|
Galvotrūkčiais...
Petras KATINAS
Jau ne vienas pastebėjo, jog tada, kai didelė visuomenės dalis gyvena atostogų nuotaikomis, Vyriausybė ir Premjeras galvotrūkčiais priima įvairius svarbius sprendimus. Štai jau paskutinę dieną prieš atostogas skubiai sušauktame Vyriausybės posėdyje ypatingos skubos tvarka Premjeras padalijo 60 milijonų litų mokesčių mokėtojų pinigų. Tie milijonai buvo skirti ministerijų pastatų rekonstrukcijai. Kitaip tariant, ir taip jau išblizgintiems rūmams gražinti ir tobulinti, kad ten sėdintiems valdžios vyrams ir damoms būtų dar patogiau ir maloniau, nors ir taip ten visokiausių patogumų per akis.
Kodėl gi taip skubama? Atrodo todėl, kad Premjeras pajuto, jog po atostogų valdančiojoje koalicijoje gali prasidėti nelabai malonūs dalykai. Tačiau nereikia ir didelio įžvalgumo, kad pastebėtum vis didėjančią trintį tarp valdančiųjų grupuočių. Pirmiausia, žinoma, tarp Premjero partijos ir darbiečių. Pastarųjų nepasitenkinimą galima visiškai suprasti. Juk visi sociologinių apklausų duomenys rodo, kad darbiečių populiarumas pastebimai krenta. Kita vertus, daugelis tų, kurie tikėjosi jų žadėtos gerovės, kainų už elektrą ar dujas mažėjimo, nepamiršo tų skelbtų 11 ar 111 dienų, kai prasidės radikalios permainos. Visa tai matydami darbiečiai neturi kitos išeities, kaip apkaltinti koalicijos partnerius, ypač nepratusius su kuo nors dalytis absoliučia valdžia socialdemokratus, neva trukdančius V.Uspaskichui, V.Muntianui, o ypač frakcijos seniūnei Loretai Graužinienei vykdyti Lietuvos gelbėjimo darbus. Aišku, kol kas darbiečiai gali apsiriboti tik paprastu triukšmeliu, o pasitraukti iš koalicijos tiktai prasidėjus savivaldybių rinkimų kampanijai. Paskelbiant, kad jų gerus norus tarnauti Lietuvos žmonėms sužlugdė kur kas labiau patyrę užkulisiniuose žaidimuose partneriai. Be to, darbiečiai skundžiasi, kad juos stumia į užribį nenaudėliai žiniasklaidininkai, vis atrandantys ir pateikiantys negatyvią ir klaidingą informaciją apie jų vadų darbus. Taigi visi yra niekdariai, neleidžiantys V.Uspaskichui ar jo pavaduotojui V.Muntianui sukurti Lietuvoje kažko panašaus į jų valdomus Kėdainius.
Tačiau visi šie nesibaigiantys skandalai, valdančiosios koalicijos griūties pranašystės, Vilniaus mero ir liberalcentristų vado A.Zuoko peripetijos gali būti ir gudriai užmaskuota akcija, siekiant atitraukti visuomenės dėmesį nuo kur kas svarbesnių dalykų. Pirmiausia nukreipti dėmesį nuo beveik absoliučios Lietuvos energetikos priklausomybės nuo Rusijos ir tos priklausomybės keliamų grėsmių valstybės nepriklausomybei. O toje priklausomybėje jokios grėsmės nemato pats Vyriausybės vadovas ir jo ištikimiausi klerkai. Taip pat nuo vis didinamo bei puoselėjamo absoliučiai paklusnaus ir griozdiško biurokratinio aparato, kuris pralenkė netgi sovietmečio administracinį aparatą. Todėl niekas ir nesistebi, kad monopolinė valdininkų padėtis, nebaudžiamumas, pagaliau asmeninės atsakomybės nebuvimas neišvengiamai sukelia ir grandininę reakciją pirmiausia korupciją. Juk niekam ne paslaptis, kad vadinamieji viešieji pirkimai, tariami konkursai daugeliui sukelia tiktai juoką. Bet blogiausia tai, jog vis dar vakarykščia diena gyvenantys valdantieji daugelį žmonių įpratino prie kyšininkavimo, lupikavimo, karjerizmo, vagysčių. Pasiskelbusi socialiai orientuota, partija išpučia iki neregėtų aukštybių keliais litais padidintas pensijas, kitas socialines išmokas. Ir tai pateikiama taip, tarsi Premjeras ar socialinės apsaugos ir darbo ministrė atitraukia nuo savo burnų vos ne paskutinį kąsnį. Štai kodėl gali būti, kad koalicijos liepto galas, kurį įžiūrėjo vienas dienraštis, gali būti tiktai paprastas, jau ne kartą išbandytas būdas užmigdyti visuomenės ir žiniasklaidos budrumą.
O užmigdyti budrumą valdantiesiems reikia pirmiausia ne dėl tų 60 milijonų litų, skirtų savo gerovei ir patogumams, ar Gariūnų turgaus paskelbimo valstybinės reikšmės objektu. Arba dėl Seimo rūmų rekonstrukcijai skirtų 40 milijonų. Tai tiktai smulkmė. Bent jau taip mano Vyriausybės galva. Yra kur kas svarbesnių reikalų. Juk reikės spręsti, kuriam iš Rusijos energetinių monstrų Gazprom ar Lukoil atiduoti Mažeikių naftą. Pagaliau ES paramos lėšų skirstymas. Sukant galvą, kad tos lėšos pirmiausia atitektų reikalingiems žmonėms. Todėl neatsitiktinai vadinamojoje darbo grupėje, kuri svarsto, kokioms prioritetinėms sritims turi būti skirta ES parama, yra vien tik valstybės tarnautojai, kuriems vyriausiojo boso žodis šventas. Specialistų, ekonomikos ekspertų, mokslo žmonių į tą kompaniją neįsileidžiama. Todėl visai pagrįstai Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys klausia, kodėl Lietuvos žmonės informuojami tik apie tai, kam atiteko pinigai iš ES fondų, tačiau nesakoma, kodėl tai buvo padaryta. D.Kuolys (ir ne jis vienas) nesupranta, kodėl, pavyzdžiui, pirmiausia reikia investuoti į visokių atrakcionų parkus ir kokią naudą iš tų atrakcionų parkų gaus Lietuvos ūkis bei žmonės.
Dabar retsykiais net iš valdančiųjų lūpų pasigirsta neaiškių samprotavimų apie pilietinės visuomenės kūrimą. Tačiau žmonės gali kurti visuomenę, dalyvauti jos gyvenime, ką nors spręsti tik tada, kai jie žino, kas iš tiesų vyksta. Jeigu informacijos šaltiniai jiems neprieinami, tai tuščios tada visos kalbos apie demokratiją. Todėl žmonėms būtina žinoti ne tik ką šneka savo posėdžiuose ministrai ar kiti, priimantys svarbius sprendimus, bet ir apie archyvinius dokumentus, neseną tragišką mūsų istoriją. Žinoti todėl, kad reikia mokytis iš istorijos. Užtat buvusi partinė nomenklatūra ir sugalvojo uždaryti archyvus. Ji puikiai supranta, kad žmonės, sugebantys ką nors savarankiškai spręsti, bus jau kitokie.
Praėjusią savaitę Vilniuje įvyko tarptautinė konferencija, kurioje svarstyta energetinė grėsmė Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims. Bet ir be konferencijos aišku, jog ta grėsmė vis didėja. Ir dar didės, nes, pasak Rusijos Valstybės Dūmos deputato K.Zatulino, ekonominiai svertai, konkrečiai, Rusijos prezidento V.Putino organo dienraščio Komsomolskaja pravda paskelbtas vajus nepirkti lietuviškų ir kitų Rusijos priešų gaminių, yra pagrindinis Rusijos užsienio politikos svertas.
Vargu ar Premjerą kaip nors paveiks tarptautinėje konferencijoje nuskambėję įspėjimai, kokių pavojingų padarinių Lietuvai ir kitoms Europos valstybėms gali sukelti energetinė priklausomybė nuo Rusijos. Vilniaus konferencijoje dalyvavęs buvęs JAV ambasadorius Lietuvoje Keitas Smitas priminė, kad Rusija paskelbė Lietuvą ir kitas Baltijos šalis didžiausiais Rusijos priešais ir ragino padaryti atitinkamas išvadas. Tik kas jas padarys? Jeigu šioje konferencijoje sėdėjo Rusijos kunigaikštienė K.Prunskienė, o apie A.Brazauską net neverta ką nors gera kalbėti. Net europarlamentarė darbietė Ona Juknevičienė pareiškė, kad, kol gyvename su A.Brazausku, tol gyvename praeityje ir neturime ateities. O Vyriausybės politiką ji pavadino asfalto danga, neleidžiančia prasikalti žolei.
Aišku, europarlamentarės mestas iššūkis A.Brazauskui neliks be atgarsio. Tokį akibrokštą galima vertinti ne tik kaip didėjančios trinties tarp darbiečių ir neokomunistų apraišką, bet kur kas rimčiau. Kad ir kaip ten būtų, laikas pagaliau atsikvošėti ir bandyti prakalti tą prorusišką asfaltą. Kaip neseniai sakė vienas politologas, laikas konstatuoti šią padėtį ir ryžtingai ją keisti. Idant buvusiam kaliniui netektų dar daugelį metų su niekuo taip gerai nesijausti, kaip su kalėjimo viršininku.
© 2005 "XXI amžius"
|