčiupus.
1944 metų liepos pabaigoje, prieš palikdami be kovos Kauną, vokiečiai uždegė Kauno getą su ten buvusiais žydais. Daugelis žydų 1941 m. birželio 23 d. mėgino pabėgti į Rusiją, tačiau per Lietuvos-Baltarusijos sieną jų nepraleido ginkluoti enkavėdistai. Todėl jie buvo priversti grįžti atgal į Kauną ir čia žūti. Apie tai man pasakojo kaunietis žydas, kuris buvo su žmona įleisti į sovietinį rojų tik pasirodžius plente vokiečių motociklininkams ir pabėgus enkavėdistams. Kodėl apie tai neparašei ne tik tu, bet ir tavo prosovietinės plunksnos broliai?
Degė Lietuvos žemė po didžiojo tėvynės karo dar dešimt metų, po to beveik 40 metų buvo tęsiamas moralinis tautos genocidas. Tavo paskutinis straipsnis rodo, jog ir pats esi to sovietinio moralinio genocido auka. Bent man nesuprantama, kodėl tu už savo dvasios suluošinimą ir toliau esi dėkingas buvusiems okupantams ir lietuviškiems kolaborantams, kurie talkininkavo okupantams luošinant panašius į A.Strakšį...
Nesistebiu, kad slepi nuo jaunojo skaitytojo, kas uždegė ir Afganistano žemę, ir degino afganų kaimus.
Piktiniesi, Adolfai, tuo, kad Vilnių aplankė NATO šalių užsienio reikalų ministrai, kurie, tavo nuomone, stengiasi likviduoti vos ne paskutinę komunizmo citadelę pasaulyje.
Kiek iš po tavo plunksnos išplaukia pykčio dėl karo Irake. Ar nors vienoje valstybėje, kurioje kariavo JAV kareiviai, jie pasiliko ten, pavyzdžiui, dar 50 metų, kaip taip elgėsi Lietuvos išvaduotojai, nugalėję Hitlerį? Tad be reikalo lieji krokodilo ašaras dėl Irako.
Naujai išrinktą Irako prezidentą ir sudarytą vyriausybę vadini JAV marionetėmis. Tačiau nesu skaitęs nė vienos tavo knygos ar straipsnio, kuriuose būtum pavadinęs A. Sniečkų ir jo vyriausybę Maskvos marionetėmis. Kodėl tu toks neobjektyvus? Esu sutikęs ne vieną komunistą, kuris rado savyje jėgų išvaryti iš savo sielos vergą. O tu, atrodo, mirsi vergu...
Pagaliau prisiminei, kad Lietuva irgi buvo okupuota. Tačiau, pasirodo, kad mes turime dėkoti okupantams už sugrąžintą sostinę. O kodėl nekalbi apie tai, kad daugiau kaip 20 tūkst. kilometrų lietuviškų žemių šiandien valdo A.Lukašenka? Ar žinai (greičiausiai nenori žinoti), kad Gudijos lietuviai visaip rusinami, o nepasidavę rusifikacijai verčiami išvykti į Lietuvą? Vietoj jų atvežami į lietuviškus kaimus surusėję ukrainiečiai.
Skaičiuoji, kiek milijonų dolerių kainavo oranžinės revoliucijos Ukrainoje ir Gruzijoje? Manau, kad socialistinė revoliucija Lietuvoje Kremliui nekainavo nė rublio. Priešingai - veltui gavo milijonus tonų mėsos, sviesto, kiaušinių ir šimtus tūkstančių darbo vergų, kurie Rusijoje statė komunizmą. Ne vieną šimtą tūkstančių dvasios ubagų, lietuvių ir rusų, staliniečiai paliko Lietuvoje. Tie vergai 1993 metais Lietuvos prezidentu rinko A.Brazauską ir dar šiandien balsuoja už A.Brazauską, K.Prunskienę ir net V.Uspaskichą... O tu neapkenti V.Adamkaus tik už tai, kad 1998 metais sutrukdė tapti Lietuvos prezidentu A. Paulauskui, o 2004 metais K. Prunskienei.
Rašai, jog didžiajame tėvynės kare žuvo kas ketvirtas baltarusis. Neapsimesk, Adolfai, jog nežinai, kad pusė jų žuvo prievarta mobilizuoti į Stalino kariuomenę ir tiek pat likę nacių okupuotoje Baltarusijoje. Buvai KGB rezervininkų suorganizuotame Niurnberge II ir girdėjai, jog čekistai šaudė baltarusių partizanų vadus, įtarę juos esant savo tautos patriotais. Šimtai tūkstančių baltarusių buvo nacių išvežti į reicho darbo tarnybą. Du trečdaliai jų po išvadavimo keliavo ne namo, o į sovietinius konclagerius.
O tokių Pirčiupių Baltarusijoje buvo daugiau nei tūkstantis. 1943 metų pavasarį, vokiečiams suradus Katynėje NKVD sušaudytus tūkstančius lenkų belaisvių karininkų, Stalino ir Berijos žvilgsnis nukrypo į Chatynę, kurios vardas skambėjo panašiai kaip Katynė. Buvo įsakyta NKVD vadovaujamiems partizanų daliniams užpulti vokiečių kariuomenę, dislokuotą netoli Chatynės, ir ją sunaikinti. Belaisvius šaudyti taip, kad likę keli gyvi praneštų vokiečių vadovybei, kaip partizanai elgėsi. Keršydami vokiečiai sudegino Chatynę ir apie tūkstantį jos gyventojų. Chatynės vardas okupacijos metais vos ne kasdien skambėdavo per Lietuvos radiją ir televiziją.
Pasiskelbus Baltarusijai nepriklausoma valstybe, buvo papasakota visa tiesa apie Chatynės tragediją. O šiandien Chatynės memorialas fašizmo aukoms atminti vėl tapo labiausiai Baltarusijoje lankoma turistų (ypač prokomunistinių pažiūrų) vieta.
Įpusėjęs savo straipsnį radai progą vėl apdergti Lietuvą: Man gėda, jog tame mūsų kaimynų žudymo ir naikinimo procese dalyvavo ir mano tėvynainiai (otiečestviniki), taigi broliai lietuviai. Priminei tą gėdingą faktą apie tai, kad antrasis savisaugos batalionas elgėsi Baltarusijoje negarbingai: Jie vykdė vokiečių pavedimus ir tuo didžiavosi ir, pasirodo, buvo žiauresni už vokiečius.
Bene gegužės 8 dieną mačiau per rusiškai kalbančią televiziją vienos rusų žurnalistės pasakojimą apie žiaurią karo tikrovę. Pirmą kartą girdžiu rusų prisipažinimą, kad pirmaisiais karo metais į vokiečių nelaisvę pateko apie tris milijonus rusų (taip buvo tvirtinama), iš kurių net milijonas sutiko tarnauti SS daliniuose (v karatelnych otriadach). Filme rodoma, kaip rusai (prideda i latyšy) esesmanai šaudo ant upės ledo suvarytus vieno rusų kaimo gyventojus.
Primenu, Adolfai, kad savisaugos batalionų kariai (sudaryti iš į vokiečių nelaisvę 1941 m. birželio 23 d. patekusių lietuviško 29-ojo korpuso karių) niekada neprisiekinėjo didžiajam reichui, o bent formaliai buvo laikomi Lietuvos kariuomene (apie 8 tūkst. karių).
Minėtame filme rodoma rusų kareivių priesaika Hitleriui ir tai, kaip kiekvienas karatelis privalėjo individualiai įrodyti savo ištikimybę reichui - turėjo savo rankomis nušauti arba užmušti lazda (filme rodomos tokios scenos) nors vieną rusą.
Lietuvių atžvilgiu vokiečiai tokios prievartos nesigriebė. Kaip rašai pirmajame savo straipsnyje, šaudė tarybinius piliečius tik savanoriai. O kad lietuviai gali būti ne mažiau žiaurūs už rusus ir vokiečius, įrodė stribai... Būdamas dar mažas pamenu, kad tėvai labiau bijodavo stribų negu enkavėdistų. Tai liudija ir už mane vyresni draugai.
Prieš pabaigą Adolfas apskundžia Lietuvą poniai Kondolizai Rais už tai, kad antrojo bataliono kariai kariavo prieš jos tėvus ir senelius.
Kodėl nutyli, kiek tų antrojo bataliono kareivių buvo likę? Vieni jų žuvo, kiti išsibėgiojo (nepaisydami karo teismo). Apie tai radai Arūno Bubnio studijoje. Jei tą faktą nutyli, vadinasi, tų kareivių liko labai nedaug.
O kodėl neparašei, kiek rusų esesininkų kovojo prieš Tito partizanus, prieš sąjungininkus, 1944 m. birželio 6 d. išsilaipinusius Normandijoje? Per 1944 metų Varšuvos sukilimą žuvo per 200 tūkstančių lenkų ir šiek tiek žydų. Dauguma jų nuo rusų esesininkų kulkų. Tie esesininkai dalyvavo Varšuvos nušlavime nuo žemės paviršiaus. Ar tai nebūtų įdomu žinoti Lietuvos gyventojams?
Į kitas tavo sapaliones nenoriu atsakyti.
Labai gerai, kad šis tavo straipsnis buvo išspausdintas šalia S.Ignatavičiaus straipsnio Ar atsakys Maskva už masines lenkų žudynes prie Smolensko?
Šiame straipsnyje, be kita ko, tvirtinama: Sovietinės represinės struktūros suėmė (1939 m. - L. P.) šimtus tūkstančių lenkų, kurių didelė dalis buvo ištremta į Sibiro konclagerius, o maždaug 25 tūkstančius Lenkijos armijos karininkų, policininkų, dvasininkų ir inteligentijos atstovų per trumpą laiką buvo sušaudyti Katynėje, Kozji Gorose, Smolenkso NKVD rūmų rūsyje.
Katynėje sušaudytus lenkus privalėjo užkasti apylinkių gyventojai rusai. Kad neliktų liudytojų, jie irgi buvo sušaudyti, išskyrus vienintelį seniūną.
Noriu paklausti tavęs, Adolfai, negi nematei nuotraukų, vaizduojančių SSRS ir Trečiojo reicho kariuomenių aukštų karininkų susitikimą Brest Litovske 1939 metų rugsėjo pabaigoje. Ten, atrodo, įvyko bendri dviejų kariuomenių manevrai. Tai įrodymas, kad Antrojo pasaulinio karo žaizdrą užkūrė SSRS ir Trečiasis reichas. O 1945 metais vienas blogis (sovietinis) įveikė kitą blogį (nacistinį). Kuris iš jų didesnis, nesunku atsakyti.
Ir dar, Adolfai, tvirtini, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras A.Valionis yra JAV žvalgybos agentas. Jeigu jis iš tikrųjų tarnauja kokiai nors žvalgybai, tai tik Rusijos...
Šis diskusinis straipsnis parašytas gegužės
mėnesį.
© 2005 "XXI amžius"
|