|
Lenkija atsikvošėja
Petras KATINAS
Lenkijoje juokaujama, jog, nepaisant jokių oro permainų, šių metų ruduo bus labai karštas, netgi karštesnis už vasarą. Žinoma, politine prasme. Mat rugsėjo 25 dieną įvyks seimo rinkimai, o po dviejų savaičių ne mažiau svarbūs prezidento rinkimai. Nors iki abiejų rinkimų dar nemažai laiko, tačiau jų rezultatais jau dabar mažai abejojama. Ir be šių dviejų rinkimų, vyksiančių vieni po kitų, neatmetama galimybė, kad gali įvykti dar vienas balsavimas dėl ES Konstitucijos. Politinės aistros Lenkijoje liejasi per kraštus. Nepaisant to, kad kandidatai į prezidentus dar gali registruotis beveik du mėnesius, jau dabar užsiregistravo dešimt pretendentų, pasirengusių pakeisti Aleksandrą Kvašnievskį. O dėl būsimojo Seimo daugumos, tai beveik niekam nei Lenkijoje, nei Europoje nekyla abejonių, kad parlamento rinkimus laimės dešiniosios partijos. Netgi daugeliui buvusių komunistų rėmėjų atsivėrė akys matant, jog kairiųjų valdoma Lenkija paskendo korupcijoje, įvairiose finansinėse aferose, kuriose gan dažnai šmėsčiojo Maskvos ir jos specialiųjų tarnybų šešėlis. Dėl korupcinių skandalų buvo priverstas atsistatydinti netgi buvusių komunistų, pasivadinusių Kairiųjų demokratų sąjunga, lyderis ir premjeras Lešekas Mileris. O ir paties prezidento A.Kvašnievskio autoritetas gerokai smuko. Baigiantis antrajai ir paskutinei kadencijai, jo populiarumas visuomenėje sumažėjo perpus nei pirmosios kadencijos pradžioje, kai A.Kvašnievskis skelbėsi esąs visų lenkų ir kairiųjų, ir dešiniųjų prezidentas. Žinoma, buvęs komunistinio režimo laikų ministras daugiau simpatizavo buvusiems, nors tų simpatijų nereiškė taip atvirai, kaip, pavyzdžiui, buvęs Lietuvos prezidentas A.Brazauskas. O čia dar nesibaigiantys neokomunistų valdžios korupciniai skandalai palietė ir patį prezidentą. Praėjusią savaitę įvyko beprecedentis įvykis, kai specialioji Lenkijos Seimo komisija iškvietė apklausai patį prezidentą ir jo žmoną, pirmąją šalies ponią Jolantą Kvašnievską. Pats prezidentas duoti parodymus komisijai atsisakė, o pirmoji ponia kategoriškai atmetė kaltinimus prezidentūrai dėl Lenkijos naftos kompanijos Orland pardavimo Rusijos koncernams.
Tarp rimčiausių kandidatų į Lenkijos prezidentus vieningai pripažįstamas Teisės ir teisingumo partijos lyderis Lechas Kačynskis ir kitos dešiniosios partijos - Pilietinės platformos kandidatas Donaldas Tuskas. Visuomenėje ypač populiarus L.Kačynskis, kuris, skirtingai nuo kitų kandidatų, visiškai nesinaudoja populistiniais šūkiais, nežada rojaus, o pabrėžia, kad pirmiausia Lenkijoje reikia atkurti teisingumą ir teisę, moralią politiką. Aišku, netrūksta ir populistų. Pirmiausia tai Andžejus Leperis, apsimetantis ūkininkų ir paprastų žmonių gynėju, beje, turintis daug bičiulių Maskvoje, ir labai neaiškus avantiūristas, atvykęs į Lenkiją iš Pietų Amerikos, Stanas Tyminskis. Pastarasis irgi siejamas su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Kaip ir jo vadovaujamas iš visokių populistų ir avantiūristų sukurtas Savigynos judėjimas.
Tarp kandidatų į Lenkijos prezidentus yra ir kitų spalvingų asmenybių. Tai sociologijos profesorė Marija Šyškovska. Vienas pagrindinių jos priešrinkiminių šūkių gėjų, lesbiečių ir kitokių vadinamųjų seksualinių mažumų teisių garantavimas.
Aišku, kairieji, praradę paskutiniuosius populiarumo likučius, dar tikisi atsigriebti. Kol kas jie iškėlė du savo kandidatus gynybos ministrą Janušą Šmaidzinskį bei nuo Kairiųjų demokratų sąjungos (neokomunistų) atskilusį ir Lenkijos socialdemokratų partiją įkūrusį Mareką Borovskį. Tačiau, daugelio Lenkijos politikos apžvalgininkų nuomone, kairieji didžiausias viltis deda į dabartinio Seimo maršalką Vlodzimiežą Cimoševičių. Ir tos viltys yra pagrįstos. Mat, nepaisant kairiųjų politikų korupcinių aferų, į kurias buvo įsipainioję kone visi dabartinės valdančiosios daugumos elito atstovai, V.Cimoševičius išliko švarus. Tiesa, jis pareiškė, kad politikoje būsiąs tik iki rudens, tai yra iki naujų Seimo rinkimų, bet daugelis politikos ekspertų mano, kad V.Cimoševičius, partijos vadovų ir paties A.Kvašnievskio spaudžiamas, netrukus gali pakeisti savo nuomonę. Kita vertus, netgi tarp dešiniųjų rinkėjų V.Cimoševičius turi savo šalininkų. Ne tik dėl jo nesuteptos reputacijos, bet, svarbiausia, dėl dabartinio Seimo maršalkos aktyvios pozicijos įtvirtinant Lenkijos narystę NATO ir ES. Todėl neatmetama galimybė, jog antrajame Lenkijos prezidento rinkimų rate, kurio neišvengiamumu niekas neabejoja, susirems pagrindinis dešiniųjų jėgų kandidatas L.Kačynskis ir V.Cimoševičius.
O dėl dabartinio Lenkijos prezidento A.Kvašnievskio politinės ateities, tai vargu ar jis pasitenkins išėjimu į atsargą. Jau pasigirdo balsų, kad Lenkijos prezidentas gali pakeisti dabartinį Jungtinių Tautų sekretorių Kofį Ananą. Ir tai visai realu, ypač žinant, jog A.Kvašnievskis turi gana įtakingų JAV politikų paramą. Taip pat gerai žinomos Baltųjų rūmų šeimininko Džordžo Bušo simpatijos dabartiniam Lenkijos prezidentui.
Viena aišku: Lenkijos žmonėms jau įgriso nesibaigiantys kairiųjų valdžios skandalai, todėl šį rudenį dešinieji tikrai švęs pergalę. Jau dabar skelbiama, kad būsimojo Lenkijos parlamento daugumą sudarys A.Kačynskio Teisės ir teisingumo partija bei kita dešiniųjų Pilietinės platformos partija.
© 2005 "XXI amžius"
|