|
Dėl Kauno sporto ir pramogų rūmų statybos Nemuno pusiasalyje
Lietuvos Respublikos
Prezidentui Valdui Adamkui
Lietuvos Respublikos
Ministrui Pirmininkui
Algirdui Mykolui Brazauskui
Viešas pareiškimas
Vienas svarbiausių Kauno sporto ir pramogų rūmų statybos klausimų yra jų vietos parinkimas. Kauno miesto tarybai priėmus sprendimą šiuos rūmus statyti miesto teritorijos centre, Nemuno pusiasalyje (vadinamojoje Nemuno saloje), miesto ir šalies visuomenė ypač susirūpino upių pakrančių naudojimu. Norėtume atkreipti dėmesį, jog priimtas sprendimas nepakankamai pagrįstas vietos gamtos sąlygomis, miesto centro transporto ryšių išvystymu bei miesto žalumos ir vandens plotų sistemos plėtojimo poreikiais. Jo vykdymas turėtų neigiamą poveikį miesto patrauklumui ir gyvenimo kokybei. Siekiant garantuoti svarbaus objekto statybą turėtų būti pateiktos ir įvairiais požiūriais įvertintos jo vietos alternatyvos.
Gamtos sąlygos turi lemiamos reikšmės vietos paskirčiai. Nemuno salpoje susiformavęs pusiasalis, kuriame supiltas šešių metrų aukščio statybos atliekų pylimas, geologinėmis ir hidrologinėmis savybėmis netinka stambiems pastatams statyti. Nemuno salpos sąnašiniai smėliai ir piltiniai gruntai neatsparūs slėginimui, o pavasario potvynių bei liūčių metu pusiasalio pietinis šonas paplaunamas. Pusiasalis būtų ypač pavojinga vieta įvykus nereguliuojamam potvyniui (galimam Kauno hidroelektrinės tvenkinio perpildymui arba jo užtvankos pažeidimui). Kauniečiai dar prisimena pokariu buvusius Nemuno ir Neries potvynius, atnešusius ne tik materialinių nuostolių, bet ir žmonių aukų. Civilinės apsaugos departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos nurodė miesto valdžiai, kad Nemuno pusiasalis patenka į katastrofinio užtvindymo zoną, kurioje būtina iš anksto rengtis žmonių gelbėjimui potvynio, gaisro ir teroro atvejais. Šiomis sąlygomis nacionalinės reikšmės statinys būtų nepatikimas arba pareikalautų nepagrįstai didelių statybos bei eksploatavimo išlaidų.
Kompaktiškai užstatyta istorinė miesto dalis Nemuno ir Neries slėnyje nesudaro tinkamų sąlygų daug individualaus transporto pritraukiančioms funkcijoms. Sovietų valdymo metais Nemuno pakrante nutiestas platus dabar Karaliaus Mindaugo prospektas neturi ryšio su miesto magistralinių gatvių sistema: jo galiniai įvažiavimai ir išvažiavimai siauros vietinės gatvės. Sporto ir pramogų rūmų bei už penkių dešimčių metrų Akropolio kompleksas sudarys didelę ne tik epizodinę, bet ir kasdieninę trauką, padidins automobilių susikimšimą senamiesčio ir naujamiesčio gatvėse, dūmų ir dulkių kaupimąsi slėnyje. Individualaus transporto plėtotė istorinėje aplinkumoje mažai suderinama su kultūros paveldo apsauga. Nauji didelio aktyvumo židiniai turėtų būti kuriami atokiau nuo pagrindinio centro, atsižvelgiant į realias galimybes plėtoti magistralinių gatvių tinklą ir organizuoti individualų transportą. Šis principas plačiai taikomas istorinių miestų centrų plėtotėje (Defans centras Paryžiuje, Sony ir kitų naujų centrų žiedas Berlyne, Siemens arena Vilniuje).
Nemuno pusiasalis yra svarbus miesto žalumos ir vandens plotų sistemos elementas, kurio reikšmė buvo nustatyta savivaldybės teritorijos bendrajame plane, o pastaruoju metu ši vieta turėjo miesto parko statusą. Pusiasalį būtina išsaugoti ir plėtoti kaip į miesto centro užstatymą atsveriančią erdvę Nemuno slėnyje, miesto gyventojų poilsio vietą, augalų ir gyvūnų buveinę. Nemunas ir laisvos jo pakrantės atlieka miestui svarbias ekologines funkcijas: reguliuoja vietos klimatą ir vandens apytaką, turi didelės reikšmės aprūpinant grynu oru tankiai užstatytą centrą. Miesto gyventojų poreikis ramiai pailsėti gamtai artimoje aplinkumoje yra nepaneigiamas. Nuo senų laikų Nemuno pusiasalis ties Karmelitais buvo žinomas ne tik kaip upių uostas, bet ir paplūdimių vieta. Tinkamai įrengus prieš 30 metų numatytą 28 ha ploto parką, jis būtų ypač vertingas, nes pėsčiomis lengvai pasiekiamas iš miesto centro. Tokiame parke, Nemuno erdvėje, būtų pasiūlytos vietos laukiniams pakrančių augalams ir gyvūnams, susietiems su Nemuno ekosistema. O trečdalį pusiasalio teritorijos užėmę sporto ir pramogų rūmai savo tūriu ir funkcija vyrautų didelėje erdvėje, ir likęs žalumos plotas būtų mažai reikšmingas.
Šiuolaikinėje miestų statyboje siekiama atverti upių pakrantes miesto gyventojams, sustiprinti jų gamtinį potencialą. Vienoje, Dunojaus pakrantėse, buvo išvalyti sąvartynai ir įkurtas didelis parkas, o reguliuojant salpos vandenis padaryta keturių kilometrų ilgio penkiais tiltais sujungta su miestu dirbtinė sala. Vienos gyventojai didžiuojasi, kad į šią salą draudžiama įvažiuoti individualiais automobiliais. Taip pat kituose Europos didmiesčiuose (Londone, Paryžiuje) bei JAV (Bostone) upių pakrantėse naikinami įvairūs įtaisiniai (griaunami sandėliai, perkeliamos į tunelius transporto magistralės) ir kuriami parkai.
Kauno miesto tarybos požiūris į upių pakrančių naudojimą, paneigiantis anksčiau priimtas miesto bendrojo plano nuostatas, atitinka trumpalaikės naudos siekius, tačiau nesuderinamas su ilgalaikės miesto plėtotės ekologiniais ir resursų taupymo tikslais. Intensyvus pakrančių užstatymas sukelia neigamus pakitimus aplinkumoje, kurios darna svarbiausias kultūrinis ir politinis poreikis.
Tuo remdamiesi, prašome nepritarti Kauno miesto tarybos sprendimui statyti sporto ir pramogų rūmus Nemuno pusiasalyje ir pasiūlyti surasti kitą, tinkamesnę vietą.
Kraštovaizdžio architektų sąjunga pasirengusi padėti Kauno planuotojams parinkti tinkamesnę vietą statybai, o Nemuno pusiasalį išsaugoti parkui ir parengti jo plėtojimo programą.
Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga
© 2005 "XXI amžius"
|