| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Gyvenimo rudens sulaukus
Monsinjoras Petras KUZMICKAS, neseniai pažymėjęs savo kunigystės 70-metį ir rudenį sutiksiantis asmeninio gyvenimo 95 metų sukaktį, yra Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros altaristas. Bene vyriausias amžiumi Panevėžio vyskupijos kunigas mielai sutiko pabendrauti su XXI amžiumi. Visiškai nerūkė, noriai dirbo ūkio darbus Gerbiamas monsinjore, kaip jaučiatės, kokia jūsų sveikata? Sulaukus tokių metų, sveikata nesiskundžiu. Organizmui sustiprinti vartoju vitaminų. Nusipirkti maisto produktų dažniausiai einu į turgavietę. Kelio atgal klausti nereikia. Katedroje atlieku pareigas, kokios priklauso kaip altaristui. Jūs nugyvenote gražų amžių. Gal galite pasidalyti tuo receptu ir pasakyti, kas jums padėjo išlikti iki šiol tokiam žvaliam: paveldėjimas iš tėvų ar giminių, sveikas gyvenimo būdas, dvasios stiprybė, Dievo dovana ar dar kas nors? Esu kilęs iš Vaškų parapijos Kraušiškių kaimo, todėl niekada nesibodėjau ūkio darbų. Grįžęs iš seminarijos, tuoj persirengdavau ir puldavau padėti tėveliams. Mano mama išgyveno 90, tėvelis 85 metus. Per savo ilgą gyvenimą, nors jis atrodo buvo toks trumpas, nesu surūkęs nė vienos cigaretės. Kviestas į svečius, per vakarą išgerdavau daugiausia šimtą gramų degtinės. Šiaip spiritiniais gėrimais nepiktnaudžiavau. Tik sykį esu iš karto išgėręs visą taurelę karčiosios. Pirmaisiais metais po karo buvau paskirtas dirbti Kauno kunigų seminarijos vicerektoriumi. Klierikų buvo per tris šimtus, tačiau netrukus okupacinė valdžia daugumą jų išvijo iš seminarijos. Dažnai sulaukdavau nekviestų svečių iš saugumo. Man pačiam, kad tik su jais sutikčiau bendradarbiauti, jie siūlė vos ne aukso kalnus, žadėjo leisti išvykti į JAV ar Romą. Kadangi griežtai atsisakiau palaikyti ryšius su saugumu, todėl visada buvau ant jo kabliuko. Kartą atėjo saugumietis ir iš išsikviestų pokalbiui klierikų ėmė atiminėti pasus. Turėjau svečiui sugirdyti pusantro butelio degtinės, kol šis juos grąžino. Tada ir buvau priverstas mūktelėti visą taurelę. Kuriose parapijose ir kiek laiko dirbote? Įšventintas į kunigus gavau paskyrimą į Uteną. Ten dirbau nuo 1935 metų liepos iki 1941-ųjų kovo. Vėliau dirbau Kupiškyje, Krikliniuose, Zarasuose. Iš čia paskyrė seminarijos vicerektoriumi. Iš Kauno vykau į Rozalimą. Ten ir areštavo. Nenustačius jokios kaltės, vis tiek buvau įgrūstas į lagerį penkeriems metams. Išėjęs į laisvę atvykau į Uteną. Iš jos iškėlė į Salamiestį, paskui į Pakruojį. Čia niekaip neįtikau kvailokam rajono partijos sekretoriui. Vėl grįžau į Salamiestį. Iš čia mano kunigystės kelias vedė į Smilgius, kur dirbau beveik 20 metų. Iš Panevėžio rajono pakraščio parapijos buvau atkeltas į Aukštaitijos sostinę, kur ir tebedirbu. Kiek primicijų buvo tose parapijose, kur jūs klebonavote? Dirbant klebonu, prie manęs niekur primicijų nebuvo. Kurioje parapijoje dirbti jums buvo mieliausia, kas įsiminė labiausiai? Salamiesčio parapija man buvo mieliausia. Ten gyveno puikūs žmonės, visko pakako, o darbo nebuvo daug. Visi gyventojai katalikai. Sutariau su kolūkio pirmininku, kuris buvo sovietinės valdžios nesugadintas žmogus. Statantis jam namą, padėjau sutvarkyti jo šildymo sistemą. Šventadieniais pirmininkas kolūkiečius ragindavo nedirbti. Sužinoję, kad esu perkeliamas į Smilgius, parapijiečiai nenorėjo išleisti. Didelio noro neturėjau vykti į Smilgius ir aš. Tačiau ir ten man sekėsi. Sutvarkiau bažnyčią. Katalikiškos organizacijos skiepijo sąžiningumą ir dorą Jaunimas dabar dažnai sėdi prie kompiuterio ar žiūri televizorių, slankioja gatvėmis vengdamas fizinio darbo. Kokios mintys jums kyla tai matant? Daugiausia blogio į namus atneša televizija. Ji propaguoja muštynes, žudynes, prievartavimus, vagystes ir kitas blogybes. Jaunas, gražias merginas nesigėdija rodyti nuogas. Apie tai žmonės per išpažintis išsako. Vyskupas J.Kauneckas apie šią temą užsiminė pasisakydamas per televiziją. Televizija yra didžiausia blogio nešėja. Jauni nebesiorientuoja, todėl jie smunka krikščioniškai ir morališkai. Matyt, kažkam yra aktualu, kad Lietuva visiškai taptų moralinė bala. Prisiminkite savo jaunystę. Ką tada veikdavo jaunimas? Kokią įtaką jam darė tėvai? Man mokantis Linkuvos gimnazijoje, joje veikė ateitininkai, šauliai, skautai. Visuomeninės organizacijos skiepijo dorumą, sąžiningumą, meilę Tėvynei, tautišką nusiteikimą. Pats buvau ir šaulys, ir ateitininkas. Visas jaunimas buvo gerai išauklėtas. Besimokantis jaunimas turėjo uniformas. Kam gerai sekėsi mokslas, be jų niekur nesirodydavo. Tėvai buvo sąžiningi, teisingi ir blaivūs. Asmeniniu pavyzdžiu jie mokė gyventi savo vaikus. Mokytojų posėdžiuose dalyvaudavo tėvų komiteto deleguotas žmogus. Neturėjo galimybės švęsti kunigavimo sukakčių Papasakokite apie savo šventimų į kunigus dieną. Kokia tada buvo savaitės diena? Koks vyskupas įšventino? Ar tada dalyvaudavo įšventinamų kunigų tėvai, broliai, seserys, kiti artimieji? Kaip atrodė ta diena, neprisimenu. Šventimus suteikė vyskupas J.Skvireckas. Per tolima kelionė neleisdavo atvykti į šią šventę mūsų artimiesiems. Birželio 15-oji jūsų šventimų diena. Ar sovietinais metais dėl šio sutapimo galėdavote laisvai švęsti savo kunigystės sukaktis? Jokiu būdu ne. Buvau valdžios ar represinių struktūrų nuolat persekiojamas. Nebent pats galėdavau pasidžiaugti, kad esu reikalingas žmonėms. Nusprendęs būti kunigu privalo aukotis Sulaukti 70 metų kunigystės retam kunigui pavyksta. Bet šitokio garbaus amžiaus sulaukęs turbūt lengvai galite pasakyti, kodėl, nors Lietuva jau 15 metų laisva, vis mažėja kunigų. Gal jų iš tiesų tiek nereikia? Mažėja ir dėl to, kad visą moralinį nuosmukį skleidžia televizija. Antras dalykas, pačią mokyklą reikia pertvarkyti. Dabar joje dėstoma etika ir tikyba. Žemesnių klasių moksleiviams jų tėvai pataria lankyti tikybą. Būdami vyresnėse klasėse, vaikai į savo tėvų patarimus nebekreipia dėmesio, daro kaip kas nori. Mano nuomone, privalėtų būti dėstoma kartu tikyba ir etika. Šių dalykų turėtų mokyti vyskupo paskirti mokytojai kapelionai. Per savaitę reikėtų dviejų tikybos ir etikos pamokų. Kol šito nebus padaryta, morališkai smuksime toliau. Mano jaunystės laikais stojimas į kunigų seminariją daug kuo priklausė nuo kapelionų. Dabar daug parapijų neturi kunigų. Ką galėtumėte pasakyti tikinčiai doro vaikino mamai, kuri jokiu būdu nesutinka leisti sūnaus į seminariją, nes visokių kunigų yra mačiusi ir sako neištversianti, jei sūnui darys įtaką blogi kunigai ir jei jis pats blogas kunigas taps? Blogi kunigai daug padaro blogio. Vyskupai privalo tokiems būti griežtesni. Matant, kad kunigas krypsta į šalį, jį reikia nušalinti nuo užimamų pareigų. Prie vyskupo K. Paltaroko buvo tvarka. Nuo jo skvarbių akių nepasislėpdavo prasižengėliai. Įšventintas į kunigus žmogus privalo aukotis tautai, Dievui ir Tėvynei, būti patriotas ir krikščionišku atžvilgiu tinkamas visur. Pirmiausia jis turi būti idealistas, tokiam darbui pasišventęs. Kada per 70 kunigystės metų jums buvo lengviausia ir kada sunkiausia? Minėjau, jog su jauduliu prisimenu Salamiesčio parapiją, jos geruosius žmones. O sunkiausia buvo dirbant kunigų seminarijoje vicerektoriumi. Turėjau visą laiką laikyti įtemptas ausis, visur sekė budrios saugumo akys. Prisikentėjau ir kalėdamas lageryje. Ar niekada nesate nusivylęs tuo, kad kai kurie jūsų parapijiečiai visai nepaisė to, ką jiems patardavote? Tokių išvis neturėjau. Salamiestyje ar Smilgiuose su visais gražiai sutardavau. Smilgiuose turėjau tikinčiųjų sąrašą. Lankant juos, gal kokie penki kiemai dėl svarbių priežasčių manęs nesulaukdavo - būdavo išvykę. Neteko sutikti man priešiškai nusiteikusių parapijiečių. Lagerio keliai suvedė su garsiu rusų rašytoju Jūsų gyvenimo patirtis sudėtinga ir sunki, nes lageryje praleisti metai tai ne ekskursija po svetimą kraštą. Turbūt patyrėte kančių ir išbandymų. Kaip ištvėrėte ir nepasidavėte? Sunkiausia buvo Kirovo kalinių persiuntimo punkte. Į vieną kamerą, gal septynių metrų ilgio ir trijų metrų pločio kambarį sukimšo apie 140 vyrų. Tarp jų buvo ir kunigų. Užimti narų apačia ir viršus. Atsisėsti nebuvo kur. Stovėdamas vos sieki kojomis žemę. Trūksta oro. Gerai, jeigu po vieną leidžia išeiti pasivaikščioti. Tuomet plūstelėdavo šviežesnio oro banga. Bet didžiausia kančia blakės. Nuo jų net juoda. Kirove namai statyti iš medienos. Tarp sienojų knibždėte knibžda parazitai, ropoja kūnais, juos kandžioja. Šią kančią vėliau persakiau Aleksandrui Solženicynui. O išsilaikyti padėjo tikėjimas, katalikiškas nusistatymas ir moralė. Jums teko kalėti lageryje su dabartiniu Nobelio premijos laureatu rusų rašytoju A.Solženicynu. Papasakokite, kaip tai buvo? Būdamas irgi kalinys, A.Solženicynas statybininkų kontoroje ėjo planuotojo pareigas. Kad kažką rašė, jis niekam nesisakė. Trūko popieriaus. Aš eidavau į autotransporto kontorą maišelių nuo cemento. Išpurtęs jo likučius, maišelius supjaustydavau. Ant tokio popieriaus rašė A.Solženicynas, jį naudojo ir kontoros darbuotojai. Kaliniai dirbo ir kontoroje. Į ją užsukdavo rusų inteligentai. Buvo čia įprasta neklausinėti pavardžių. Užvirdavo pašnekesiai ir apie valdžios savivalę. Tuo metu A.Solženicynas rengė medžiagą Gulago salynui. Aš jam papasakojau apie blakes Kirovo kalinių persiuntimo punkte. Šį faktą A.Solženicynas žadėjo panaudoti savo kūrinyje. Jo žmona, kad savo vyrą galėtų palaikyti materialiai ir dvasiškai, įsidarbino mokykloje mokytoja. Mokykla buvo kaimelyje. Nuo kontoros, kurioje kūrenau krosnis, iki jos buvo apie kilometras kelio. Reikėjo perduoti tai, kas yra jau parašyta. Po vatinuku kiekvienas kalinys turėdavo įsisiuvęs po dvi papildomas kišenes. Jose ir paslėpiau rankraščius. Taip nuėjau į mokyklą. Paprašiau pakviesti reikalingą mokytoją. Atėjo jauna, vilkinti raudonu megztiniu, moteris. Nepastebimai jai perdaviau tai, ką buvau atnešęs. Mokytoja bemat tai paslėpė po savo megztiniu. Netarę nė žodžio, išsiskyrėme. Einu atgal. Manęs ten laukia sugrįžtančio. Jeigu būtų patikrinę ir radę rankraščius, būčiau tikrai gavęs papildomai 25 metus lagerio.Tačiau kaliniai sugyveno kaip viena šeima. Būdami nelaisvėje, jie tapo tokie apsukrūs, jog, reikalui esant, būtų pralindę ir pro adatos skylutę. Įvairių gudrybių pramokau ir aš. Lageryje kūrendavau krosnis, buvau tarsi kiemsargis, todėl rasdavau būdų, kaip papirkti sargybinius. Kada nutrūko ryšiai tarp jūsų ir A.Solženicyno? Iš jo aš buvau gavęs vienintelį laišką. Jame radau nuotrauką, kurioje rašytojas buvo nusifotografavęs su savo vaikais. Bandžiau ir aš jam rašyti, tačiau iš jo atsakymo taip ir nesulaukiau. Mano buvusi angelaitė dirbo Utenos pašte. Ji ir perspėjo, jog visi mano siunčiami laiškai yra tikrinami saugumo. Koks buvo dabar garsus rašytojas? Ar skaitėte jo knygų? Tai buvo tikras idealistas. Jis turėjo tvirtą savo nusistatymą. Tokie žmonės, kaip sakoma, sugeba kiaurai praeiti sieną, bet savo pasiekia. Gulago salyną turiu išspausdintą rašomąja mašinėle, tačiau tokią knygą skaityti sunkoka. Spaustuvėje išspausdintos neįstengiau gauti. O A. Solženicyno Vieną Ivano Denisovičiaus dieną esu perskaitęs du kartus. Monsinjoro darbas be atostogų Kunigui, kaip ir kiekvienam žmogui, reikia pailsėti, paatostogauti. Ar jūs turėjote tokią galimybę? Kokias atostogas prisimenate labiausiai? Didžiausios man buvo lagerio atostogos. O dirbdamas kunigu, tik kartą turėjau progą tinkamai pailsėti. Penkias dienas, nuo pirmadienio iki šeštadienio, galėjau kvėpuoti gaiviu Palangos oru. Tada dirbau vikaru Utenoje. Daugiau panašių atostogų neturėjau. Ar, išskyrus lagerį, esate kada nors buvęs užsienyje? Daugiau nemačiau jokios kitos užsienio šalies. Ką mėgstate veikti, kai būnate laisvesnis nuo sielovadinio darbo, nes tapote pensininku? Esu parašęs šiek tiek atsiminimų iš savo praeities, tačiau jų spausdinti neketinu. Džiaugiasi katalikišku laikraščiu Ar pažiūrite televizorių, paskaitote laikraščių? Domiuosi politiniais įvykiais, todėl išsamesnes žinias gaunu iš televizijos. Mėgstu skaityti periodinę spaudą. Mokydamasis gimnazijoje, skaitydavau Rytą, šiek tiek bendradarbiavau su šiuo krikščionių demokratų dienraščiu. Šiuo metu sulaukiu Lietuvos aido ir XXI amžiaus. Katalikiškame laikraštyje randu puikių straipsnių. Patinka P.Katino politiniai komentarai. Tačiau matau vieną laikraščio trūkumą: reikia, kad straipsniai būtų su perskyrimais, o jų pradžioje būtų stambesnėmis raidėmis išdėstyta tai, jog užmetus ten akį žinotum, apie ką rašoma. Ar skaitydamas užsidedate akinius? Anksčiau reikėjo akinių, dabar jų atsisakiau. Būdamas gimnazijos šeštoje klasėje susirgau. Kad nebūtų nuobodu, gulėdamas ėmiau skaityti. Po kurio laiko pastebėjau, kad regėjimas nebėra toks geras. Gydytojai patarė nešioti akinius. Seminarijoje regėjimas dar labiau pasilpo. Tačiau daktaras Avižonis teigė, kad antroje gyvenimo pusėje jis turėtų pagerėti. Palaipsniui regėjimas ėmė taisytis. Dabar gerai matau ir iš toli, ir iš arti. Kur nemylimas kunigas, ten pustuštė bažnyčia Esate dirbęs įvairiu metu įvairiose parapijose. Ar galima būtų pasakyti, kad vienoje parapijoje žmonės doresni, aktyviau lankosi bažnyčioje, laikosi Dešimt Dievo įsakymų labiau negu kitoje parapijoje ir nuo ko tai priklauso? Tiktai nuo kunigo. Jeigu jis yra idealistas, dirba su jaunimu, tai ir bažnyčia nebus tuščia. Jeigu kunigas išgeria, yra grubus, netaktiškas, vartoja necenzūrinius žodžius, laksto paskui moterų sijonus, argi tokį gali gerbti parapijiečiai? Neseniai mirė kapucinų vienuolis tėvas Stanislovas. Ar jums teko bendrauti su juo? Trumpą laiką kartu su juo viename lageryje buvau. Tada jis vilkėjo vienuolio drabužius. Taip apsirengusį jį ir suėmė. Dirbant Salamiestyje, pas mane buvo atvykęs, tikėdamasis rasti senovinių daiktų. Kai kuriais požiūriais tai buvo dvasininkas idealistas. Be abejo, kaip ir kiekvienas žmogus, jis turėjo ir kai kurių trūkumų. Žmogus be moralės tik protingas gyvulys Jūsų jaunystės metais turbūt buvo kitokia žmonių samprata apie skyrybas, neištikimybę, kitas blogybes. Tada žmonėms dėl visa tai būdavo gėda prieš kaimynus. O kur dabar pasidėjo tas gėdos jausmas? Dabar toks gyvenimo būdas yra legalizuotas. Seimo nariai, Seimo Pirmininkas ir Premjeras gyvena su antrosiomis žmonomis. Televizija toleruoja blogybes, tuo pačiu ji bukina žmonių sąžinę. Netgi rodo, kaip atliekamas lytinis aktas. Tai ar beverta kalbėti apie moralę? Yra daug gyvenime nusivylusių žmonių, pasirenkančių savižudybę, daug negimusių vaikų nužudoma. Kaip jums atrodo, kodėl tokia nemiela tapo gyvybės dovana? Atmetus moralinį nuosmukį, nebėra ir žmogaus. Gimnazijoje moko, kaip naudotis apsaugos priemonėmis lytinio akto metu. Vyro ir moters lytinis santykiavimas daromas viešu dalyku. Be moralės žmogus virsta tik protingu gyvuliu. Ką iš savo patirties galėtumėte patarti visiems, besiskundžiantiems, kad gyventi yra blogai, nes aplinkui melas, vagystės, apgavystės ir kt.? Reikia stengtis, kad į valdžią patektų kuo daugiau krikščioniškos moralės žmonių. Kitokios išeities nematau. 1918 metais Lietuvą ant kojų pastatė krikščionys demokratai, jie padarė stabilų litą, iškėlė ekonomiką. Jie dirbo vedini idėjos. Dabar, patekę į valdžią, dirba vien tik sau, norėdami pelno sau. Per ilgus kunigystės metus nesusikrovėte turtų, gyvenate kukliai. Iš kokių lėšų pragyvenate? Gaunu vidutinio dydžio senatvės pensiją. Valstybė man ją moka pelnytai. Iš pensijos galiu verstis.Valgyti pasigaminu virtuvėje. Užsidirbu ir atlikdamas kunigo pareigas. Linkiu jums, mielas monsinjore, sulaukti 100 ir daugiau metų. Kalbėjosi Bronius VERTELKA Panevėžys
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |