| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Ryžtingas jaunystės puoselėtojas
Kas Panevėžyje, o dabar ir Vilniuje nepažįsta Šv. Pranciškaus Ksavero brolijos nario Juozapo Glėbo? Turėdamas prigimtinį pedagogo talentą, jis nesunkiai randa bendrą kalbą su jaunimu, dažnai aplanko studentus universitetuose, susitinka su moksleiviais, dalyvauja jaunimo sambūriuose, džiaugiasi ir liūdi kartu su jaunais žmonėmis. Ką reiškia gyventi jaunimo rūpesčiais? Ar įmanoma suvokti pasaulį ir visuomenę per jaunystės prizmę? Kaip pabandyti susidraugauti su jaunais žmonėmis? Dažną iš mūsų lydi šie klausimai. Apie tai ir kalbamės su broliu Juozapu, birželio 17 dieną atšventusiu 60-ies metų jubiliejų. Klausimas palietė širdį Broli Juozapai, prisiminkite savo vaikystę, šeimos aplinką. Užaugau Baltimorėje, JAV. Mano seneliai emigravo iš Lietuvos XX amžiaus pirmame dešimtmetyje. Glėbų šeima susibūrė Baltimorėje, o mamytės tėveliai arti Pitsburgo, Pensilvanijos valstijoje. Neturėjau nei brolių, nei seserų, bet buvo lietuviškas kvartalas Baltimorėje, kur vyresni žmonės kalbėdavo lietuviškai. Namuose bendraudavome angliškai, o mano gimdytojai su savo tėveliais kalbėdavo lietuviškai, bet jau su specifiniu Baltimorės akcentu. Augau bute, tik vėliau persikėlėme į priemiestį, kur tėveliai nusipirko savo namelį. Baltimorėje buvo lietuviška Šv. Alfonso parapija, o kartu prie jos veikė mokykla, kur iš pradžių lankiau darželį, o vėliau baigiau aštuonias klases. Mus auklėjo seselės kazimierietės. Tai buvo laikas jau po Antrojo pasaulinio karo. Tuomet į mūsų klasę buvo priimti nauji lietuviai, kurie labai greitai išmoko anglų kalbą. Mes skaitėme ir giedojome lietuviškai, bet niekada neturėjome lietuvių kalbos gramatikos pamokų. Tikėjimas buvo tradicinis. Bažnyčią su klasės draugais po pamokų aplankydavome kiekvieną ketvirtadienį, nes tądien vykdavo adoracija. Pamokslai būdavo sakomi ir lietuviškai, ir angliškai, parapija jungė ne tik lietuvius į būrį, bet ir kitų tautybių žmones į vieną darnią, įvairiaspalvę bendruomenę. Mes, aštuntokai, džiaugėmės, kai mūsų auklėtoja tapo s.Marija Menalytė. Kartą atėjo vienas kunigas, kuris buvo atsakingas už pašaukimų ugdymą. Vienas jo klausimas mane labai giliai širdyje palietė: O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei? (Mk 8, 36). Tą klausimą uždavė ir šv. Ignacas šv. Pranciškui Ksaverui, norėdamas patraukti į jėzuitų vienuoliją. Galvojau apie kunigystę, bet labai norėjau rasti bendruomenę. Kirbėjo vienintelė mintis - ieškoti Kur toliau mokėtės, kaip supratote esąs šaukiamas? Kodėl pasirinkote Šv. Pranciškaus Ksavero broliją? Atsitiko taip, kad turėjau persikelti į Šv.Pranciškaus Ksavero brolių gimnaziją. Būtent čia ir suradau tą išsiilgtąją bendruomenę. Broliai buvo stiprūs ir gabūs mokytojai ir sporto treneriai. Norėjau žaisti futbolą, bet buvau toks liesas lyg pieštukas. Visi kiti žaidėjai buvo kur kas tvirtesni už mane, galingi it milžinai. Nusprendžiau dalyvauti bėgimo komandoje. Malonė aplankė mane dar sykį. Kartą, po varžybų, valgėme pietus netoli mūsų brolių noviciato, ir treneris brolis Andrius manęs paklausė: Juozai, gal tu būsi čia kada nors ateityje? Iš tiesų taip ir atsitiko. Kaip jis galėjo žinoti, kad mano galvoje kirbėjo mintis stoti į brolių kongregaciją tuojau po mokslo baigimo? Gal rodė mano išorinis nusistatymas, laikysena? Buvau drovus ir su bet kuriuo pasitaikiusiu nemėgdavau kalbėti apie savo pašaukimą. Po išleistuvių 1963 metais įstojau į noviciatą, kur mes rengėmės bendruomenės gyvenimui dvejus metus. Vėliau visi persikėlėme į universitetą. Ten baigėme studijas, įgijome teologijos ir vokiečių kalbos bakalauro išsilavinimą katalikiškajame universitete Vašingtone. Paskui dar toliau tęsiau studijas. Turiu tris magistro diplomus: teologijos (Johns Hopkins University), vokiečių kalbos (Middlebury College) ir katalikiškos mokyklos vedėjo (Boston College). Dirbau gimnazijose Baltimorėje, Niu Džersyje ir Bostone. 1984 m. mūsų provincija sukūrė naują misiją Pietų Karolinos valstijoje ir provincijolas manęs paprašė tapti parapijos mokyklos direktoriumi. Šv. Pranciškaus Ksavero broliai yra mokytojai Amerikoje, Bolivijoje, Haityje, Anglijoje, Kenijoje, Konge, Belgijoje, kur kongregacija buvo įkurta 1839 metais. Olandas Theodore James Ryken įkūrė mūsų kongregaciją, kurios tikslas - darbas su indėnais Amerikoje. Imigrantai iš katalikiškųjų kraštų paprašė, kad broliai pasiliktų ir dirbtų su jų vaikais mokyklose nuo 1854-ųjų, kai broliai atvyko apaštalauti į Ameriką. Kongregacija augo JAV, ypač Luisvilyje, Baltimorėje, Niujorke ir Bostone. Daugelis brolių mokytojauja gimnazijose ir universitetuose. Mūsų kongregacijoje gyvena tik broliai, kunigų nėra. Šiandien mūsų gimnazijose sielovada vyksta dviem kryptimis: yra tikybos dėstymas įvairaus amžiaus žmonėms ir rekolekcijų programos bei krikščioniškosios tarnystės galimybės. Rekolekcijų programos yra ypatingai stiprios ir jos tikrai turi įtakos moksleivių mąstymui ir tikėjimo gyvenimui. Tokios programos Amerikoje suformuoja Campus Ministry moksleivių sielovadą. Vyresni gimnazijos moksleiviai labai įspūdingai veda programas jaunesniems. Mokiau vokiečių kalbos ir tikybos, o nuo 1978 metų dėsčiau tik tikybą ir rengiau moksleivių rekolekcijas. Mūsų brolija dalyvauja jaunimo stovyklose, įvairiose dvasinio formavimo programose mokyklose, universitetuose, jaunimo centruose. Taip pat bendradarbiaujame ir su vietos dvasininkais, stengiamės pasitarnauti, atsiliepti į konkrečius vietinės Bažnyčios poreikius. Visą laiką savęs ieškojau. Tokia artima pasirodė Šv. Pranciškaus Ksavero brolija ir jos misija. Panorau įsitraukti, darbuotis, rodyti jauniems žmonėms kelią į Kristų. Pasitarnauti jaunimui padeda ir asmeninės savybės. Mėgstu klasikinę muziką, fotografavimą. Vaikystėje giedojau gimnazijos chore, vėliau dalyvavau Baltimorės simfoninio orkestro veikloje. Tie dalykai kartais padeda atverti dialogą su jaunimu. Jaunuose žmonėse tarsi atrandu save. Diena, atvėrusi kelią į senelių gimtąjį kraštą Kaip įsivaizdavote Lietuvą? Niekada negalvojau, kad kada nors teks apsilankyti ar net gyventi Lietuvoje. Mums, lietuvių kilmės amerikiečiams, atrodė beviltiška svajoti apie Lietuvos nepriklausomybę. Mano teta Lietuvą aplankė 1972 metais, prisiminimui turėjome keletą nuotraukų su pusseserėmis - mano senelio sesers dukromis. Tik 1990 m. kovo 11 d. staiga pradėjau galvoti apie galimybę tarnauti Lietuvoje. Sėdėjau Bostone prieš televizoriaus ekraną ir klausiau profesoriaus, o dabar europarlamentaro Vytauto Landsbergio balso per žinias. Tuomet ir supratau, kad noriu į Lietuvą. Kai kalbu panašia tema vaikams per pamokas, visuomet užsimenu apie tą įspūdingą dieną, kuri man atvėrė kelią į senelių kraštą. Tą pačią savaitę į savo rankas paėmiau gramatikos knygą ir vėl iš naujo pradėjau mokytis lietuvių kalbos. Buvo sunkoka, ypač su kirčiavimu. 1994 metų vasarą, po tėvelio mirties, atvykau į Lietuvą kaip paprastas turistas. Aplankiau sostinę Vilnių, Kauną, Trakus. Pirmas įspūdis per daug nežavėjo: pastatai labai pilki, nemažai netvarkos. Bet patiko ragauti lietuviškus valgius. Žavėjausi ir lietuviškomis senoviškomis giesmėmis, kurias išgirdau Lietuvos bažnyčiose. Džiaugiausi, kad galiu aplankyti tas vietas, kurios labiausiai susijusios su Lietuvos istorija ir laisve. Pamačiau bažnyčias, kurios prieš keletą metų buvo uždarytos ar visai išniekintos. O dabar žmonės galėjo laisvai melstis. Tai stebuklas! Tada kilo noras dirbti Lietuvoje. Parašiau laišką kun. K.Pugevičiui, nes jis jau daug metų palaikė ryšius su Lietuva ir daug ką pažinojo. Pavyko susipažinti su s. Igne Marijošiūte Putname iš Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos. Mes susitikome 1995 metais per Šv. Juozapo šventę, o vasaros metu jau dirbau trijose stovyklose. Pirmiausia teko atvykti į Kauno arkivyskupijos organizuotą stovyklą. Susipažinau su dabartiniu Vilkaviškio vyskupu Rimantu Norvila ir kun. Kęstučiu Kėvalu, kuris vėliau studijavo Baltimorėje, o dabar yra arkivyskupijos jaunimo sielovados kapelionas, Kauno kunigų seminarijos propedeutinio kurso vadovas ir Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas. Vėliau vedžiau dešimties dienų seminarą Vilniaus pedagoginio universiteto studentams Troškūnuose. Sulaukiau kvietimo dirbti Panevėžio vyskupijoje. O trečiosios stovyklos metu turėjau galimybę susitikti su jaunimu iš Kybartų. Mačiau, kad jaunimui sunku atvirai kalbėti. Amerikiečiai gali greičiau ir laisviau kalbėti apie tikėjimą, atviriau asmeniškai pasidalyti širdies dalykais. Atsivėrė perspektyva jaunimo sielovadai Apsistojote Aukštaitijos sostinėje. Kaip sekėsi dirbti sielovados darbą šiame mieste? Kongregacijos generolas leido man asmeniškai apsispręsti, ir aš pradėjau dirbti Vyskupo Kazimiero Paltaroko vidurinėje mokykloje Panevėžyje. Bandžiau prisitaikyti prie miesto poreikių, tuometinės situacijos. Tikybos mokytojai mane pradėjo kviesti į pamokas. Atvyko kitas brolis ir du savanoriai, kurie dirbo kartu su manimi ne tik mokyklose, bet ir su jaunimu Kunigo Alfonso Lipniūno jaunimo centre. Rengėme vadovų stovyklas, maldos grupeles, anglų kalbos stalą, kur žmonės galėjo ateiti vakare ir draugauti kartu angliškai. Dalyvaudavau maldos grupėje kiekvieną savaitę kartu su kitais tikinčiaisiais. Kasmet sugrįždavau į Vilnių vesti rekolekcijų sostinės Pedagoginio universiteto Tikybos katedros studentams. Kartu vykdavau ir į Kauną. Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje susitikau su jaunimu. Manimi mandagiai pasirūpino šios parapijos klebonas monsinjoras Jonas Juodelis. Kai Kun. A.Lipniūno centras oficialiai tapo vyskupijos Jaunimo centru, turėjau dirbti dar intensyviau. Teko aplankyti visus Panevėžio vyskupijos dekanatus. Aplankiau daugybę mokyklų, vedžiau tikybos pamokas ne tik Panevėžyje, bet ir visoje vyskupijoje. Tuo metu diakonas Gediminas Jankūnas baigė studijas Čikagos kunigų seminarijoje ir vyskupo Jono Kaunecko buvo įšventintas į kunigus. Kartu jis buvo paskirtas dirbti su jaunimu. Atsirado galimybė aukoti jaunimo šv. Mišias marijonų Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčioje, kitu laiku susitikti maldai, susikaupimui, dienos rekolekcijoms, meditacijai. Ir buvo puiku dirbti drauge su vyskupijos Katechetikos ir Šeimos centrų nariais. Buvo svarbu su jaunimu aplankyti šeimas, kurios sunkiai verčiasi. Kai susipažinau su moksleivių tikėjimo situacija, supratau, kad nėra tiek daug žmonių, kurie galėtų ir laiką, ir jėgas skirti jaunimui. O tikybos mokytojai pavargsta. Pamačiau, kad nemažai jaunimo su gyvu tikėjimu išvažiuoja studijuoti į didmiesčius. Pradėjau galvoti, kaip patraukti jį į bažnyčios darbą. Panorau įsitraukti į studentų sielovados darbą. Svarbu matyti Bažnyčios veidą Apsigyvenote sostinėje. Čia taip pat nemaži darbo barai. O ir studentų čia daugiausia. Susitikau su jėzuitu tėvu Antanu Saulaičiu, kuris man paaiškino studentų sielovados situaciją. Vėliau susitikau su kardinolu Audriu Juozu Bačkiu. Jau 2004 metų rudenį kiekvieną savaitgalį pradėjau atvažinėti į Vilnių. Man atrodo, kad svarbu, jog studentai matytų Bažnyčios veidą. Dalyvaudavau studentų šv. Mišiose Šv. Jonų bažnyčioje. Žinoma, yra daug studentų, kurie nedalyvauja bažnyčioje pamaldose. Pasistengiu su jais susitikti per paskaitas. Buvo progos bendrauti su anglų kalbos dėstytojais iš Vilniaus pedagoginio universiteto ir Vilniaus universiteto. Jie mane maloniai pakvietė apsilankyti paskaitose. Taip pat vedžiau dvasinį seminarą Vilniaus universiteto anglų kalbos dėstytojams. Susitikau su evangelizacijos grupe. Susidraugavome, manau, ateityje gražiai bendradarbiausime. Mano tikslas yra toks: Eik ten, kur telkiasi studentai, ir būk Kristaus atstovas. Manyčiau, kad katalikai turi būti atviri jaunimo ir studentų reikalams, nes būtent jaunimas yra mūsų visų ateitis. Svarbu, kad studentai į savo darbo vietas atsineštų krikščioniškas vertybes ir gebėtų jas skleisti darbo vietose, socialinėje veikloje. Yra labai svarbu, kad Bažnyčia vaikščiotų kartu su jaunimu ir studentais. Jie turi būti išmokyti nešti per gyvenimą savąjį krikščioniškumą. Jaučiu, kad jaunimas labai mėgsta tylos maldą, meditaciją. Tas praktikas jiems pasiūlau per susitikimus, pamokas. Tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje jauni žmonės atsiliepia į kvietimą dalyvauti krikščioniškoje tarnystėje. Manau, kad meditacija ir tarnystė yra susijusios su Evangelija ir gali pasiūlyti ėjimą į dar gilesnį, brandesnį tikėjimą. Kalbėjosi klierikas Justas JASĖNAS Vilnius
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |