Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Sportas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Gyvenusi kitiems

Jurgis Bielinis

Aldona Gabalienė

Lydėjau nesugrąžinamą,
Guodžiau nepaguodžiamą.

Netekome nuoširdaus žmogaus, mokėjusio padėti, patarti, – Aldonos Gabalienės. Ją 2005 m. liepos 2 d. Amžinajam poilsiui priglaudė Slavikų bažnytkaimio kapinių kalnelis. Daug žmonių susirinko į laidojimo namus, jos gedėti, atsisveikinti. Daug važiavo palydėti į Slavikų kapines. Maloniai sutiko jas gimtoji bažnytėlė. Trys kunigai aukojo šv. Mišias už jos vėlę. Kunigas iš Kauno pasakė pamokslą apie velionės gyvenimą. Prie kapo duobės kalbėjo jos buvę bendradarbiai, pažįstami.

Ji – knygnešio Prano Pučeliausko vaikaitė. Gimė 1926 m. gruodžio 26 d. Raseinių aps. Jurbarko r., Šimkaičių vls., Paulių kaime. Tėvas Andrius Pučeliauskas – Nepriklausomybės kovų savanoris. Motina Eleonora Paškauskaitė kilusi iš to paties krašto. Augo trys vaikai. Visi mokėsi Jurbarko gimnazijoje. Brolis Leopoldas su trimis draugais, nekęsdami klasėje kabančio Stalino portreto, užkabino ant jo skudurą. Išsiaiškinus visi žiauriai nukentėjo. 1941 m. birželio 15 d. šeimą norėta išvežti, bet nerado namuose.

Antrą kartą okupavus Lietuvą, Pučeliauskai palieka namus ir kiekvienas atskirai slapstosi. Brolį, kuris nėjo į sovietų kariuomenę, areštuoja 1951 metais.

Aldona 1945-aisiais įstojo į VDU Filosofijos fakultetą. Tai buvo labai sunkus metas: kortelių sistema, prie duonos ilgiausios eilės, auditorijos šaltos. Tėvai slapstėsi. Studentė susirgo džiova. Nors ir gydėsi sanatorijose, bet liga progresavo. Kai vilties išgyventi jau nebebuvo, draugai, surinkę pinigų, gavo jai JAV išrastų vaistų streptomicino. Pasveiko.

Nors ir nebaigusi mokslų, darbą gavo Kelmės vidurinėje mokykloje. Čia ją verbavo į komjaunimą. Kelmę paliko.

Gavo darbą Panemunėje, Dr. Damaševičiaus sanatorijoje, kuriai vadovavo vyr. gydytoja Elena Makauskienė. Ji jau buvo priglaudusi daug persekiojamų žmonių, kurie pavertė sanatoriją aukštos medicininės kultūros įstaiga. Aldona, čia bedirbdama, baigė vakarinę medicinos seserų mokyklą. Bet KGB jai nedavė ramybės: „Stok, paleisim brolį iš kalėjimo“. Būdama labai tikinti, kreipėsi į Švč. M.Mariją ir gavo atsakymą: „Jei yra teisybė, brolis grįš“. Grįžo.

1958 metų liepą, per buvusio Lietuvos Prezidentūros kanceliarijos vedėjo dr. Pijaus Bielskio laidotuves, surengtas sanatorijos vyr. gydytojos E.Makauskienės, Aldona pirmą kartą pasakė atsisveikinimo kalbą. Taupūs, prasmingi žodžiai visiems labai patiko. Taip prasidėjo Aldonos gedulingos atsisveikinimo kalbos. Ji kalbėjo giminėms, bendradarbiams, draugams, pažįstamiems, laidojant savo artimuosius. Vėliau jie patarė surinkti savo kalbas ir išleisti knygą. 1967-1981 metais dirbo Kauno II klinikinėje ligoninėje sanitarinio švietimo organizatore-instruktore. Buvo aktyvi „Žinijos“ draugijos lektorė. Dalyvavo meninėje saviveikloje, rašė scenarijus. Laimėdavo prizines vietas.

1996 m. rugsėjo 14 d. už Aldonos ir jos vyro Povilo lėšas jos gimtajame Paulių kaime buvo pašventintas gražus ąžuolinis kryžius.

Nuo pirmojo Aldonos gedulingo kalbėjimo mirus dr. P.Bielskiui iki 2001 metų, kai buvo išleista jos knyga, surinkta apie 300 kalbų, eilėraščių. Tai taupių žodžių, gilių minčių tekstai. Įžanginiame straipsnyje Aleksandras Šidlauskas rašo: „Tokio leidinio dar nebuvo... tai labai reikalinga knyga... Jos tekstai – tai proto ir jausmo lydinys“. Už šią knygą reikia dėkoti šviesaus atminimo autorei Aldonai, jos vyrui Povilui, jos klasės draugei Onutei Balčytienei ir visiems, prisidėjusiems prie knygos gimimo.

Prieš porą metų, per Knygnešio dienos minėjimą, miela Aldona man šią knygą dovanojo. Neitin susidomėjau ir daug praradau. Dabar, jai mirus, perskaičiau ir radau, kad tai nuostabus darbas. Manau, kiekvienam skaitančiam sudrebės širdis ir ašara vilgys skruostus. Taps geresnis. Atsileis sudiržusios širdys.

* * *

Gedulinga kalba mirus Vidučiui Mockui:

Juk kūdikiui jo būsimąjį kelią
Žiedais iškloti motina svajos,
Bet kas nulems mūs ateitį ir dalią
Ir netesės tų norų, meilės jos?..

Nėra didesnės laimės, kaip mokėti mylėti ir būti mylimai - tai teisė į motiniškos meilės aukštumas. Dar didesnė laimė mokėti kentėti ir suprasti kitą, tai teisė į Madonos šypseną.

Yra įvairių madonų paveikslų. Viename vaikutis, dar nesuvokdamas pasaulio negandų, spinduliuodamas žvelgia į būtį, o Madona pro užslėptą skausmą ir rūpestį jam šypsosi – nors žino jo sunkų kelią, tačiau nenori, kad jis bent šešėlį išskaitytų jos veide. Juk kūdikiai, dar netgi nerimo nesuvokdami, visada verkia, kai jų mamos verkia.

Kitame paveiksle vaikutis ramiai nerūpestingai miega, o Madona nesulaiko ašarų ir su skausmingu rūpesčiu, netgi išgąsčiu žvelgia į jo, būsimo kankinio, dalią.

Galbūt kas nors nupieš Madoną, ryžtingai kovojančią prieš mirtį ir sugebančią su šypsena kitiems dalyti viltį, pakelti gyvenimui.

Sielojamės, rūpinamės, kai žmonės pameta savo vaikus, nemyli, nesirūpina nei jų laime, nei ateitimi. Tokie pamesti vaikučiai ieško svetimuose, juos prižiūrinčių žmonių žvilgsniuose to lašo šilumos, kuri gležnai širdelei teikia drąsos, pasitikėjimo, kuri padeda įveikti nerimą ir šaltį.

Šiuo atžvilgiu Vidutis buvo turtingas ir laimingas.

Leningrade, penkis mėnesius dieną ir naktį sėdint prie lovelės, motinos ir vaiko akys giliai žvelgė vienos į kitas, kūrė meilės, ryžto ir vilties sakmes.

Kiek vėliau Vidutis be galo stropiais žingsniukais eidavo su mamyte į nemalonias procedūras ir visada vyriškai stengėsi pakentėti, nes mamytės akyse matė jėgą, padedančią jam pakelti skausmą, kovoti už savo dieneles.

Vidutis, gerai pažinęs ligos vargus, kaip šviesų džiaugsmą labai mylėjo gėleles. Jų nepakartojamas grožis teikė jam didžiulį įspūdį ir pasigėrėjimą. Prieš jas pamerkdamas, jis visada norėdavo palaikyti rankelėse: kartą, į jas žiūrėdamas, pasakė: „Mamyte, tegu būna kitas Vidutis, būtinai kitas Vidutis“. Varge, jis viską suprato...

Tegu Vidutis savo trumpame, skausmingame, tik motinos meilės dėka pailgintame gyvenime išlieka kaip gražus spindulėlis, pamokantis mus per skausmą, per netektį teigti gyvenimą! Viduk, tegu lydi tavo ramų miegelį gerosios draugės gėlytes, o tavo akių šypsena pakelia mus į Dvasios aukštumas.

1978 03 18

* * *

Knygnešiui Pranui Pučeliauskui
(Aldonos sūneliui)

Mieli moksleiviai, kokia čia šalis
Už Šešupės? – Matau, kad žinote.
Sritis Kaliningrado.
Kadaise buvo Prūsija,
O jos sostinė – Karaliaučius.
Neliko jos anei kalbos,
Tiktai Vokietija galinga.
Vietoj Karaliaučiaus – Königsberg.
Ir jos nebėra.
Dabar – dalelė Rusijos.
Seneli,
Seneliuk, atsibusk!
Žiūrėk, Slavikų mokiniai atėjo –
Jie knygnešius pagerbia!
Gal netiki?
Tikrai, tikrai.
Tu nesibaimink, jie domisi istorija
Savo genties ir krašto.
Žino, kad šiose kapinėse
Ilsis daug drąsių žmonių,
Kurie knygas gabeno,
Išgyvendami didžiausią rūpestį
Rytojaus, ateities brangios Tėvynės.
Gal tik dėl to –
Kad buvot Jūs sargyboje kalbos
Ir bręstančio, išauštančio valstybingumo,
Išlikom savimi.
Išliko Lietuva
Prie Nemuno, Šešupės!
Aukojos jie, kad mūsų širdyse
Taip pat liepsnotų meilė tautai.
Aš nežinau, seneli,
Kuriam krašte jaunimas
Labiausiai myli Lietuvą.
Tegu tai būna slavikiečiai.

(Slavikai, 1994 05 22)

* * *

Jos knygoje „Liūdesio vartai“ radau pluoštą eilėraščių knygnešiams, knygnešystės pradininkui vyskupui Motiejui Valančiui, Petrui Ruseckui, surinkusiam, redagavusiam ir išleidusiam du „Knygnešio“ tomus. Liepos 8 dieną P.Ruseckui būtų sukakę 112 metų. Siūlau „XXI amžiaus“ skaitytojams A.Gabalienės eiles P.Ruseckui šventinant simbolinį kapą Petrašiūnų kapinėse.

Kai į nebūtį rieda vagonai,
Išsigandusios mirkčioja žvaigždės,
Gaudžia „Requiem“ bėgiu vargonai,
Milijonams gyvenimas baigės.

Ak. tėvyne, tėvyne, brangiausia,
Tavo žemėn neleista mums mirti,
O žiaurumo, patyčių baisiausių
Nelinkėkime niekam patirti.

Prasiverkit, svetimi kapinymai,
Lietuvon jūs, vėlelės, parskriskit.
Ir tu, Petrai, žvelgi nusiminęs,
Lyg norėtum po kryžium parkristi.

Parsivesk knygnešių dvasių pulką,
Surašei jų žygius tos gadynės.
Nenustebk – užmaršty knygos dulka,
Tavo darbus naikino, pamynė.

Nepamirškite, didvyrių ainiai,
Atsiminkite brolius savuosius
Ir istoriją sunkią ir painią,
Ir žmonių likimus prarastus.

Juk kiekvienas šiandien atgimęs
Dėl pražuvusių kenčia nebyliai.
O ne vienos tiesos išsigynė...

Sužeisti ąžuolai miršta tyliai.

Sunaikintas, dvasia nenurimęs
Iš gulagų mums ranką ištiesi,
Petrašiūnų kalnely parimęs
Medžio simboly Lietuvai šviesi.

1994 05 08

© 2005 "XXI amžius"