Pirmasis puslapis
Darbai
Gimtas kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Tik šešėliai valdo mus…

Petras KATINAS

Selekcininkas Jauniaus AUGUSTINO piešinys

Visi esame girdėję Mefistofelio ariją iš operos „Faustas“ – „vien tik auksas valdo mus“. Tai tarsi visiškai suprantamas dalykas, apie kurį rašė ir mūsų klasikai, konkrečiai, amžinasis Maironis, dabar pedagogų ir literatūros mokytojų kažkodėl skelbiamas „nemadingu ir atgyvenusiu“, savo dar 1923 metais sukurtame eilėraštyje „Kai kam“:

O, siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja!
Diplomuotų valizų vežikai!
Kai kur kai kas
Net pavarde apsišarvavęs nauja!
Be sąžinės kyšių lupikai!
Į kūną nuodais įsisiurbus gija!..
O trinkite baltas rankas!
Gal titulus, garsą sau gauste,
Dėmės nuo kaktos nenuplauste
Ne vienas kai kas.

Taip rašydamas Maironis pirmiausia galvojo apie vos atgimusią Lietuvos valstybę, prie kurios tuo metu prisiplakė nemažai politinių, netgi svetimiesiems tarnaujančių avantiūristų, kurie bandė pasinaudoti nepriklausomybe vien tik savo kišenėms prisikimšti. Visa laimė, jog tuo metu valdžioje tokių cinikų ir savanaudžių nebuvo dauguma. Įdomu, ką pasakytų Maironis dabar, aišku, jeigu kas drįstų išspausdinti panašų eilėraštį. Vis labiau aiškėja, jog valstybę valdo ne tik net nebesislepiančios „siurbėlės ir bastūnai“, o kur kas didesnių nuodėmių turintieji. Apie tai dar sovietiniais metais rašė žinomas rusų dramaturgas Jevgenijus Švarcas, savo dramose ir pjesėse bandęs filosofiniu požiūriu atskleisti, kas gi iš tiesų yra tie sovietų valdovai. Vienas J.Švarco pjesės personažas, kurio šešėlis apgaulingai užgrobia valdžią, kalba taip: „Ponai! Šita žiauri būtybė pražudys jus visus. Jis valdžios viršūnėje, tačiau jis tuščias. Jis jau neberanda sau vietos ir nežino, ko griebtis. Iš nuobodulio ir dyko buvimo jis pradės kankinti jus visus“. Atrodo, jog tai tarsi šiandien pasakyta apie pagrindinį dabartinės Lietuvos valdytoją, arba tam tikrų sluoksnių vietininką, ir jo siaurą išrinktųjų būrelį. Akivaizdu, kad valdžios koncentracija tokiame siaurame išrinktųjų būryje suvienija interesus, skatina bendromis jėgomis tvirtinti savo statusą, išsikovoti vis platesnius įgaliojimus ir dar daugiau visokeriopų gėrybių. O į įgavusio vienvaldystę patrono aplinką įtraukiami „išrinktieji“ irgi neturi jokių principų ar idėjų, tuo labiau tarnavimo nepriklausomybę atgavusiai tautai nuostatų. Jeigu atsitiktinai į tą susiformavusį valdančiosios komunistinės nomenklatūros klaną pakliūva normalesnis žmogus, tai jis arba išmetamas, arba prisitaiko prie įsigalėjusio sustabarėjimo ir valdovo sukurto klano diktuojamų elgesio taisyklių. Juk tas klanas veikia ten tarnaujančio žmogaus asmenybę. Jis suvokia, jog gali kilti karjeros laiptais tik tuo atveju, jeigu atitiks suformuotą „reikalingo žmogaus“ stereotipą. Jis turi ne tik atsisakyti įprastinių sąžinės, patriotizmo ir kitų vertybių, bet ir pačią savo prigimtį pakeisti. Aišku, per penkiolika nepriklausomybės metų ne kiekvienas sugebėjo aukotis klano interesams. O nesugebančio prisitaikyti pavaldinio klanas bemat nusikrato. Tuo tarpu jeigu priklausai klanui, dabar pavadintam keistu žodžiu „elitas“, gali elgtis kaip tinkamas. Jeigu kartais už per dideles šunybes, tiksliau sakant, pernelyg išaugusį gobšumą, valdovas lieps parašyti prašymą dėl atsistatydinimo, kaip tai atsitiko valdovo bičiuliui dar nuo anų „išvystyto socializmo“ laikų Sporto departamento direktoriui, tai irgi nieko nereiškia. Gausi dar šiltesnę vietą. Todėl eksdirektorius nė kiek nesijaudina. Atseit padirbsiąs kitose sferose. Ir „padirbės“, galite neabejoti. Mat, pasak Premjero, bet kokio politiko, ypač užimančio aukštus postus, veiksmus pirmiausia turi įvertinti teismas, o tokie dalykai kaip padorumas, politinė atsakomybė nieko nereiškia.

Pasinaudodamas faktiška vienvaldyste ir amorfiška Seimo dauguma, Premjeras skuba dalyti dar likusį neprichvatizuotą turtą savo bičiuliams ir rėmėjams. Štai susigalvojo ir paskelbė garsiuosius Vilniaus Gariūnus valstybinės reikšmės objektu! Nežinia, ar dar kokioje pasaulio valstybėje turgus įgautų tokį statusą. Žinoma, Gariūnai tapo daugelio žmonių mūsų sostinės simboliu. Daugelis netgi nežino, kur yra Gedimino pilis ar Katedra, o štai Gariūnus žino visi. Bet esmė ne vien tik šiame „valstybinės reikšmės“ objekte. Mat trijų bendrovių, valdančių Gariūnus, savininkai dosniai remia A.Brazausko partiją. O už paramą reikia atsilyginti. Antraip užriš pinigų maišą. Ir atsilygino su kaupu. Suteikė, tai yra, atėmė iš Vilniaus savivaldybės 38 hektarų žemės sklypą, perėmė jį Vyriausybės žinion ir bemat atidavė Gariūnų savininkams. O dovanėlė – ne šiaip sau kokia smulkmė. Specialistų ir rinkos žinovų skaičiavimais, to sklypo vertė – mažiausiai 100 milijonų litų. Iš tiesų, pasak vieno šmaikštaus žurnalisto, A.Brazauskas dar kartą pademonstravo, kad mūsų valstybėje tvarkosi kaip savo kišenėje, o kąsnio Premjerui iš burnos neatimsi.

Todėl neatsitiktinai netgi ne kartą skelbtos „monolitinės“ Premjero partijos nariai, aišku, ne buvę SSKP-LKP funkcionieriai, sekretoriai ir instruktoriai, matydami savo „generalinio sekretoriaus“ ir jo aplinkos išsidirbinėjimus ir tai, kad Socialdemokratų partija virto bičiulių ir giminių klanu su aiškiu mafijos atspalviu, ėmė mąstyti. Netgi frakcijos seniūnas Juozas Olekas, prieš kelias dienas pasigyręs, kad į partijos gretas netrukus įsilies dalis „darbiečių“, paksininkų ir kitų, dabar labai nenoromis pripažino žiniasklaidoje pasirodžiusius pranešimus, jog dalis partiečių, netgi savivaldybių tarybų narių iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Plungės, Radviliškio skyrių pakėlė bures ir stoja į Lietuvos socialdemokratų sąjungą, stipriai pasisakančią prieš A.Brazausko ir jo grupės valdymo stilių. J.Olekas, pripažindamas šį kai kurių partiečių „maištą“, kaip jau įpratęs, apvilko visa tai į demagoginį rūbą. Esą tie partijos bičiuliai bėga iš Premjero gvardijos ne dėl politinių įsitikinimų, o dėl to, kad negavo šiltų ir pelningų vietų valdžioje. Ką gi, J.Olekas vertina viską pagal savo ir partinio viršininko išmanymą. Beje, iš Premjero partijos bėgantieji ketina stoti į Lietuvos socialdemokratų sąjungą, susikūrusią po to, kai tas pats J.Olekas su bičiuliais pardavė istorinę Socialdemokratų partiją LDDP. Tiesa, šios sąjungos pirmininkas A.Akstinavičius nelabai apsidžiaugė tokiais bėgliais. Jo žodžiais tariant, buvusiems SSKP-LKP ir LDDP partiečiams jo vadovaujamoje sąjungoje vietos neatsiras. Pernelyg jau sukompromitavę pačią socialdemokratijos esmę.

Seimo Pirmininkas suskaičiavo per pavasario sesiją nuveiktus darbus. Tų darbų balanse, pateikiant įstatymų projektus ir juos priimant, pirmauja, aišku, buvę komunistai. Jie šios kadencijos metu užregistravo 111 įvairių teisės aktų projektų. Netgi didžiausią frakciją turintys „darbiečiai“ pateikė mažiau – tik 106. O pats Seimo Pirmininkas asmeniškai užregistravo net 84 teisės aktų projektus, taip patį Č.Juršėną pralenkdamas. Tik kažkodėl tarp šimtais skaičiuojamų pateiktų teisės aktų neatsirado vietos aktams įgyvendinant Konstitucinio Teismo sprendimus ir nutarimus. Vengiama priimti konstitucinių įstatymų sąrašą, nors Konstitucinis Teismas ne kartą ragino tai padaryti. Užsispyrusiai niekinamas įstatymas dėl Seimo narių disponuojamo turto. Pagaliau net nepradėtas svarstyti Priesaikos įstatymas, kuriame turėtų būti numatyta atsakomybė pažeidus konstitucinę priesaiką. Galima nedvejojant pasakyti, jog šie minėti įstatymai dabartinei parlamento daugumai visiškai nepriimtini. Ypač dėl jų disponuojamo turto.

Kol Vyriausybės galva poilsiauja Nidoje, o Seimo Pirmininkas „tobulina“ anglų kalbos žinias Didžiojoje Britanijoje, „darbiečiai“ ir jų pasimetęs elektoratas laukia pasirodant viešumoje savo vado V.Uspaskicho. Jis jau pareiškė grįžtąs iš motinos Rusijos ant balto žirgo. Pasirodo, Plechanovo akademijos rektorius staiga atgavo atmintį ir prisiminė, kad jo vadovaujamoje akademijoje buvo toksai studentas Viktoras ir sėkmingai baigė mokslus. Kažkodėl dėl sėkmingų savo aukštųjų mokslų V.Uspaskichas užsimanė, kad tai patvirtintų Lietuvos ambasada Maskvoje… Kuo čia dėta ambasada, sunku suprasti. Bet argi tai vienintelis atvejis, kai aplinkui vyksta dar ne tokie protu nesuvokiami dalykai.

© 2005 "XXI amžius"