Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Sportas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Buvę priešai, dabar bičiuliai, Žalgirio mūšio minėjime

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Lietuvis Antanas Paulavičius kartu su lenku Vaclavu Pacyno rengiasi Žalgirio mūšio lauke padėti vainiką

Lietuvių ir lenkų kariai su Lietuvos ambasadoriumi Egidijumi Meilūnu Lenkijoje (viduryje su skėčiu rankoje) Žalgirio mūšio lauke įsiamžino atminčiai ir istorijai

Žalgirio mūšio lauke prie Pergalės paminklo Lietuvos vietinės rinktinės ir Armijos krajovos klubo kariai veteranai

Seinai. Prie paminklo vyskupui, poetui Antanui Baranauskui

Kai 2004 m. rugsėjo 2 d. Prezidentūroje, dalyvaujant Lietuvos Respublikos prezidentui Valdui Adamkui ir Lenkijos Respublikos ambasadoriui buvo pasirašytas susitarimas dėl tarpusavio susitaikymo bei Antrojo pasaulinio karo skriaudų atleidimo tarp Lietuvos vietinės rinktinės karių savanorių sąjungos (pirmininkas Antanas Paulavičius) ir Armijos krajovos klubo (pirmininkas Vaclavas Pacyno) buvusių karinių formuočių karių, daug kas buvo nustebinti.

Susitaikymo tekste rašoma: „Mes, buvę Lietuvos vietinės rinktinės kariai, vadovaujami generolo Povilo Plechavičiaus, ir buvę antihitlerinei koalicijai priklausę Armijos Krajovos (AK) kariai, pareiškiame, kad praėjus 60 metų nuo to laiko, kai buvome vieni kitiems priešai, šiandien tvirtiname, jog istorija pati išsprendė šį klausimą, dėl kurio kovojome vieni prieš kitus. Todėl dabar, kai Lietuva ir Lenkija tapo lygiateisėmis NATO ir ES narėmis, atėjo laikas susitaikyti ir paduoti vieni kitiems rankas“.

Toliau susitaikymo deklaracijos dokumente sakoma, kad ateityje Lietuva ir Lenkija visus ginčytinus klausimus turėtų spręsti prie derybų stalo. Taip pat reiškiamas apgailestavimas, kad nesantaikos metais ir kovos tarp lietuvių ir lenkų metu nukentėjo civilių asmenų. Nukentėjusiųjų ir jų artimųjų susitaikymo deklaracijoje atsiprašyta. Pasižadėta vengti priešiškų pareiškimų masinės informacijos priemonėse ir dėti pastangas, kad ir lietuvių bei lenkų tautiečiai nuo panašių veiksmų susilaikytų.

Susitaikymo deklaracijos dokumente pareikšta, kad Lietuvos tautinė mažuma Lenkijoje ir Lenkijos tautinė mažuma Lietuvoje privalo turėti sąlygas tautinei savimonei išlaikyti ir ugdyti, šviestis ir etninei kultūrai puoselėti.

Lietuvos prezidentas V.Adamkus šį dokumentą pavadino „svarbiausiu įvykiu nepriklausomoje Lietuvoje“. Užsienyje, ypač Lenkijoje, šis aktas sutiktas labai palankiai.

Šių metų pradžioje bendrame susitikime Vilniaus lenkų kultūros namuose buvo nutarta surengti kelionę į Žalgirio mūšio lauką, minint istorinės lietuvių ir lenkų pergalės 595-ąsias metines. Tikslas - sutvirtinti tolesnį bendradarbiavimą ir gerus tarpusavio santykius tarp dviejų buvusių karinių formuočių, karo veteranų. Rengdamiesi kelionei į istorinio Žalgirio mūšio metinių minėjimą, Lietuvos vietinė rinktinė (LVR) kartu su Armijos krajovos (AK) karo veteranų klubu prieš kelias savaites vyko į Glitiškes ir Dubingius. Padėjo gėlių prie žmonių, kurie nekaltai žuvo nuo abiejų tuomečių karinių grupuočių veiksmų, kapų, uždegė žvakeles, atsiprašė žuvusiųjų artimųjų ir giminių. Tai buvo tikrai jaudinantis įvykis, tikra atgaila.

Kad taip dar gyvi likę stribai imtų ir atsiprašytų, pasimelstų prie savo aukų kapų, parodytų, kur, kurioje vietoje, užkasė savo aukas. Tai būtų susitaikymas mūsų valstybės viduje.

Kelionę organizavo AK veteranų klubo narys vilnietis Janas Andžejevskis, aptaręs visas detales su LVR vadovybe, sudaręs maršrutą nuo Vilniaus iki Griunvaldo ir atgal. Kelionėje dalyvavo po 24 atstovus iš abiejų karo veteranų grupių. Kelionei gerą autobusą skyrė Lietuvos krašto apsaugos ministerija, o kelionę iš dalies finansavo Lietuvos Vyriausybė. Liepos 15 dieną, penktadienį, labai greitai pasiekėme Lazdijus ir pasukome Seinų link. Seinų aikštėje prie Bažnyčios ir paminklo vyskupui, poetui Antanui Baranauskui (1835-1902) mūsų jau laukė miestelio valdžios atstovai. Į mus kreipėsi Seinų meras Janas Stanislovas Kapas ir sveikino lietuvių ir lenkų susitaikymo akto pasirašymo proga, papasakojo apie Seinų miestelio įžymybes. Kalbėjo LVR sąjungos pirmininkas A.Paulavičius, paskaitęs eilėraštį apie A.Baranauską, Anykščių apylinkių grožį. Lietuvaičiai kartu su AK atstovais padėjo gėlių prie paminklo mūsų įžymiajam poetui ir ganytojui. Vėliau - prie vyskupo A. Baranausko kapo, Seinų bažnyčios koplyčioje, uždegė žvakeles, pasimeldė, susipažino su bažnyčios istorija, aplankė paminklą Seinų mūšio kovotojams pagerbti.

Lietuvos VR kariai labai norėjo savo akimis išvysti savo bendražygių, kovojusių už Lietuvos laisvę, kapus Beržnikų kapinėse. Tai nedidelės kapinaitės, tačiau mūsų karių kapai tik prieš kelerius metus pradėti tvarkyti, tad jau įgavo padoresnį vaizdą. Beržnikų klebonas kun. Vlaclavas Napiorkovskis pasimeldė kartu su karo veteranais prie lietuvių ir lenkų, žuvusių 1920 metais Seinų mūšių metu, kapų. Kun. V.Napiorkovskis labai džiaugėsi lietuvių ir lenkų karių susitaikymo faktu. Kažkada buvę priešai tapo artimi, sakė kunigas.

Šeštadienio rytą atvykome į Griunvaldą - Žalgirio mūšio lauką. Lenkijos dienraštyje „Rzeczpospolita“(liepos 16-17 d., Nr.165) Slavomiras Popovskis straipsnyje – „Griunvaldas mus suvienys“ (Griunwald nas zjednoczy) rašo: „Didžiųjų kautynių Griunvaldo lauke 595-ąsias metines švenčia kartu Armijos krajovos ir lietuvių generolo P.Plechavičiaus korpuso kariai. Praeitais metais abiejų formacijų kariai pasirašė „Susitaikymo deklaraciją“. Susitaikymo gestų niekuomet nėra per daug, ypač tada, kai jie yra nuoširdūs ir nekyla nesutarimų dėl politinės konjunktūros. Griunvaldo pasirinkimas senų priešų susitikimui irgi turi simbolinę reikšmę. Tai sugrįžimas į istorinę atmintį. Nors anksčiau su ta atmintimi visaip yra buvę...“ Toliau autorius mini, jog ta proga diktatoriaus A.Lukašenkos valdomos Baltarusijos laikraštis „Zwiazda“ išspausdino patriotinį tekstą apie Griunvaldo mūšio reikšmę baltarusių tautai. Tačiau kuomet nevyriausybinės demokratinės organizacijos pareiškė norą surengti savo iniciatyva metinių pagerbimą, „valdžia uždraudė tokį minėjimą“. Taigi mūsų kelionę stebėjo lenkų žiniasklaida.

Pietinėje Griunvaldo gminos (seniūnijos) dalyje - Žalgirio mūšio laukas, muziejus ir paminklas mūšio nugalėtojams. Jau iš toli matome paminklą ir jį supančius metalinius vėliavų stiebus Pergalės kalvoje. Trisdešimties metrų aukščio stiebai su metalinėmis vėliavėlėmis bei kariniais Lenkijos ir Lietuvos ženklais simbolizuoja vėliavas, kurios po pergalės buvo įsmeigtos nukautų priešų lauke. Paminklo ansamblis buvo pastatytas 1960 metais mūšio 550-osioms metinėms paminėti pagal Ježio Bandurskio ir Vitoldo Cenckievičiaus konkursinį projektą.

Žalgirio mūšio muziejuje mūsų delegacijai buvo parodyti garsaus režisieriaus Aleksandro Fordo sukurto filmo pagal rašytojo, Nobelio premijos laureato H.Senkievičiaus romaną „Kryžiuočiai“ fragmentai. Apsilankėme į Griunvaldą atvykusių viduramžių karinių klubų riterių palapinių miestelyje bei istorinių dirbinių mugėje. Mūsų delegacijai skirtos sėdimos vietos garbės tribūnoje. Jau išsirikiavę hercerai, kariuomenės daliniai. Tribūnoje – Lenkijos vyriausybės, seimo nariai, tarp jų ir LVR sąjungos pirmininkas A.Paulavičius, AK veteranų klubo vadas V.Pacyno, Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Egidijus Meilūnas, Lenkijos kariuomenės generolai, garbūs svečiai iš viso pasaulio.

Visi kalbėjusieji akcentavo šios Žalgirio mūšio pergalės istorinę reikšmę, nes čia sprendėsi mūsų valstybių – Lietuvos ir Lenkijos – egzistencija. Daugiau nei valandą tęsėsi Žalgirio mūšio inscenizacija, kurią stebėjo apie 65 tūkstančius žiūrovų - šeimininkų ir svečių.

Vakare draugiškai bendravome, keitėmės įspūdžiais, adresais, dainavome, deklamavome eilėraščius lietuvių, lenkų kalbomis. Sekmadienio rytą pasiekėme buvusią Kryžiuočių ordino citadelę - Marienburgo pilį. Įspūdinga... Tvirtovė buvo neįveikiama. Tik Antrojo pasaulinio karo metais apgriauta, tačiau autentiškai atstatyta pokario metais.

Paskui pasukome Lietuvos link. Kelionės dalyvių amžius – 78-86 metai. Tad kelionė pareikalavo iš buvusių kovotojų didelės ištvermės, bet siekis žygiais, o ne žodžiais įrodyti pasirašytos taikos, susitaikymo prasmę didesnis už nuovargį. Juk brolybės ginklo jėga iškovota didžioji pergalė prieš 595 metus. Visi išvykos dalyviai tikino - dar ne kartą susitiksime ir praktiškai įrodysime susitaikymo veiksmingumą.

Autoriaus nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"