|
Memorandumas, sudrebinęs okupantus
Arūnas Streikus
1972-ieji yra svarbus atskaitos taškas sovietinio laikotarpio Lietuvos istorijoje. Jie ženklina naujos pasipriešinimo okupantui bangos pradžią. 1972 m. kovo 19 d. pasirodė pirmasis Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos numeris, o po dviejų mėnesių Romo Kalantos susideginimas išprovokavo masines protesto demonstracijas Kauno gatvėse. Abu šie įvykiai yra pakankamai įsitvirtinę mūsų istorinėje sąmonėje, tačiau 1972 metų pradžia susijusi su dar vienu, ne ką mažiau svarbiu įvykiu. 1972-ųjų kovo pabaigoje Jungtinių Tautų generalinį sekretorių Kurtą Valdheimą pasiekė Lietuvos katalikų memorandumas, kurį, kaip teigiama, pasirašė 17 054 asmenys. Pagal parašų skaičių šią peticiją visoje Sovietų Sąjungoje tuo metu lenkė tik Krymo totorių kolektyviniai prašymai dėl teisės grįžti į savo tėvynę. Žinią apie vadinamąjį ,,Septyniolikos tūkstančių memorandumą plačiai komentavo Vakarų žiniasklaida. Remdamiesi agentūrų Asossiated Press ir Reuters kovo 28 dieną išplatinta informacija, apie jį rašė New York Times, The Washington Post ir kiti JAV bei Europos šalių laikraščiai, komentavo radijo ir televizijos stotys.
Atvirų peticijų, kuriose atkreipiamas dėmesys į religijos laisvės suvaržymus, kampanija sovietinėje Lietuvoje prasidėjo dar 1968 metais. Tačiau pirmąsias peticijas dažniausiai pasirašydavo kunigai arba nedidelės tikinčiųjų grupės. 1971 metų pabaigoje tarp aktyvesnių Vilkaviškio vyskupijos kunigų gimė sumanymas parengti peticiją, kurią pasirašytų kuo didesnis skaičius tikinčiųjų. Memorandumas buvo adresuotas SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui, tačiau, siekiant atkreipti Vakarų pasaulio dėmesį į Lietuvos katalikų kovą už savo teises, buvo nuspręsta jį pasiųsti per Jungtinių Tautų Organizaciją. Parašai daugiausia buvo renkami Vilkaviškio vyskupijos teritorijoje: Marijampolės, Šakių, Prienų Vilkaviškio rajonuose. Asmenys, rinkę parašus, buvo terorizuojami, o iš jų atimti parašų lapai konfiskuojami. Nepaisant KGB ir milicijos persekiojimų, 125 peticijos lapus su daugiau nei 17 tūkst. parašų pavyko perduoti į Vakarus. Dokumentas buvo perduotas per Maskvos disidentus, kuriems jį atvežė vienas aktyviausių tikinčiųjų teisių sąjūdžio dalyvių Petras Plumpa.
Sovietų valdžia į šio memorandumo pasirodymą reagavo ne mažiau jautriai nei į neramumus Kaune. Vos pasklidus informacijai apie memorandumą, labai operatyviai buvo imtasi atsakomųjų priemonių. Suimti ir tardyti parašų rinkėjai ir pasirašiusieji (kun. Virginijui Jaugeliui parašų po šiuo memorandumu rinkimas buvo inkriminuotas kaip vienas iš kaltinimų 1974 metais KGB sudarytoje pirmojoje Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos platintojų byloje), darytas spaudimas Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams, kad jie pasmerktų šią akciją. KGB taip pat stengėsi savo kanalais neutralizuoti memorandumo poveikį. LSSR KGB pirmininko J. Petkevičiaus teigimu, išeivijos spaudoje buvo išspausdintas agento ,,Vagnerio straipsnis, kuriame bandyta įrodyti, kad memorandume pateikti faktai neatitinka tikrovės.
Taigi Lietuvos katalikų memorandumas buvo reikšmingas kaip dalies Lietuvos visuomenės nesusitaikymo su sovietine sistema liudijimas, garsiai nuskambėjęs visame pasaulyje ir gerokai išgąsdinęs sovietų režimą. Duomenų apie Maskvos reakciją į šį memorandumą ir apie jo likimą beveik nėra. Tikėtina, kad jis, kaip ir kitos tokio pobūdžio peticijos, buvo persiųstas į Lietuvą, kur turėjo būti ,,patikrintas jame išdėstytų faktų pagrįstumas, tačiau tarp išlikusių sovietų valdžios institucijų archyvinių dokumentų memorandumo orginalo kol kas nepavyko rasti.
Tuo tarpu Vakarus pasiekęs kitas šio dokumento egzempliorius su orginaliais parašais atsidūrė ir šiuo metu saugomas Anglijoje. 1963 metais šioje šalyje anglikonų kunigo Michaelo Bordo iniciatyva buvo įkurtas Religijos ir komunizmo studijų centras, arba Kestono koledžas. Nuo 1973 -iųjų ši organizacija leido žurnalą Religion in Communist Lands, kurio jau pirmajame numeryje buvo straipsnis apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Daug informacijos apie tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje buvo ir vėlesniuose šio žurnalo numeriuose, taip pat Kestono koledžo leistuose biuleteniuose. Gausybė medžiagos, kuri buvo gaunama iš Lietuvos, įkvėpė M.Bordo parašyti atskirą knygą apie naujausią Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos laikotarpį. Ji buvo išleista 1979 metais ir pavadinta Land of Crosses (Kryžių šalis). Aštuntajame dešimtmetyje Kestono koledžas užmezgė artimus ryšius su Lietuvių katalikų religinės šalpos informacijos biuru, iš kurio gaudavo ne tik Kronikos ir Aušros numerius, bet ir Lietuvos tikinčiųjų bei kunigų pasirašytas peticijas dėl religijos laisvės suvaržymų. Taip jį pasiekė ir 17 tūkst. Lietuvos katalikų memorandumas, kuris šiuo metu saugomas Kestono instituto archyve. Institutas, iš Kestono persikėlęs į Oksfordą, veikia iki šiol. Dabar pagrindinė jame vykdomų tyrimų kryptis religijos padėtis pokomunistinėse visuomenėse, visų pirma Rusijoje, taip pat kraštuose, kur iki šiol tebevaldo komunistiniai režimai (Šiaurės Korėja, Kuba, Kinija).
Rudenį Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje planuojama
surengti parodą, kurioje būtų pristatyta Kestono koledžo veikla
akcentuojant su Lietuva susijusius jos aspektus. Vienu šios parodos
akcentų turėtų būti Lietuvos katalikų memorandumas su orginaliais
parašais. Todėl parodos organizatoriai (Didžiosios Britanijos-Lietuvos
draugija, Lietuvos nacionalinė biblioteka ir Lietuvos gyventojų
genocido ir rezistencijos tyrimų centras) kviečia atsiliepti
asmenis, pasirašiusius šį memorandumą ar rinkusius parašus po juo.
Jūsų liudijimai turėtų didžiulės vertės aiškinantis šio
svarbaus dokumento atsiradimo aplinkybes ir išsaugant jo atminimą.
Kreiptis patogiausia būtų į šio straipsnelio autorių telefonu
Vilniuje (8-5)2661521.
© 2005 "XXI amžius"
|