Pirmasis puslapis
Darbai
Gimtas kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Išminuotojai dirbo bažnyčiose

Bronius VERTELKA

„Ten buvo vienas sviedinys“, - rodė Maišiagalos bažnyčios remontą atliekančios Vilniaus UAB „Kupora“ brigadininkas Jonas Baniulis

Dūkštų Šv. Onos bažnyčios paradinių durų šone, kur buvo aptikti sviediniai, liko dvi neužmūrytos duobutės

Artilerijos sviediniai, įmūryti Vilniaus rajono Dūkštų ir Maišiagalos bažnyčiose, suteikė darbo išminuotojams. Tik vienas Pirmojo pasaulinio karo sprogmuo pasirodė esąs pavojingas. Jį kariai sunaikino saugioje vietoje.

Atvykus į Dūkštas, miestelis atrodė kaip išmiręs. Kepinanti vasaros saulė privertė žmones ieškotis pavėsio. Pasirodė moteris, vedina dviračiu. Sužinoti, kur rasti parapijos kunigą, ji patarė užsukti į sodybą greta bažnyčios. Mat ten gyvena šių maldos namų tvarkytoja. Ši pasakojo, jog Dūkštose gyvenanti 27 metai ir iš senų žmonių girdėjusi, jog bažnyčios sienoje glūdi įmūryti Pirmojo pasaulinio karo artilerijos sviediniai. Taip daryta tarsi norint save kažkuo įamžinti. Moteris noriai parodė, kur buvo sviediniai. Tose vietose žiojėjo maždaug kumščio dydžio duobutės. Paklausta, ar nebijojusi, kad išimant sviedinius jie galėjo sprogti, sodyboje greta bažnyčios gyvenanti dūkštietė prisipažino: „Be abejo, visokios mintys į galvą lindo“.

Pavyko susisiekti telefonu su Sudervės klebonu kun. Pavelu Paliuliu. Jis aptarnauja ir Dūkštų parapiją. Klebonas pasakojo, jog tik iš policijos sužinojęs, kad šios bažnyčios sienose aptikta įmūrytų artilerijos sviedinių. Tokia naujiena jaunąjį dvasininką gerokai nustebino. Kun. P.Paliulį buvo pasiekęs gandas apie mūro sienose užslėptus sviedinius, bet apie tai jam niekas atvirai nepasakojo. Parapijiečių nenoras sakyti tiesos dabar jį tiesiog šokiravo. „Kam reikėjo slėpti?“- svarstė Sudervės klebonas. Išminuotojai nedraudė aukoti šv. Mišių bažnyčioje. Liepos 5 dieną atvykusi Juozo Vitkaus inžinerinio bataliono septynių išminuotojų komanda iš Šv. Onos bažnyčios, statytos iš akmenų ir raudonų plytų, sienų išlupo dešimt artilerijos sviedinių. Visi jie buvo nepavojingi ir negalėjo sprogti. Itin atsakingą darbą atlikę kariai vieną jų paliko bažnyčiai atminčiai.

Tuo pačiu metu statybininkai remontavo Maišiagalos Švč. M.Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Vyrai pastebėjo sienose kažkokius iškilimus. Vilniečiai manė, jog tai padaryta dėl grožio, tačiau iškvietė išminuotojus. Šie apie tai turėjo savo nuomonę. Įsakė statybininkams laikinai nutraukti maldos namų remonto darbus ir patiems iš šventoriaus pasišalinti. Preciziškai dirbdami, kariai rado sienose įmūrytas septynis artilerijos sviedinius. Šeši jų buvo tušti. Septintasis buvo be žiedo, bet turėjo sprogstamųjų medžiagų. Šis buvo susprogdintas tam tinkamoje vietoje.

Maišiagalos bažnyčią, statytą XIX a. viduryje, remontuoja Vilniaus UAB „Kupora“. Užkalbintas statybininkų brigadininkas Jonas Baniulis teigė, jog sviediniai - Pirmojo pasaulinio karo palikimas. Tai, anot jo, liudijo ant sviedinių aptikti užrašai. Kalbus vyras pasakojo, jog jis sovietinėje armijoje tarnavo minosvaidininku, todėl negalįs klysti. Jis pirmasis liepė kviesti išminuotojus ir nutraukti darbus. Vilnietis prisiminė atvejį, kai per karinius mokymus Pabradėje iš minosvaidžio buvo iššautas 21 sviedinys. Vieno jų sprogimo neužfiksavo pratybų stebėtojai. Net generolai negalėjo pasakyti, kur jis galėjo pradingti. „Gal kas čia pajuokavo, įmūrijant sviedinius į bažnyčią ir taip norint įsiamžinti“, - svarstė apie ginklus nusimanantis vyras.

Viešint Dūkštose ir Maišiagaloje, miesteliuose nesijautė nerimo ar baimės. Čia tekėjo įprastas provincijos gyvenimo ritmas. Visi pakalbinti gyventojai gyrė išminuotojus, jog jie puikiai išmano savo darbą.

Dūkštos-Maišiagala,

Vilniaus rajonas

Autoriaus nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"