|
Petro Vaičiūno 115-asis gimtadienis Tėviškės pastogėj
Edmundas SIMANAITIS
Jonava, kaip, beje, ir kiekvienas Lietuvos miestas ar kraštas, turi savo įžymių asmenybių. Jonaviečiai gerbia atminimą vieno lietuvių raštijos pradininkų Abraomo Kulviečio. Taip pat neužmirštamas gydytojas Jeronimas Ralys, po valstybės atkūrimo tapęs Jonavos savivaldos pradininku, žinomas visai Lietuvai kaip Homero vertėjas į lietuvių kalbą. Tausojamas kūrybinis palikimas poeto ir dramaturgo Petro Vaičiūno, kurio gimimo 115-osios metinės liepos 9 dieną buvo paminėtos renginiu Tėviškės pastogėj. Šventė vyko Panoteriuose, nuo kurių tik trys kilometrai iki Piliakalnių kaimo, kur tebestovi išlikusi poeto gimtoji sodyba.
Rengėjai parinko šventės pavadinimą, atsižvelgdami ir į kitą jubiliejų. Dar prieš raudonosios armijos įsiveržimą į Lietuvą, 1940 metais, buvo išleista paskutinė P.Vaičiūno drama Tėviškės pastogėj. Taigi nuo šio įvykio praėjo 65-eri metai!
Šventė prasidėjo kaunietės Ilonos Ulozevičienės surinktos lėlių, vaizduojančių klounus, kolekcijos pristatymu. Stokota išsamesnės informacijos apie lėlių autorius, iš kokių šalių susibėgo visas legionas klounų. Kokiomis progomis jie dovanoti ar įsigyti? Tikriausiai tokia informacija suteiktų unikaliai kolekcijai daugiau pažintinės vertės. Visi mes gyvenime esame šiek tiek klounai, - pastebėjo kolekcijos savininkė.
Ukmergės rajono Šventupės mėgėjų teatras atvyko su B.Gorčinskio Meilės parodijomis (režisierė B. Gelumbeckienė). Tai šmaikšti tradicinio meilės trikampio istorija.
Birštono seniūnijos kaimo teatro artistai suvaidino E.Urbaitės Stebuklą, kurį režisavo D.Banienė. Stipriai šaržuotame vaidinime vanojami stiklelio mėgėjai. Išskirtinis vaidmuo skirtas
klebonui, kuriam, kaip ir kitiems personažams, parūpo stipriu gėrimu stebuklingai virstantis šulinio vanduo. Sutaną vilkintis kunigas ir išgeria, ir moteriškes vaikosi, ir galiausiai nusigėręs nuvirsta. Ne vienas salėje buvusių žiūrovų pasijuto patekęs į sovietmečiui būdingo kovingojo ateizmo spektaklį. Nejau laisvoje Lietuvoje taip mėginama atgaivinti okupacijos metų propagandos reliktą? Kaip šį akibrokštą susieti su P.Vaičiūno kūrybiniu palikimu? Ko siekiama peršant mintį, kad kunigas nūnai yra plintančios girtuoklystės skatintojas?
Marijampolės rajono Tautkaičių klojimo teatras Gegnė atsivežė Didžiulienės- Žmonos Paskubėjo(režisierė O.Miliauskienė, o interpretacijos J.Čėsnos). Komedijoje nestokota komiškų situacijų ir sveiko liaudiško humoro.
Švenčionėlių liaudies teatras suvaidino A.Čechovo Jubiliejų (režisierius A.Šibkus).
Vėliau artistai ir žiūrovai persikėlė į poeto sodybos kiemelį. Čia skambėjo dainos, buvo įteikiami padėkos raštai, keičiamasi dovanomis.
Keletas pastebėjimų dėl šio regioninio kaimo mėgėjų teatrų festivalio. Jonavos rajono kultūros centre darbuojasi nemažas būrelis kvalifikuotų specialistų. Sunku suprasti ir nemažiau keblu paaiškinti, kodėl įžymiojo žemiečio poeto ir dramaturgo jubiliejinis renginys vyko be P.Vaičiūno dramaturgijos ir be stambesnio pluošto jo poezijos? Neretai pasigirstantis teiginys, esą Vaičiūno gyventas metas, o ir meninė raiška gerokai skiriasi nuo nūdienos realijų, stiliaus ir meno suvokimo - lūžusiosios ąsos nevertas.
Viskas skiriasi nuo dabarties: ir būrų dainiaus K.Donelaičio hegzametru rašytos eilutės, ir Simono Daukanto istorijos, ir Vinco Kudirkos satyros, ir P.Vaičiūno posmai taip pat, tačiau jie visi unikalūs savo meto liudytojai. Skirtumai nėra kliūtis, o labai naudingas privalumas, teikiantis galimybę režisieriui, organizatoriui savo kūrybiniams gebėjimams atskleisti. Gerokai apmaudu, kad jubiliejaus programoje P.Vaičiūno kūrybai nebuvo numatyta skirti daugiau dėmesio.
Visuomenės gyvenimo ir kultūros raidos praktikoje tapo įprasta jubiliejinėmis datomis laikyti tas, kurios baigiasi nuliu arba penketuku. Tai diktuoja dešimtainė skaičiavimo sistema ir žmogaus gyvenimo ne per ilgiausia trukmė. P.Vaičiūnas jau seniai nėra jonaviečių nuosavybė. Jis Antrosios Respublikos laikotarpiu kasmet pateikdavo po vieną dramaturgijos veikalą. Jo kūryba nenueidavo nuo scenos. Ar ne jonaviečiai turėtų rūpintis, kad bent jubiliejinės datos skambėtų šalies mastu? Tiesą pasakius, tai ne tik Jonavos rajono valdžios, bet ir Kultūros ministerijos garbės reikalas. Pastaroji, reikia tikėtis, niekada neliktų nuošalyje, jei sumanymai būtų iš anksto pateikiami kaip projektai. Nereikėtų čia įžvelgti vien tik finansavimo reikalų. Kur kas svarbiau - požiūris į autentiškos kultūros aktualiją. Tada viskas atsiranda.
Kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad Jonavos savivaldybės pareiga - rasti būdą, kaip išsaugoti P.Vaičiūno gimtąją sodybą, nustatyti jos statusą, rasti jai atsakingą šeimininką. Šis kultūros paveldo objektas pamažėle nyksta, o turėtų tapti tradicine kultūros renginių vieta su netolima perspektyva tapti kaimo turizmo, nevengiant ir komercinio intereso, objektu. Sprendimo pasiūlymų būta ne vienas. Verta prie jų grįžti.
Telieka nuoširdžiai padėkoti Šilų seniūnijos seniūnei Irenai Kuršatienei už šventę Panoteriuose. Jai talkino daug kas, tačiau vargu ar leistina pretenduojančio į respublikinį renginį organizavimo rūpesčių didžiumą palikti seniūnijai? Tai turėtų būti rajono Kultūros centro pareiga. Juk jonaviečiai geba surengti net tarptautinius Rasos - Joninių renginius. Tad gero vėjo!
Panoteriai, Jonavos rajonas
© 2005 "XXI amžius"
|