Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Sportas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Garsiojo lituanistų kurso susitikimas

Juozas AUKŠTAITIS

Vilniaus universiteto M.K. Sarbierijaus kiemelyje susitikę lituanistai, šią Alma Mater baigę prieš 45-erius metus

Neseniai Vilniaus universiteto M.K.Sarbievijaus kiemelyje susitiko lituanistų būrys, prieš 45 metus baigęs šią aukštąją mokyklą. Šis lituanistų kursas garsėjo savo idealizmu ir veikla dar savo studijų metais. Jame mokėsi dabar jau visoje Lietuvoje tokios žinomos asmenybės, kaip rašytojas Juozas Aputis, Lietuvos radijo ir televizijos diktorė Gražina Bigelytė, visada žiūrovų laukiamos televizijos laidos „Mūsų miesteliai“ autorė Nijolė Baužytė, poetas ir dailininkas Jonas Jackevičius, poetiškas knygas rašantis Leopoldas Stanevičius, publicistė Elena Skaudvilaitė, kraštotyrininkai Antanas Papšys, Henrikas Valeika, didelio poezijos talento turėtojas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę tapęs ELTA direktoriumi Adolfas Gurskis, kalbininkas Albertas Ružė, dabar docentas Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete, kurį laiką buvęs šio fakulteto prodekanas bei Kauno kunigų seminarijos lietuvių kalbos kultūros dėstytojas. Toliau vardijant šį sąrašą reikėtų pažymėti profesoriumi tapusį ugrų-finų kultūros žinovą tautosakininką Stasį Skrodenį, kalbininkę Klementiną Vosylytę, medicinos žurnalo redaktorių Zenoną Tartilą, savo kūrybinga energija visada pasižyminčias Mariją Eidukevičiūtę-Trasauskienę, Giną Ežerskytę-Budrienę...

Šis kursas pasižymėjo ir savo maištinga veikla, nukreipta prieš sovietinės valdžios melą ir prievartą, prieš sovietinių tarnų veidmainiškumą, tautinės kultūros slopinimą. Čia buvo susibūręs studentiško jaunimo būrys, kuris, dalyvaujant kunigui, iškilmingoje vakaro slaptoje aplinkoje Aušros Vartų koplyčioje, prie stebuklingojo Marijos paveikslo, davė jaunatvišką priesaiką Dievui ir Tėvynei. To būrio branduolys, anot Elenos Skaudvilaitės pateiktų prisiminimų „Metų“ literatūriniame žurnale, budėjo ir budino kursą. Tai – Valentinas Ardžiūnas, Algis Vaitkus, Zigmas Tamakauskas. Šios pavardės ir dabar minimos spaudos puslapiuose. Z.Tamakauskas 1957 metais už savo patriotinę veiklą buvo pašalintas iš universiteto antrojo kurso, Valentinas Ardžiūnas ir Algis Vaitkus buvo perkelti į neakivaizdinį skyrių. Tuojau po šios „bausmės“ paskelbimo A.Vaitkus ir Z.Tamakauskas buvo paimti į sovietinės kariuomenės rekrūtus. Prisimintina liko jų išlydėjimo studentų eisena su lietuviškomis dainomis, prasidėjusi nuo Gedimino kalno viršūnės ir ėjusi Vilniaus gatvėmis, kurią iš tolo nenuleisdami akių sekė sovietiniai saugumiečiai. Vėliau saugumo patikėtiniai tramdė tuos studentus, kurie platino šių išleistuvių nuotraukas. Netrukus saugumo replėse atsidūrė ir V.Ardžiūnas. Jam teko sovietinio lagerininko dalia. Gaila, kad iš šios trijulės jau Amžinybėn iškeliavo didelius gabumus turėjęs A.Vaitkus.

Atgimus Lietuvai, V.Ardžiūnas tapo vienas svarbiausių laikraščio „Lietuvos aidas“ redakcijos bendradarbių, aktyviai įsitraukė į Lietuvos krikščionių demokratų partijos darbą. Z. Tamakauskas taip pat buvo rinktas Krikščionių demokratų partijos tarybos nariu, dabar jis yra LKD Kauno skyriaus Švietimo sekcijos pirmininkas, miesto savivaldybės Švietimo tarybos narys, istorijos mokytojas metodininkas, besirūpinantis jaunosios kartos krikščionišku patriotiniu ugdymu. Pažymėtina ir tai, kad Z.Tamakauskas 1996 metų spalio mėnesį nuo LKDP dalyvavo rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą Pramonės apygardoje, nurungė vienuolika kitų partijų kandidatų, kartu su Tėvynės sąjungos kandidate Laima Andrikiene pateko į antrąjį rinkimų ratą. 1995-1997 metais jis buvo išrinktas į miesto Tarybą, kurioje buvo Kultūros ir švietimo komiteto narys, miesto Pilietybės komisijos pirmininkas, dvi kadencijas buvo Seimo nario padėjėjas, dalyvauja Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio veikloje, krikščioniškos spaudos puslapiuose.

Čia pat būtina paminėti ir nepaprastai nuoširdų buvusį kurso draugą biržietį Leonardą Gogelį, savo romantiška prigimtimi atvirai smerkusį sovietinės okupacijos ir jos tarnų primestą dvasinę vergovę, saugojusį savo širdyje Lietuvos laisvės idealą, dalyvavusį su kitais savo bendraminčiais garsiame antisovietiniame Vėlinių susibūrime Rasų kapinėse, raštu protestavusį universiteto rektoriui prieš Z.Tamakausko pašalinimą iš universiteto. Leonardo gyvenimą, kaip neseniai rašė žurnalas „Ekstra“, sugadino „stukačius“, buvęs kambario draugas Tauro bendrabutyje, dabartinis Pramonininkų asociacijos viceprezidentas Mykolas Aleliūnas. Įskundus Aleliūnui, L.Gogeliui uždaro sovietinio teismo farsas atseikėjo penkerius metus lagerio. Skundiko saugumui rašytas tekstas buvo paskelbtas minėtame žurnale. Skaitant jį ir dabar stebina Aleliūno nenuoširdumas, nenoras nieko prisiminti. O L.Gogelis, nesugadinus jo gyvenimą, galėjo savo turėta potencialia kūrybine veikla daug prisidėti prie Lietuvos kultūrinio gyvenimo turtinimo. Gal jis šiandien būtų ne gyvenimo nusviestas Čikagos akvariumo valytojas, o žinomas Lietuvos poetas, kurio niekur nespausdinti eilėraščiai jau tada skleidė maironišką Lietuvos atgimimo ir tikėjimo Dievu dvasią. Vienas jų – religinio bei patriotinio turinio eilėraštis „Pro Patria“, skirtas išmestam iš universiteto studentui Z.T., buvo paimtas per Leonardo kambaryje darytą kratą ir įsegtas į jo tardymo bylą, kaip „nusikalstamą veiklą liudijantis faktas“...

Šio lituanistų kurso studentai nelegaliai pirmieji organizavo Rasų kapinėse palaidotų lietuvių karių kapų tvarkymą, aktyviai dalyvavo prie dr. J.Basanavičiaus kapo 1956 metais vykusiame Vėlinių susibūrime ir eisenoje, sveikinusioje Vengrijoje vykusią išsivadavimo revoliuciją. Studentiškam jaunimui tramdyti tuomet buvo iškviesta net generolo vadovaujama sovietinė kariuomenė. Atsiradus universiteto studentiškoms kepuraitėms, buvo organizuotas užsidėjus jas demonstratyvus sekmadienio šv.Mišių lankymas Šv. Mikalojaus bažnyčioje, išreiškiant ištikimybę tikėjimo vertybėms, dvasiniams idealams. Taigi, sakytume, šis lituanistų kursas buvo viso Vilniaus universiteto tautinio atgimimo vedlys, daręs įtakos ir kitų aukštųjų mokyklų studentams, pasižymėjo nepaprastu draugiškumu bei vieningumu. Ta draugiškumo gija tęsiasi ir dabar - baigusieji universitetą buvę kurso draugai nepamiršo nukentėjusių nuo sovietinių represijų savo „kursiokų“, jie visi buvo nuoširdžiai pakviesti į kurso susitikimą. Susirinkęs jau žilagalvių būrys pirmąjį savo programos tarpsnį pradėjo Vilniaus Dievo Gailestingumo bažnytėlėje. Čia sakralinėje šiltoje aplinkoje šv. Mišių auka buvo gražiai prisiminti jau mirusieji kurso draugai, gyviesiems buvo prašyta Aukščiausiojo palaimos. Pasibaigus šv. Mišioms drauge sugiedojome keletą giesmių: „O Marija, Motinėle, Aušros Vartuose garsi...“, „Oi gražus gražus tolimasis dangus...“, „Dieve geriausias, Dieve brangiausias, o malone tikroji...“ Visi susirinkusieji bažnyčioje drauge su mumis giedojo mūsų baigiamąją giesmę „Dieve, arčiau Tavęs...“ Giedojimui vadovavo turinti gražų balsą lietuvių tautinės - krikščioniškos kultūros puoselėtoja Marija Eidukevičiūtė – Trasauskienė.

Vėliau buvusi kurso draugė, dabar universiteto Mokslinės bibliotekos darbuotoja Nijolė Žiurkelytė - Giniotienė, gerai žinanti šios mokslo įstaigos kiekvieną kampelį, surengė ekskursiją po atjaunėjusią Alma mater, skleidžiančią pažinimo šviesą čia besimokantiems studentams. Pasirodo, niekieno dar nebuvo būta atstatytame observatorijos bokšte. Visi pasijutę jauni, kas greičiau, kas lėčiau, užkopėme sraigtiniais laiptais į bokšto viršūnę. Čia atsivėrė nuostabūs Vilniaus panoramos vaizdai. Prisiminėme, kad 1753 metais matematiko ir astronomo Tomo Žebrausko iniciatyva, finansiškai remiant Elžbietai Oginskaitei-Puzinienei, įkurta Astronomijos observatorija – seniausia Rytų Europoje ir ketvirtoji pasaulyje – pirmoji sugebėjo nufotografuoti Saulės dėmes. Ypač observatorija suklestėjo, kai jai pradėjo vadovauti Paryžiaus mokslų akademijos narys, Londono karališkosios mokslo draugijos narys profesorius Martynas Počobutas. Jis 1780-1799 metais buvo ir universiteto rektorius.

Dar anksčiau, 1650 metais, Vilniaus universiteto auklėtinis lietuvis Kazimieras Simonavičius Amsterdame lotynų kalba išleido tuometinio mokslo knygą „Didysis artilerijos menas“, kurią netrukus išsivertė į savo kalbas prancūzai, anglai ir vokiečiai. Ir kaip neišsiversi! Juk tai pirmoji pasaulyje knyga, pateikusi daugiapakopės raketos ir raketinės artilerijos sukūrimo teoriją bei brėžinius. Vadinasi, K.Simonavičius – raketinės technikos išradėjas. Pagal jo idėją šiandien didžiųjų šalių astronautai ar kosmonautai skverbiasi į kosmosą, pirmieji žmonės nuskriejo ir į Mėnulį. Tačiau, gaila, kad dabar, vyraujant tautiniam nihilizmui, išradėjo vardo nesistengiama populiarinti. Retas mokinys mokyklose ar gimnazijose žino K.Simonavičiaus vardą... Tai vis pilietinio patriotinio ugdymo stoka. Apie tai pamąstėme būdami senų retųjų knygų lobyne. Reikėtų jaunimą vis dažniau paskatinti atsiversti ne tik rankomis, bet ir širdimi mūsų garbingos Lietuvos istorijos puslapius.

Prisiminėme ir universiteto buvusią spaustuvę, kurioje 1595 metais išleistas Mikalojaus Daukšos išverstas į lietuvių kalbą J.Ledesmos „Katekizmas“. Tai pirmoji lietuviška knyga, pasirodžiusi Didžiojoje Lietuvoje. Toje spaustuvėje 1599 metais taip pat buvo išspausdinta kan. M.Daukšos „Postilė“, kurios prakalboje pateikta tautos valstybinio bei kultūrinio savarankiškumo samprata, kvietusi gerbti savo gimtąją kalbą, pabrėžiama gimtosios kalbos reikšmė tautos vienybės bei valstybingumo išlikimui. Šios idėjos, nors reikštos XVI pabaigoje, turėtų būti perspėjamai reikšmingos ir dabar, kada, prisidengiant „europėjimu“ ar vadinamuoju „pasaulio žmogumi“, tolstama nuo savo gimtosios kalbos ištakų, nuo savo dvasinės kultūros gelmės...

Ir daug kas prisiminta. Prisiminta ir bendrabučio M.K.Čiurlionio gatvėje gyvenimas, ir studentiška buitis, ir kelionės, ir tarpusavio bendravimo nuotrupos, ir buvę dėstytojai, dar sovietinės okupacijos sąlygomis išdrįsę vienokiu ar kitokiu būdu skleisti meilės savo žemei dvasią. Prieš akis praslinko iškiliųjų kalbininkų – Juozo Balčikonio, Juozo Pikčilingio, Zigmo Zinkevičiaus, senosios lietuvių literatūros tyrinėtojo Jurgio Lebedžio, dėsčiusių įvairių laikotarpių lietuvių literatūrą Meilės Lukšienės, Vandos Zaborskaitės, Irenos Kostkevičiūtės veidai...

Gera, kai su ramia sąžine galima žvilgtelėti į savo jaunatviškų atodūsių ir prasmingo gyvenimo kelio darbų gyvybingą veidrodį.

Vilnius

© 2005 "XXI amžius"