Pirmasis puslapis
Darbai
Gimtas kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kodėl krikščionys pavėluoja į istorijos traukinį?

Rytoj, liepos 23 dieną, Panevėžio vyskupijos generalvikaras kan. Robertas Pukenis švęs savo gyvenimo 50-metį. Ta proga jis mielai sutiko duoti interviu „XXI amžiui“.

Panevėžio vyskupijos generalvikaras kan. Robertas Pukenis Broniaus VERTELKOS nuotraukos

Prašytume trumpai papasakoti savo biografiją: kur gimėte, augote, mokėtės, studijavote, kur ir kuo teko dirbti tapus kunigu, kaip iškilote iki Panevėžio vyskupo generalvikaro?

Malonu, kad prisiminėte, bet šiaip nelinkęs dalytis mintimis apie save. Turėjau gerą motiną, kuri man įdiegė tvirtą tikėjimą ir meilę Tėvynei. O tėvas – darbštumą ir pagarbą darbo žmogui. Mano biografijoje ypatingų lūžių nebuvo. Tada sovietinio saugumo agentai mane apibūdino kaip pastovaus charakterio ir neišsižadantį idėjų. Prisipažįstu, kad kartais ir radikaliomis priemonėmis esu bandęs kai ką išspręsti. Jeigu vėl sugrįžtų tie metai, iš esmės daryčiau tą patį. Tik išvengčiau kai kurių aplinkybių ar klaidelių.

Neplanavau ir nebegalvojau apie Panevėžį, bet negalėjau nesiskaityti su Panevėžio vyskupo kvietimu sugrįžti. Prisipažinsiu, kad savo aktyvumu dažnai, atvirkščiai, išsižadu karjeros, nebeparašau tiek straipsnių, kiek galėčiau... Man svarbiausia yra padaryti, o ne vadintis taip ar kitaip.

Ką jums reiškia gyvenimo 50-mečio jubiliejus?

Bėgančių metų našta tik labiau ima slėgti rūpesčiais. Nesitikiu, kad man jau 50 metų. Tik kai netenki vis daugiau pažįstamų, draugų, kai retėja mano mylimų panevėžiečių gretos, tada dažniau susimąstai, kad jau nueita pagrindinė kelionės dalis, kurioje mes pasiekėme pažadėtą žemę – laisvę. Ir čia negalime sustoti, bet šalia žodžio „laisvė“ privalome parašyti: krikščioniška laisvė, šeima, meilė. Gyventi yra įdomu. Net nejauku, kad galiu dalies planų nebesuspėti įgyvendinti. Reikia skubėti.

Teko girdėti, kad šiais laikais stojantieji į kunigų seminariją sulaukia daug didesnio priešiškumo ir turi įveikti žymiai didesnių prieštaravimų nei buvo prieš 10 ar 20 metų. Neretai bendraklasiai, draugai, mokytojai, kaimynai, kartais net giminės į žmogų, besirenkantį kunigystę, žiūri kaip į kokį nevykėlį, pasmerkiantį save beprasmiškam gyvenimui. Kodėl dabar, kai tikėti nedraudžiama, o mokyklose dėstoma tikyba, taip atsitiko? Prisiminkite, o kaip jums buvo?

Stodamas į seminariją, pradėjau rašyti atsiminimus, bet nepatiko dėstymo forma ir jų nebeišleidau, dar tebelaukiu, kada turėsiu laiko juos perrašyti.

Be reikalo tuometės sistemos buvome persekiojami. Tačiau drąsaus Anykščių vikaro kunigo Petro Budriūno buvau gerai informuotas ir pasirengęs, kaip kalbėti su mokyklos ir valdžios atstovais. Laimei, neturėjau giminių Vakarų pasaulyje, mokslo metais buvau pašnekėjęs prieš Ameriką ir „draugams“neužkliuvau. Šiandien tas laikotarpis kelia šypseną: kam reikėjo trumpiausio vieno žodžio anekdoto – komunizmo?

Nesvarbu, kokie laikai, bet į seminariją turėtų eiti tik idealistai, norintys kažką pakeisti, aukotis, siekiantys tautoje paskleisti Kristaus visišką humanizmą. Ir turėtų vykti gal net didesnė atranka...

O šiandien, atsivėrus laisvei, jaunimas nėra pribrendęs gyventi laisvėje. (Jokiu būdu nekalbu kategorinėmis sąvokomis apie visus.) Ir tokie ima šaipytis iš tų, kurie atveria seminarijos duris. Be to, ir mes patys turime daugiau atsinaujinti, degti uolumu, meile žmogui. Tada tarp jaunimo atsiras didesnis žavesys juodai sutanai, kuri reiškia pasaulio išsižadėjimą. O altoriaus šešėlių mistika patrauks daugiau jaunimo sielų.

Gal galėtumėte papasakoti apie savo susitikimą su popiežiumi Jonu Pauliumi II? Kada jūs su juo bendravote ir kaip dažnai studijuodamas Italijoje jį matydavote iš toliau? Ar esate bendravęs su dabartiniu popiežiumi Benediktu XVI, tada dar kardinolu J.Ratcingeriu?

Teko tris kartus bendrauti ir daug kartų iš toli matyti popiežių Joną Paulių II. Paskutinį kartą kelias minutes kalbėjau 2004 metais po Velykų. Ir lig šiol neapsiprantame, kad jo jau nebėra, bet likęs savo darbais, magisteriumu – mokslu žmonijos istorijoje.

Kardinolas J.Ratcingeris retkarčiais apsilankydavo Laterano universitete kalbėti atidarant konferencijas. Jis savo konservatoriška dvasia šių dienų palaidame pasaulyje žavėjo mus, visus lietuvius. Dievo Apvaizda žino, ką reikėjo pašaukti. Popiežius Benediktas XVI atliks savo misiją, kaip atliko didysis Jonas Paulius II.

Ar pasaulis, taigi ir Lietuva, patyrusi išgyvenimą dėl popiežiaus Jono Pauliaus II mirties iki jo laidotuvių, tapo geresnė, ar viskas sugrįžta į senas vėžes?

Popiežiaus Jono Pauliaus II mirtis pajudino pasaulį: jis ir savo kančia bei mirtimi apaštalavo. Džiugu buvo matyti bažnyčiose gedulo už Joną Paulių II šv. Mišiose politikus, mokytojus, kurie gal niekada į jas neužeidavo. Manau, bent jau dalis žmonių pasidomėjo, sužinojo, ką nuveikė Jonas Paulius II, būdamas gyvas. Tačiau silpno tikėjimo žmonės greitai pamiršta arba praeities psichologija neleidžia išlikti krikščionimis gyvenime. Gaila buvo žiūrėti, kai liepos 7 dieną Panevėžio miesto Tarybos posėdyje vos kelių deputatų rankos pakilo balsuoti už Jono Pauliaus II santarvės rūmų įsteigimą gražiausiame Panevėžio parke. O kokia pagarba tiems, kurie nuoširdžiai atsigręžė į Bažnyčią, gina valstybingumą ir turi šviesią Tėvynės ateities viziją!

Ar ne per daug tikinčių žmonių yra kūdikiai tikėjimo dalykuose? Jie neskiria, kas dera katalikui, o kas ne, nesuvokia paprasčiausių tikėjimo tiesų, atrodytų, jog jiems dar kartu su vaikais reikėtų pasimokyti katekizmo.

Jūs klausdami atsakote, kad daug žmonių turėtų skaityti katekizmą, nes jis labai gerai parašytas. (Turiu omenyje Katalikų Bažnyčios katekizmą.) Tačiau nepamirština, kad labai daug jaunuolių jau yra žymiai daugiau susipažinę su tikėjimo tiesomis nei sovietmečiu. Mano pamėgtas šūkis – jaunime, suformuokime intelektualinį tikėjimą, kad augtų Kristaus pažinimo medis!

Sakoma, kad apie 10 proc. katalikų sekmadieniais lanko bažnyčią. Bet ne kartą teko įsitikinti, jog net ir jie nežino savo vyskupo pavardės, nors pasakys, kas laimėjo LNK „Barą“, nėra matę katalikiško laikraščio, bet kasdien skaito bulvarinį Lietuvos laikraštį „Vakaro žinios“…

Kaip atsakyti į šį klausimą, be specialių psichologinių, sociologinių studijų, yra sunkoka. Vienu žodžiu negalima pasakyti, kad žmonės nieko nesidomi, yra blogi, tačiau kodėl ta žemo lygio žiniasklaida turi pasisekimo, kodėl tiek abejingumo? Kaip sugrąžinti, anot Sigitos Gedos, „prarastąją kartą“, nežinau. Tačiau aš vis dėlto tikiu gėrio pergale, tikėjimo atgimimu, nes žmogaus siela iš prigimties yra religinga.

Ar gyvendamas Italijoje žiūrėdavote televiziją, pavartydavote laikraščius? Nejaugi ir ten vyrauja pseudokultūrą propaguojančios laidos ir bulvarinio lygio leidiniai?

Be abejo, kad gyvendamas tenai šiek tiek ir nenorėdamas privalai pasidomėti itališka spauda. Pirmiausia ypač Italijoje, Ispanijoje yra stiprūs ir populiarūs katalikiški leidiniai (pavyzdžiui, „Famiglia cristiana“, „L’Osservatore Romano“). Televizijoje yra visko, ir nesižaviu ta pseudokultūra, kuri nėra jokia kultūra, o grynas pelno siekis patenkinti paviršutinių žmonių pasismaginimams, neturi aukštesnės minties ar padorumo. Yra ir Vakaruose pakankamai daug bulvarinės spaudos, bet ji nedominuoja.

Katalikiška Ispanija šiomis dienomis pagarsėjo pritarusi homoseksualų santuokoms. Gyvenote Italijoje, kuri irgi katalikiška šalis. Bet ir joje pasitaiko ryškių antikrikščioniškų nuostatų įvairiose gyvenimo srityse. Kodėl taip atsitiko: dėl Vakarų visuomenės ligos, nesuvokimo, katalikų bendruomenės abejingumo ir atsakomybės stokos ar dar dėl ko nors? Jums, šiek tiek geriau pažinusiam italus, tikriausiai būtų lengviau atsakyti. Ar nesubyrės išsiplėtusi Europos Sąjunga, ar mūsų ateitis, kurią taip viltingai planavome, nesužlugs? Ar ir Lietuvos greitai nelaukia panašūs išbandymai? O gal Lietuva dar gali jų išvengti?

Būsiu paviršutiniškas, atsakydamas į šį klausimą, į kurį bando atsakyti didieji filosofai ir rašė Juozas Girnius knygoje „Istorinė krikščionių atsakomybė“. Kodėl krikščionys pavėluoja į istorijos traukinį? Ogi todėl, kad šiandien Europa neturi tokių politikų, kaip Anglijoje po karo buvo V.Čerčilis, Italijoje De Gasperi, Vokietijoje Adenaueris. Todėl Jonas Paulius II ragino, kad į politiką eitų talentingi ir jauni krikščionys entuziastai, kad politika būtų viena iš tarnavimo artimui formų. Dešinieji prarado savo politinę kultūrą ir iš dalies nuvylė savo rinkėjus. (Italijoje 1948 metais krikdemai triuškinamai laimėjo rinkimus, bet jie paskui įklimpo į korupcijos skandalus, suskilo ir taip prarado žmonių pasitikėjimą.) Gaila. Aš dažnai primenu tiems, kurie nesusivokia politikoje, kad Kristus, ant kryžiaus kabodamas, pasigailėjo latro iš dešinės.

Daug faktorių lemia šiandieninę situaciją: ir aukos išblėsimas, ir begalinis gerovės pakilimas, kai žmonės nebežino, ko nori. Vienu sakiniu galima atsakyti, kad krikščionybės stoka žmogaus mąstysenoje pagimdo įvairias krizes. Europos visuomenė serga įvairiomis ligomis. Viena iš jų – tai antisemitizmo bangelės. Joks krikščionis negali toleruoti bet kokių antisemitinių apraiškų.

Europa, kurios lyderiai bijo įrašyti į Konstituciją krikščioniško paveldo išsaugojimą, neturi ateities. Jau tą parodė referendumai Prancūzijoje, Olandijoje. Politiškai neigiamai visą laiką žais Kremlius Maskvos-Berlyno-Paryžiaus ašimi.

O Lietuva kito pasirinkimo neturėjo. Ir naivūs tie patriotai, kurie kritikuoja Europos Sąjungą, užmiršdami, kad Rusijos Sąjungoje buvome 174 metus. Tai gal geriau vieningai išsirinkti tokius politikus, kurie sugebėtų ES apginti Lietuvos interesus, remti tokią partiją, kurios siekis – „Europoje būkime dar lietuviškesni“.

O dėl pseudokultūros ar bulvarinės spaudos, tai paprastai šiukšlių niekas nerenka ir neveža į namus.

Tad krikščioniškos kultūros stiprinimas ir glaudesnis Skandinavijos šalių bei Estijos, Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimas ES žemėlapyje turėtų būti valstybės ir tautos patikimiausia strategija.

Žinome daugybę atvejų, kur susikompromitavę pareigūnai bando „jėga“, per teismus, grįžti į prarastą postą. Arba aukščiausio šalies pareigūno „skyrybos vedybos“ – esą nieko čia nauja, „pažangieji“ tokių dalykų nesmerkia, o davatkų nuomonė nejaudina. Ministras atsisako pripažinti ankstesnių santuokų vaikus ir nepripažįsta vaikaičių. Daugelis Seimo narių, eidami į 2004 metų rinkimus, nutylėjo, jog jų santuokos pakartotinės… Ar moralė ir politika Lietuvoje supriešintos nesutaikomai?

Nesvarbu kam, bet turi būti gėrio ir blogio egzistuojančios sąvokos, klaida yra klaida. Ir politikoje moralė privalo būti saugojama. Nepaisant pasitaikiusių tokių atvejų, tauta pamažu atsirinks. Manau, kad ir žmonės nori politikoje matyti asmenybes. Tačiau nepasmerkime suklydusiųjų...

Kaip dažnai žmonės teisinasi, kad gyvena kaip visi… Valdžios vyrai meluoja, nes sukčiauja beveik visi jų klano nariai. Jaunimas smaginasi neįpareigojančiu seksu, kad neatsiliktų nuo bendraamžių „kietumu“, šeimos skiriasi, nes tai jokia gėda – skiriasi daug kas, moteris nebijo aborto – ne ji pirma, ne ji paskutinė. Ar pasiteisinimas „kaip visi“ apsaugos žmogų nuo akistatos su savo sąžine prieš Dievą?

Kiekvienam (tarp jų ir kunigui) akistatą su sąžine prieš Dievą reikės suvesti. Tai, ką Kristus įsteigė, paliko ir Bažnyčia moko, nekinta ir nepasiteisinsi, kad kitas taip daro. Moralinės normos yra pastovios, kylančios iš Dekalogo.

Pasakyk jaunai merginai ar vaikinui, dalyvaujantiems kokiame nors televizijos šou, kad mylėtis nesusituokus yra nuodėmė, ir išgirsi garsų juoką… Esą kokia čia „nuodėmė“, kokie draudimai, dabar ne inkvizicija! Aš laisvas ir pats renkuosi, kas malonu, o kas ne. Ir kas esą čia bloga, jei mums abiem buvo gera?.. Kas, jūsų manymu, labiausiai skatina tokį jaunimo požiūrį? Ar neatsitiks taip, jog daugelis merginų ir vaikinų taip galvos, o ne vien tik tie iš televizijos ar bulvarinių leidinių puslapių?

Jaunimo tvirkinimas per televiziją tęsiasi. Laisvos meilės bangoje jie patys jau skęsta. Sustiprinti atsakomybę meilėje, šeimos patvarumą gali tik dorovinis auklėjimas. Jaunimas dažnai nenori suprasti, kad vardan tikros meilės privalo subręsti šeimos gyvenimui, mokėti susilaikyti. Jei ne, tai baudžia pati gamta įvairiomis ligomis.

Kunigai savo pamoksluose dažnai pažymi, kad Lietuvoje yra didelė socialinė neteisybė, sako žmonėms, kad ne pinigai ir valdžia svarbiausia. Bet kaip tuo įtikinti, jei vos ne kasdien matome viešai demonstruojamą moralinį cinizmą, godumą, kai daug kur aplink miestuose ir kaimuose vyrauja požiūris: „Grobk, apgaudinėk, kol gali“. Ir iš tiesų tie, kurie turtingi, atrodo, dažniausiai ir būna saugūs bei laimingi, jie absoliučiai viską turi. O neturtingi tada išvis praranda bet kokią viltį, galbūt todėl ieško laimės alkoholyje, mato išeitį savižudybėje.

Socialinė nelygybė yra didelė, bet kas ją ištaisys? Tik žmogaus subrendimas dirbti gerai ir atlyginti gerai, profesinių sąjungų veiklos stiprinimas ir susitelkimas su Bažnyčia kovoje už socialinę teisybę duos rezultatų.

Plėšimai, žudymai dėl keliasdešimt ar kelių šimtų litų, nenusakomas paauglių žiaurumas – jau vos ne kasdienybės reiškiniai. Ir dažnai pasitaiko, kad visa tai daro žmonės, kilę, atrodo, ir iš padorių šeimų. Kodėl taip atsitinka?

Yra blogio mįslė. Ir vėl tvirtinu, kad jeigu tame asmenyje yra tikėjimo krizė, tada ir prasideda visokios nesąmonės. (Nors suklysti yra žmogiška.)

Mūsų visuomenėje nuvertinama moteris, krikščioniška santuoka, pašaipiai kalbama apie daugiavaikes šeimas. Iš Vakarų plaukia prasčiausios pseudokultūros pavyzdžiai, kuriuos nuo ryto iki vakaro rodo mūsų televizijos. Mokykloje irgi nėra dorovinio auklėjimo, jei dvylikamečiai vaikai pagal UNICEF programą skatinami vartoti prezervatyvus. Ką tokiose situacijose reikėtų daryti, kad ateityje tauta visai neišsigimtų?

Ką daryti? Kiekvienas ir kiekvieną dieną klauskime savęs to paties. Man atrodo, kad kai Bažnyčia buvo izoliuota nuo visuomeninės veiklos, tada užaugo viena karta, kuri mažai domisi visuomenės problemomis. O į valdžią šiandien atėję politikai dažnai neturi gėdos ir jie mieliau vietoj dorovinio auklėjimo pradeda tvirkinti vaikus su prezervatyvais. O gal ir sąmoningai daroma, kad tauta išsigimtų, nesusitelktų ties svarbiausiais šaliai siekiais. Vien matyti, kad Vakaruose tik tokia kultūra plinta, yra netikslus manymas. Deja, mūsų ištvirkėliai iš Vakarų pasaulio parsiveža ir perša viską pagal save.

Kiek aktuali Lietuvos katalikams nutautėjimo per santuokas su kitataučiais, dažnai ne katalikais ar net ne krikščionimis, problema? Ar tikras katalikas neturėtų vengti įsimylėti ne kataliką? Juk tokiose mišriose santuokose gimę vaikai retai tampa katalikai, nors tėvų santuoka ir būna palaiminta bažnyčioje.

Lietuviams nutautėjimo pavojus per mišrias šeimas yra didelis. Kaip sako italai, „širdžiai neįsakysi“. Įsimyli, – ir tiek. Čia labai ilga ir skaudi tema.

Esate vyskupo generalvikaras, taigi antras pagal hierarchiją vyskupijoje ir turite dažnai lankytis įvairiose parapijose. Ar daug jų aplankėte? Turbūt galite pasakyti, kokios, jūsų nuomone, svarbiausios vyskupijos tikinčiųjų problemos ir kokie džiaugsmai išryškėjo per tą laiką, kai esate generalvikaras? Dėl kurių dalykų jūs labiausiai susirūpinęs?

Pernai aplankiau visus dekanatus. O šiaip yra žymiai prasmingiau ir veiksmingiau važiuoti vyskupui, nes tiek kunigai, tiek žmonės laukia vyskupo atvykstant į svečius. Ir mūsų vyskupas labai veiklus, dažniausiai pats aplanko visas koplyčias ir parapijas.

Labiausia baimina liberalizmas, kuris irgi skverbiasi į klebonijos pastogę. Valstybės ekonomikoje liberalizmas yra neišvengiamas, tačiau tautos ideologijai yra žalingas. Norėtųsi, kad mes visi mokėtume mylėti žmones, pasiaukojančiai tarnauti Bažnyčiai.

Žinome jūsų pagarbą poezijai. Kokį paskutinį poezijos rinkinį esate skaitęs? Kaip vertinate situaciją šiuolaikinės lietuvių poezijos baruose? Ar pritariate, jog geriausi poetai dabar ir yra būtent tie, kurie tampa visokių konkursų laureatais?

Nesu poetas ir nespėju kritiškiau pažvelgti į šiandieninę kūrybą. Jeigu gauna laurų vainikus, tai gal ir pelnytai? O man yra nepakeičiami Maironis, B.Brazdžionis, K.Bradūnas, L.Andriekus, M.Karčiauskas, Just. Marcinkevičius, E.Matuzevičius ir kiti. Jeigu skaitai, kad galėtum nors kiek suprasti, apie ką čia rašo ir pajusti žodžio dinamikos ir ugnies.

Nuoširdžiai dėkojame už atsakymus.

Kalbino Romas BACEVIČIUS
ir Bronius VERTELKA

Iš kan. Roberto Pukenio biografijos

1974 metais, baigęs Anykščių A.Vienuolio vidurinę mokyklą, nepaisant sunkios politinės, antireliginės situacijos, įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, ją baigęs įgijo diplomą „Summa cum laude“. 1979 m. gegužės 27 d. Panevėžio Katedroje buvo įšventintas kunigu ir paskirtas dirbti Krekenavoje vikaru. 1981 metų kovą pradėjo dirbti Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje vikaru. Nuo 1985 metų kartu buvo ir Uliūnų bažnyčios klebonas, kurią iš pagrindų atnaujino. 1989 metų birželį vyskupo Juozo Preikšo buvo paskirtas klebonu į Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčią, kuri po kapitalinio remonto buvo pašventinta 1990 m. birželio 10 d. Rūpinosi Barklainių koplyčios ir Panevėžio marijonų vienuolyno su koplyčia (ji buvo pašventinta 1992 m. rugsėjo 6 d.) restauravimu. Gerų, pasiaukojusių žmonių dėka tris uždarytas bažnyčias pavyko paversti šventovėmis.

Panevėžyje, Sodų g. 3, vyskupo Paltaroko buvusiame name, įrengtas pirmojo Panevėžio vyskupijos vyskupo K.Paltaroko memorialinis kambarys, Popiežiaus Jono Pauliaus II kelionių ekspozicija, tremtinių ir partizanų muziejinis kampelis.

1983 metų sausį kun. R.Pukeniui buvo suteiktas teologijos licenciato laipsnis. Tezės tema: „Katalikiška asketinė literatūra lietuvių kalba iki 1905 metų“.

Šalia pastoracinės veiklos, dalyvavo ir politinėje kovoje už Bažnyčios laisvę. Rinko tremtinių poeziją, kuri išleista keliolikos knygos formato numeriuose „Nemuno Vaga“. Buvo mėnesinio žurnalo „Lietuvos aidai“ redaktorius. Pirmasis jo numeris pasirodė 1987 m. rugpjūtį, paskutinis, 21-asis, – 1989 m. balandį. Tuos numerius kanauninkas tebesaugo.

Savo veikla stengėsi formuoti tautoje sąmoningą krikščionybę. Ne į dešinę, ne į kairę, o su Rūpintojėliu – į laisvą, laimingą Lietuvą. Postkomunistinėje visuomenėje gynė darbininkus ir vargstančiuosius remdamasis Bažnyčios socialiniu mokymu.

Yra Estijos, Latvijos ir Lietuvos valstybių federacijos šalininkas ir propaguotojas.

1992 metų birželį Lietuvos žurnalistų draugija įteikė jam žurnalisto pažymėjimą. Yra išleidęs keletą knygelių: „Po žvaigždėtu dangum“, „Metų spalvos“, „Teesie“. „Mano knygutės yra kuklios. Aš pats neturėjau laiko atsidėti kūrybai... Nesu žurnalistas profesionalas. Buvau nudžiugęs, kai „L’Osservatore Romano“ 1997 metų Didįjį ketvirtadienį išspausdino mano parašytą „Lietuvos Kryžiaus Kelią“, – sako kan. R.Pukenis.

1992-1997 metais studijavo Romoje, Laterano popiežiškajame universitete bažnytinę ir civilinę teisę, apgynė doktoratą. Darbas „Vatikano ir Rusijos santykiai XX a.“ buvo įvertintas „Summa cum laude“. Nuo 1997-ųjų iki 2002-ųjų studijavo italų civilinę teisę LUMSOS universitete Romoje, apgynė doktoratą iš romėnų teisės.

2002 metų vasarį pradėjo dėstyti Katalikų teologijos fakultete prie Vytauto Didžiojo universiteto ir Politologijos institute. Dabar yra Bažnytinės teisės katedros vedėjas Teologijos fakultete.

Nuo 2002 m. vasario 28 d. iki 2003 m. lapkričio 25 d. buvo Kauno arkivyskupijos oficiolas.

2003 m. rugsėjo 16 d. vyskupo J.Kaunecko paskirtas Panevėžio vyskupijos generalvikaru.

© 2005 "XXI amžius"