|
Kada būna politika
Gražina TRIMAKAITĖ
Tai, kad blogis nėra nepolitika, jau yra aišku ir dėl to nesiginčijama. Tą blogį randame ne tik Lietuvoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Amerikoje esantį blogį mums padeda suprasti Viliaus Bražėno knyga Po dvylika vėliavų. Ją skaitydami, randame terminą ir veiksmą nupolitinimas. Jis vyko su Amerikos lietuvių lietuviška veikla. Kryptis visą dėmesį skirti kultūrai ir taip išeivijoje išlaikyti lietuvybę, o Laisvės kova buvo užmiršta tarsi nereikalinga. Atsirado kultūrinis bendradarbiavimas su nelaisvos Lietuvos okupantais taip pat esą lietuvybei išlaikyti ir palaikyti Lietuvoje ir išeivijoje. Tikėtasi ir bandyta kultūrine veikla apsaugoti jaunimą nuo nutautėjimo ir jį įtraukti į lietuvišką veiklą: prisiėmęs savo tautos kultūrą, jaunimas turėjo pasilikti lietuviškas.
Tačiau lauktų rezultatų nebuvo. Kultūra neklestėjo be kartu vykstančios laisvės kovos. Jaunimui vien tik kultūra nebuvo širdis uždegantis tikslas. Žmonijos istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kai dėl laisvės aukojami darbai ir gyvybės, bet nėra atvejų, kad kas nors būtų žuvęs arba net gyvenęs vien tik dėl kultūros. Laisvė yra būtinas garantas tautinei kultūrai augti ir vystytis (pl.293). O su jaunimu štai kas atsitiko: (...) Daugelis jaunimo dėl jam keliamų aukštų idealų ir siekių stokos ne tik iškrito iš politinės veiklos, bet atkrito ir nuo pačios kultūros. Tad vis dar šaukiama: reikia įtraukti jaunimą! (Kultūra bet kokia kaina? P. 291). Tik jį ne bet kur įtrauksi. Jam reikia uždegančios laisvės kovos. Ir patiems reikia būti kovotojais, nes rengiamasi ne siųsti, bet traukti, ir į ten, kur pačių jau esama. Kai pačių nusipolitinta, nebelieka traukos.
Nupolitinimas ir kultūrinis bendradarbiavimas nepadėjo, kaip tikėtasi, ir pavergtai Lietuvai. Jeigu visais frontais būtų vykusi laisvės kova ir būtų buvusi visaapimanti, ji galėjo priartinti Lietuvos nepriklausomybę. Bent dešimt ar dvidešimt metų anksčiau atsiradusi Lietuvos nepriklausomybė galėjo būti daug sėkmingesnė. Mažiau metų išbuvus nelaisvėje, vergijoje, žmonių dvasia atitinkamai mažiau būtų buvusi sužalota ir lengviau būtų atsikurti Lietuvai ir lietuvybei. Galėjo tai įvykti anksčiau, jeigu sovietija iš Vakarų nebūtų buvusi ramstyta ji seniai būtų sugriuvusi. Globalistų politikos tikslas buvo ją ramstyti. Daug laisvę mylinčių organizacijų Amerikoje prieš tą ramstymą kovojo ir su sava administracija. Tai turėjo būti natūralūs sąjungininkai nuo komunizmo pabėgusiems išeiviams, bet tokiais netapo, kai daugelis jų atsidėjo tik kultūrai. Vėlavo laisvė, kultūra nusilpo, nutautėjo jaunimas: joks tikslas, taip pat ir kultūros išsaugojimas, be politikos nepasiekiamas, ir manymas jį taip pasiekti yra apsigaudinėjimas. Kai politika yra prieinama ir galima vykdyti, negalima nuo jos nusigręžti.
Tas pats dabar yra bei bus ir Lietuvoje. Kad ir kokių tikslų kas siektų, nusigręžus nuo politikos jie nebus pasiekti, nes prarandama laisvė. Praradus laisvę, sunaikinamos bet kokios sukurtosios vertybės arba jos visai nė nesukuriamos. Visi valstybėje gyvenantys žmonės už valstybę yra atsakingi o tai yra politika: gerus žmones ugdyti, gerus žmones atpažinti ir rinkti į valdžią; išrinktiems geriems žmonėms padėti tai yra politika ir visų atsakomybė.
Nepaisant akivaizdumo, vis dar pasigirsta, kad kažkas giriasi esąs nepolitiškas. Neseniai per Lietuvos radiją kalbėdama tą padarė Bajorų sąjunga: pasigyrė, kad yra nepolitiška. Yra pasirinkimo laisvė: kas nesugeba, gali nepolitikuoti, bet girtis tuo savo nesugebėjimu nedera, o verčiau paliūdėti dėl neįgalumo.
Būna, kad panašūs veiksmai vienomis aplinkybėmis yra politika, o kitomis depolitizavimasis. Galima palyginti su V.Bražėno knygoje aprašyta politine veikla. Ten buvo kovojama prieš sovietų rėmimą, šviečiant ir aiškinant žmonėms, kaip tas rėmimas vyksta ir kodėl jis turėtų nevykti. Nevykti turėtų todėl, kad sovietija yra blogis. Paaiškinimas komunistų piktadarybių nežinantiems žmonėms buvo politika, nes apie jas sužinoję žmonės galėjo reikalauti iš savo vyriausybės neremti to baisaus režimo.
Politika buvo ir nurodymas, kokia jėga pačioje Amerikoje verčia jos vadus remti kruvinąjį režimą valdymo užkulisių atskleidimas. Užkulisius pažinę, žmonės galėjo atitinkamai apsispręsti balsuodami. Ir tikrai politika buvo žmonių raginimas nebūti politiškai neveikliems.
O štai Lietuvoje partizanų ir tremčių minėjimas gali būti nepolitika, ir jau senokai daug kur taip įvyko. Kančios ir kovų minėjimai būtų politika tik tuo atveju, jeigu jie būtų atgręžti ir į mūsų dienas. Tie patys, kurie darė piktadarybes, ar jie ir toliau daro tą patį? Pastebėtume, kad daro. Tiktai ne taip kruvinai kaip anuomet, bet esmė išlikusi. Melas ir naikinimas yra esmė. Daugeliu atvejų dabar ne fiziškai susidorojama, bet atimamas turtas (arba negrąžinamas) ir pavergiama sąmonė; ir tomis priemonėmis siekiama sunaikinimo, ir tas pasiekiama. Ta aplinkybė, kad ne fiziškai susidorojant naikinama laisvė, bet tarsi švelniau, tik padidina kaltę pasiduodančiųjų, o ne išteisina naikinančiuosius. Daug žiburių reikėtų užsidegti, kad surastume kokį nors kovos ir tremties minėjimo renginį su šitokia analize ir išvadomis dabarties kovai, nes jų beveik nėra. Būna neįpareigojantys pašnekėjimai. Jeigu būtų įpareigojantys, tada tie renginiai ir pokalbiai būtų politiški ir prasmingi. Visai baisu juose išgirsti dėkojimus ir toliau Lietuvą naikinantiems komunistams už pagalbą, dažniausiai pinigais ir dalyvavimu, surengti kokį nors paminėjimo renginį. Turėtų būti kitaip: komunistai turėtų dėkoti, kad jiems leidžiama prie tokių renginių bent pinigais prisidėti arba juose pasirodyti. Depolitizavęsi buvę kovotojai mano, kad jiems labai svarbūs komunistų pinigai ir dalyvavimas. Kitaip jie nesusitiks, nepasivaišins. Komunistai džiaugiasi galį papirkinėti ir kasti duobę Lietuvos laisvei. Kol kovotojai liūliuojasi praeitim, už jų nugarų vyksta jaunimo nutautinimas, nupolitinimas ir vijimas iš Lietuvos. Būdingas laisvės vertybių niekinimo pavyzdys yra jau visų apšnekėta knyga Žali, o netrūksta daugelio smulkesnių: visa tai vyksta už tarsi pagerbiamų tremtinių- kovotojų nugaros, šiems dėkojant už jiems numetamus saldainiukus.
Kartais nebijoma ir jaunimui parodyti praeities, bet taip pat nupolitintai. Šios vasaros Į laisvę fondo studijų savaitėje, kuri vyko Kulautuvoje, buvo pamėgta kalbėti apie istoriją. Dalyvių būta ne per daugiausia, tačiau bent pusė jų buvo jauni. Galima būtų džiaugtis jų dalyvavimu, jeigu nevyktų klaidinimas. Vėl tas pats šnekėjimas apie praeitį, apleidžiant dabartį ir ateitį. Tai būtų tikę profesionaliems istorikams arba vien tik istorijos mėgėjams. Tačiau toks ne vien istorija užsiimančiai visuomenei skirtas renginys yra klaidinantis. Jauniems žmonėms tarsi sakoma, kad toks pakalbėjimas jau yra veikla, ir taip skatinamas neveiklumas. Tai nėra veikla, o juo labiau ne politika. Tai net nežadina Tėvynės meilės, arba ją iškreipia, nes ima atrodyti, kad Tėvynei mylėti užtenka be galo aiškintis kai kuriuos istorijos momentus. Šįkart daug šnekėta apie vokiečių okupacijos metais Lietuvoje vykusį žydų naikinimą. Apie Laikinosios Vyriausybės vaidmenį, apie jos priimtą nutarimą žydų klausimu. Svarstyta, kas paskatino tokį nutarimą priimti. Lyg ir bandyta teisinti, bet pats teisinimas jau yra kaltinimas. Tad ką jaunimas gavo iš tokio svarstymo gėdą dėl praeities? Jos nereikia. Norint prasmingai, tad ir politiškai svarstyti, jeigu jau randama reikalo tokia tema kalbėti, reikia pabandyti suprasti, kaip susidaro aplinkybės, paskatinančios žmones žiauriems ir neteisingiems veiksmams. Suprasti, kad tai yra ne vien Lietuvos problema, nes, kur susidaro aplinkybės, ten ir veiksmai atsiranda. Taip tikroviškiau nagrinėjant, nebūtų skiepijamas nevisavertiškumas. Ir šiandien tokie klausimai nenutylėtini: tam reikėtų patyrinėti mūsų aplinką Lietuvoje, ar šiandien joje nekuriama aplinkybių, kad būtų galima pasiduoti nepagrįstai neapykantai. Anaiptol ne tik antisemitizmo, bet ir antilietuvizmo bei kitokios neapykantos. Pasimokyti, kaip toms kuriamoms aplinkybėms nepasiduoti. Toks svarstymas būtų prasmingas, ir jis jau būtų politika. Jis neugdytų nevisavertiškumo ne lietuviai yra labai blogi, bet žmogaus prigimtis, nevaldoma moralės. Tai skatintų ieškoti būdų prigimčiai valdyti. Tai jau būtų veikla, nes analizuojama dabartis ir joje imamasi veiksmų.
Būna aplinkybių, kai istorijos nagrinėjimas pats savaime skatina patriotiškumą, ir tada jis būna politika. Taip buvo rusų carų pavergtoje Lietuvoje, kai lietuviams jų istorijos priminimas kėlė pasididžiavimą ir įpareigojo saugoti lietuvybę. Tai buvo politika, nes skatino atitinkamą veiklą. Mūsų dienomis, jeigu istorija nagrinėjama taip, kad ugdo nevisavertiškumą ir neveiklumą, yra negerai. Jeigu nesėkmės nagrinėjamos, ieškant būdų dabar ir ateityje jų išvengti tada gerai. Minėtoje studijų savaitėje istorijos nagrinėjimas ten dalyvavusį jaunimą klaidino. Pasitikėdami vyresniųjų autoritetu, jauni žmonės galėjo pamanyti, kad sėdėti ir šnekėti apie praeitį yra veikla, nors niekam dabartyje ir nepasiskatinant.
Į laisvę studijų savaitėje buvo ir svarstymų apie vieną kraujo lašą. Ne lietuvių iniciatyva jie atsirado. Dalyvavo svečias švedas, Juozo Lukšos Daumanto knygos Partizanai vertėjas į švedų kalbą. Tą knygą jis pristatė švedų visuomenei. Švedai susidomėjo, knyga buvo greitai išpirkta, bet atsirado ir stebėjimosi, ir priekaištų, kodėl Lietuvos valstybė nesipriešino okupacijai kaip Suomija, o jau okupacijai įvykus teko partizanams ilgai kariauti. Svečiui nebuvo aiškiai atsakyta, bet prasidėjo diskusija, kurios metu vieni teisino, kiti nenorėjo pateisinti tada nesipriešinusios Lietuvos valdžios. Reikėtų ieškoti tokio atsakymo, kad jis būtų paskata šių dienų veiklai. Ko gero, pasipriešinimui tada nebuvo sąlygų. Galėjo kaltas būti nežinojimas. Antrąkart okupantams sugrįžus, jau buvo žinoma, kas atėjo. Pirmąkart nemažai žmonių galėjo manyti, kad okupantai yra ne tik neišvengiami, bet ir nėra labai pavojingi. Tad buvęs informacijos trūkumas. Net ir Lietuvos vadovybė gal ne visa suprato, kokia okupacija ateina. Iš tikrųjų priešinantis aukos nebūtų buvusios mažesnės (gal ir ne didesnės) kaip taikiai jų įgulas įsileidus. O kad būtų politika ryšys su dabartim ir ateitim kiekvienąkart tą klausimą nagrinėjant reikia daryti išvadą, kad teisinga informacija yra būtina ir kad reikia (ir šiandien) kovoti su jos iškraipymais. Būtina labai daug kovoti su nenorėjimu žinoti.
Siūlytųsi išvada, kad politika yra viskas, kas skatina veiklai, turinčiai reikšmės valstybės kokybei ir išlikimui. Valstybės kokybė tai laisvė jos viduje. Valstybės išlikimas tai išorinė didžiausia galima jos laisvė. Šie faktoriai yra tarpusavyje susiję dalykai. Organizuojant patriotinius renginius į tai ir kreiptinas dėmesys: ar tais renginiais yra pasiskatinama vertinti, saugoti ir gausinti laisvę. Turime galvoje laisvę šių dienų supratimu, nes ginama nuo to, kas dabar jai labiausiai gresia. Sąmonės pavergimas melu tai didžioji šių dienų grėsmė, ir būdai iš šios grėsmės ją vaduoti yra didžioji politika.
Neseniai pasirodžiusi V.Bražėno knyga Po dvylika vėliavų mums pateikia daug žinių apie tremtinių į Vakarus bėglių nuo komunizmo lietuvišką veiklą svetimam krašte Amerikoje. Pasirodo, nors sąlygos Lietuvoje ir JAV yra skirtingos, tačiau besidarbuojančiųjų veikloje yra panašumų, o kadangi jie yra galima pasimokyti. Matome, kas išeina vienaip ar kitaip elgiantis, ir galima elgtis taip, kad būtų norimas, o ne atvirkščias norimam rezultatas.
Tenka apgailestauti, kad, nors Lietuvoje yra ne taip jau mažai patriotinės ir krikščioniškos veiklos, bet iki galo ji nedžiugina todėl, kad yra depolitizuota taip mes šį reiškinį vadiname. Anaiptol nemanytina, kad depolitizuotoji veikla nepasiekia tik politinio rezultato ji nepasiekia nė to, kurio tariasi siekianti ir kurį pasiekti tarsi trukdytų politiškumas, nors iš tikrųjų sutrukdo depolitizavimasis.
Kaip jau minėta, V.Bražėno knygoje randame terminą nupolitinimas. Jis reiškia tą patį, ką mūsiškis depolitizavimas, tik atskirti nuo tėvynės lietuviai daugeliu atvejų labiau gerbė savo kalbą ir tą pačią sąvoką lietuviškiau pasakė. Depolitizacija ir nupolitinimas yra tas pats reiškinys ir tos pačios jo pasekmės. Pasekmės tos, kad nė vieno tikslo nepasiekiama: nei to, kuris siekiamas, nei kurio atsisakoma siekti.
Ten nupolitinta tapo vadinamoji lietuvybės išlaikymo veikla. Ji buvo atskirta nuo laisvės Lietuvai siekimo. Iš to kilo kultūrinis bendradarbiavimas su sovietais ir kiti blogi veiksmai, netgi neparėmimas amerikiečių, kurie kovą už pavergtų tautų laisvę matė kaip ir pačią Ameriką stiprinantį veiksnį, tad gynė pavergtas tautas ne vien iš altruizmo. Jie galėjo būti natūralūs bėglių nuo komunizmo sąjungininkai, bet netapo, nes šie buvo jau nusipolitinę ir nekovojo prieš komunizmą. Amerikiečiai kovotojai reikalavo iš savo valdžios neremti sovietų ir leisti tautų kalėjimui sugriūti, išsilaisvinti tautoms, o nusipolitinę bėgliai tuo klausimu tylėjo. Vengė bendrauti su jų pavadintais politikos ekstremistais. Antikomunistų reikalavimai esą galį supykinti Amerikos vyriausybę. Galį pakenkti bendram lietuvybės išlaikymo reikalui, jeigu bus politikuojama, nes ir tarp lietuvių yra skirtingų pažiūrų žmonių. Ne kartu su įvairių tautų antikomunistais už laisvę, bet vieniems lietuviams už lietuvybę, ukrainiečiams gal už ukrainietiškumą ir t.t. Taip nebuvo suvienytos visų išeivių jėgos už laisvę, o be laisvės kovos pasirodė neįmanoma nė tautiškumo išlaikyti. Jis yra žlugęs Amerikoj, deja, ir Lietuvoj.
Žlugo Amerikoj, nes jaunajai kartai vien tik lietuviškumas pasirodė esąs per menkas uždavinys ir neuždegė jaunų širdžių: tik kova už laisvę būtų galėjusi tą padaryti. Žlugo Lietuvoje, nes joje per ilgai užtruko okupacija.
Jeigu būtų už laisvę kovota, išeivių jaunimas galėjo pamilti ir lietuvybę. Jeigu būtų sutartinai su amerikiečiais kovota prieš sovietų rėmimą, Lietuvos okupacija galėjo ne taip ilgai užtrukti ir lietuvybė pačioje Lietuvoje mažiau būtų nukentėjusi. Bent dvidešimt metų anksčiau paskelbta Lietuvos nepriklausomybė nebūtų taip apverktinai atrodžiusi, nes daug daugiau patriotų būtų galėję ją kurti, o dabar dirbantieji būtume buvę jaunesni ir pajėgesni.
Kova už lietuvybę, užmirštant laisvę, tai politika. Ji, deja, buvusi nuostolinga. Žinia apie tuos nuostolius o gal nelabai ir norime žinoti vis dar nepaskatina šių dienų Lietuvoje mums elgtis apdairiau, ir dėl nusipolitinimo vėl tenka liūdėti. Lietuvos patriotai ir katalikai yra ir raginami, ir patys save ragina bodėtis politika. Bodėtis - ir palikti ją nešvarią. Patiems nesusitepti, leisti susitepusiems pražudyti ir sutepti Tėvynę. Tėvynei pražuvus yra suprantama, kad nusipolitinusiųjų daryti krikščioniškų ar patriotinių pastangų vaisiai negrįžtamai pranyks.
Ne visi pas mus supranta, kad jau nusipolitinama. Skirtingomis aplinkybėmis tas pats veiksmas gali būti politika arba nepolitika. Vėl lyginame pagal V.Bražėno knygą. Amerikoje ir čia ne tas pats yra politiškumas ir nusipolitinimas. Amerikoje politika buvo kalbėjimas apie buvusias komunizmo piktadarybes. Kruvini komunistų darbai nuo amerikiečių daugeliu atvejų buvo ir tebėra slepiami, tad jų iškėlimas savaime virsta politika. Pas mus dėl įvairių priežasčių vien kalbėjimas apie kruvinas piktadarybes nėra politika, nes žmonėms tos piktadarybės, palyginti su mažiau žinančiais amerikiečiais, yra ne paslaptis. Jos yra žinomos, o kurie patys turi piktą valią ir norėjo jas pateisinti, tą jau yra padarę. Daug būdų, kaip tą padaryti, jiems yra pasiūlyta, yra ir patys prisigalvoję. Galima pavardyti. Net ir mokiniams buvo tvirtinama, taigi moksliškai, kad proletariato diktatūra turi būti įvedama prievarta nuslopinant išnaudotojiškų klasių pasipriešinimą. Mokykloje buvo aiškinama, kad revoliucija Prancūzijoje nelaimėjo todėl, jog panaudojo per mažai prievartos. Tad piktadarybės nuo pat mokyklos suolo jau buvo pateisintos, daug kam apie jas dar vos šį tą išgirdus. Kažką teko sunaikinti, bet jūs dabar laimingai gyvenate visas dienas taip buvo kalama tarybinei liaudžiai, tad kodėl jai nepatikėti, ypač vaikams. Kad kažkiek per daug sunaikinta ir net visai nemaniusiųjų priešintis, tai kas gali suskaičiuoti, o laimingas tarybinės liaudies gyvenimas... tikslas pateisina priemones. Taip buvo aiškinama, bet kai kas ir patys, viešai nesakydami, ciniškai išvedžioja: tai kur būtų visi dėjęsi, jeigu nebūtų išžudyti?
JAV buvo politika kalbėjimas apie tos šalies politikos užkulisius, apie neleistiną jos vykdomą sovietijos rėmimą ir kas ją vertė šitai daryti. Amerikiečiai taip buvo supažindinami su veidmainiaujančiais ir pačiai Amerikai kenkiančiais veikėjais. Jie galėjo daryti išvadas ir atitinkamus veiksmus: iš savo išrinktųjų reikalauti, už nesielgiančius pagal pažadus ir moralę nebalsuoti. Amerikoje tokios kalbos buvo politika, pas mus - reikalingas žinojimas. Pas mus tai nėra politika, nes šitoks žinojimas negali duoti tiesioginių politinių rezultatų. Reikia pasiklausyti, pasiskaityti ir žinoti apie globalizmą, bet daugeliu atvejų tai bus bendras išsilavinimas, o ne veiksmas, galintis tiesiogiai paveikti politinius procesus, kuriuos mums reikia paveikti. Siekiant Lietuvai pagelbėti reikia juos paveikti.
Kviesti į aktyvią veiklą ir kuo brandesnį žinojimą yra politika ir Amerikoje, ir dabar Lietuvoje. Kvietimas pamatyti pagrindinį veiktiną procesą vietoj musių gaudymo kiekvienam pavieniui tai politika. Lietuvoje gal labiau negu Amerikoje reikia aiškinti žmonėms, kokia turi būti veikla ir kas yra veiktina.
Čia neapsieisime be partijų. Jeigu jos neminimos ir jomis nesirūpinama, nupolitinimas vyksta. Kad ir kaip būtų gerbiami partizanai ar kaip nors tarsi katalikiškai bandoma elgtis, be politikos pareiga nebus atlikta, o be partijų nebus politikos.
Kviečiantiesiems veikti, einantiems į veiklą būtinai reikia geriausią partiją pažinti ir atkakliai ją gerinti. Jeigu geros nėra, reikia sukurti. Jeigu yra pusėtinai gera, reikia ją taisyti. Lietuvoj buvo ir tebėra Tėvynės sąjunga. Galima sakyti, kad ji yra pusėtinai gera, stipriai taisytina, ir visų pareiga tą daryti. Daryti tam, kad būtų, už ką balsuoti. Pabalsavus neužmigti, bet žiūrėti, kad būtų sąlygos pasirinktai partijai veikti, ir tik tinkamai veikti. Visų pareiga ir visų atsakomybė. Kai ši pareiga neapleidžiama, kiti krikščioniški ir patriotiniai veiksmai nepraranda prasmės. Pareigą apleidus, jie ne tik nupolitinami, bet ir nudvasinami, nes pareiga ir atsakomybė yra dvasios reiškiniai. Tie, kurie įtikinami, kad galima nuo pareigos nusišalinti demoralizuojasi (o kaip lietuviškiau?), ir moralės pakrikimas persikelia į kitas jų veiklos sritis. Yra pareiga Tėvynei, kurios vykdymo ir tikėjimas reikalauja. Amerikoj ir Lietuvoj, tarp išeivių ir nuolatinių gyventojų. Būtina politizuotis su partijomis. Kitaip negu Amerikoj, kur užteko žinoti apie gulagą ir savos valstybės užkulisius, ir tai jau buvo politika. Lietuvoje be partijų veikimo aptarimo ir be dalyvavimo jame iš jokių patriotinių veikimų nebus paties didžiausio siektino rezultato laisvės ir jos troškimo. O laisvės nepasiekus, ir mažesnieji siekiami tikslai sunyksta.
© 2005 "XXI amžius"
|