Atnaujintas 2005 liepos 27 d.
Nr.56
(1357)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Linksmų jums milijonų!

Tik džiaugtis reikia, kad atsiranda apsukrių žmonių, kurie sugeba pasiimti europiečių pinigus.

Alfredas Pekeliūnas,

Lietuvos Respublikos Seimo narys

 

O mūza, dainuoki mūsų lūpomis, šlovinki žygius vyrų apsukriųjų! O didysis Hermi, vagių ir pirklių globėjau, ir kokie gi išmintingi buvo senovės vyrai, pasirinkę tave savo patronu, - juk norėdami tarp pirklio ir vagies nors vienos rusiškos kapeikos skirtumą surasti, su savo menku protu atsisveikinti turėtume... O ir mūsų laikais tarp verslininko ir vagies, tarp politiko ir vagies to skirtumo tegul ieško sau tie, kurie turi jautrias svarstykles, gerą mikroskopą, skvarbų žvilgsnį ir pakankamai išminties. Tegul sau knaisiojasi tuose subtilumuose tie, kurie su verslininkais, politikais ir su vagimis pūdą druskos suvalgė ir, tuos skirtumus išsiaiškinę, galvon gerai susidėjo.

Daug rašalo teks išlieti, jeigu prireiks išsiaiškinti, kurgi glūdi mūsų valstybės nepriklausomybės ir tautos laisvės ištakos. Kurgi ta didžioji paslaptis, kuri net tokiam galingam sovietiniam okupantui pasirodė neįkandama, nesuprantama ir neįveikiama, jeigu po penkiasdešimties sunkiausios vergovės metų, per kuriuos tauta buvo įpratinta visuotinai girtuokliauti, tingėti ir vogti, vis dėlto sugebėjo atsitiesti ir tą geidžiamą laisvę susigrąžinti? Vieni sako, jog tai laisvės troškimas pasirodė esąs nenugalimas, o kiti tvirtina, jog tai protėvių dvasia pasirodė esanti tokia galinga, kad jokios okupanto pinklės jos įveikti nesugebėjo ir tautai laisvę padovanojo.

Na, jau ne, gerbiamieji, mūsų tokiais pinkliais niekais nesuviliosite, aplink kertę neapvesite, nereikia mums nei gudriai išvedžioti, nei paikai postringauti, - niekuo dėti tie visi laisvės troškimai ir tos protėvių dvasios, šuva pakastas kažkur kitur!

Kad ir kurią tautą žiūrėtum, visose pirklių ar vagių, dirbančių ar tinginčių yra maždaug tiek pat. Yra tam tikras procentas turtuolių ir tam tikras juodnugarių bei darbštuolių, tiems turtuoliams turtus kraunančių ir nuo turtuolių stalo trupinėlius susirenkančių. Tai jie, tie turtuoliai, ir yra mūsų globėjai ir geradariai, tai jie yra tos Dievo karvytės, kurios su mumis gerove ir laime dalijasi, - žinoma, kiek nuo jų pačių atlieka. O kaipgi kitaip?! Juk jų nuosavybė yra gamybos priemonės, kurios turtus jiems ir krauna, kaip dar senelis Marksas sakė, kuris sumanė, kaip galima proletariatui savo nuosavybės – grandinių – atsikratyti ir be tų globėjų ir be rūpintojų turtingai ir laimingai gyventi.

Deja, kai pasirodė, jog Marksas ne viską tiksliai apskaičiavo, visa pasaulio santvarka vėl į teisingas vėžes grįžo. Ir šiandien globėjai ir rūpintojai vėl, mums sutinkant, mus laimingus daro, o kvailesnius ir nesutinkančius - prievarta laimingus verčia. Ačiū jiems! Jie mums duoda pakankamai, kad badu nenumirtume, - ko gi mums dar norėti, - kad kiekvienam užsigeidusiam kieman Ameriką atvežtų?

Ačiū ir ponui Dievui, kad tuos globėjus ir rūpintojus ir vėl mums ant sprandų užkrovė, kad ir vėl, kas nori, gali sau laisvai ir nepriklausomai nugarą lenkti ir prakaitą nuo veido bedirbdamas braukti, o kas nenori, gali tinginiauti, girtuokliauti ir vagiliauti, kiek tik širdis geidžia. Argi negerai? Jeigu nori dirbti – dirbi ir užsidirbi, o jei nenori, - nedirbi ir pasivagi. Juk visiems gerai, visi laimingi. Ne taip, kaip prie bolševiko buvo – nori ar nenori, turėjai eiti į darbą ir du kartus per mėnesį tai algą, tai avansą kasoje pasiimti. O kiek gi tos algos ir avanso buvo – taigi net geroms pagirioms neužteko!

Taip tad ir gyvenome visa tauta – nuo algos iki avanso, nuo avanso prie algos. Bet buvo ir kitų, kurie nesitenkino algomis ir avansais. Tie kiti pogrindyje biznį varė ir mūsų tautai laisvės dvasią lipdė. Tai jie, šaunuoliai, pogrindyje laisvosios rinkos principus perėmė ir, tos laisvės sulaukus, tautai laimę dovanojo.

Ak, mūza, netylėki ir paslaptį atskleiski, kaip mūsų laimės kalviai tą laimę po šapelį, po žiupsnelį tautai ant gražaus aukuro krovė, kaip sunku jiems buvo, akis į tautos kančias, į jos genocidą, į partizanų kančias ir mirtį užmerkus, laimės ir gerovės siekius brandinti ir, laikui atėjus, tautai padovanoti! Kaip sunku dabar turėtų būti jiems, mūsų sielų laimei, mūsų akių džiaugsmui, laisvės gadynei išaušus, į vagis, lupikus ir siurbėles išvirtus!

Vyresni ir senesni dar prisimena, kad okupantas pogrindžio biznierius cypėn sodino, o pogrindžio milijonierius prie sienos statė ir šaudė. Šiandien visi žino ir supranta, jog negerai okupantas darė, privačią iniciatyvą žiauriai slopindamas. Be abejo, jeigu okupantas spekuliantus būtų ne kalėjiman sodinęs, o ministrais padaręs, šiandien visi laimingi būtume buvę ir jokios laisvės nė už pyragus niekas mums būtų neįsiūlęs. O visas demokratiškas pasaulis okupanto laisvės modelį būtų mielai perėmęs ir įsisavinęs. Kvailas okupantas buvo, todėl jo blogio imperija ir pražuvo, o mes laisvę atgavome.

Ar dar kyla tamstoms kokių nors abejonių, kodėl ir kaip mes laisvę atgavome ir laimingi tapome? O jeigu taip, tai kodėl vis dar cypiame, kaip pelė, spąstuose uodegą prikaitusi? Kodėl mums dar negerai, jeigu iniciatyva laisva, jeigu visi, kas užsigeidę, milijonieriais gali tapti, tik panorėkite! Netgi lošimai tokie per televiziją rodomi – „Kas nori tapti milijonieriumi?“

Matyt, geras dalykas ta iniciatyva buvo, jeigu net valdant okupantams žmonės už ją į kalėjimus ir į mirtį ėjo. Visi, kas ją puoselėjo ir užgesti neleido, norėjo turėti visko ir geriau, ir daugiau, negu tie – juodnugariai ir darbštuoliai (neretai netgi su universitetų diplomais ir su mokslo laipsniais), kurie nieko daugiau ir neišmanė, kaip okupantui nuolankiai nugarą lenkti ir skurdžia išmalda (algos ir avanso pavidalu) tenkintis.

Matyt, tie, kurie tą iniciatyvą valdant okupantams išsiugdė ir išpuoselėjo, tą savo vertės pajautimą, tos iniciatyvos vertybę ir tą savo pranašumo prieš diplomuotus prastuolius didybę iš okupacijos kartu su kitomis vertybėmis atsinešė ir ant tos pačios laisvės aukuro – visai tautai pasimokyti, jų nuopelnus pripažinti ir pavydo seilę pavarvinti – sukrovė.

Ir kodėl mes tokie nesusipratę esame, mūsų geradarių nuopelnų pripažinti nenorėdami? Juk pluša žmogus, dienos šviesos nematydamas, tai šen, tai ten kvailai pasimetusį milijoną nudžiauna ar iš lengvatikio europiečio išmonija, tai kodėl mes jam ramybės neduodame, interesų konfliktais ir kitokiais niekais kaltiname, bene ten dienos šviesa ar teisybė slypi? Na, nudžiovė, išmonijo, na, ir kas? Ak, kokios didelės pavydo akys! Juk nei tamstos, nei mudu, čia postringaudami, prie tų milijonų nė iš tolo neprieiname! Kas ir būtų, jeigu kiekvienas užsimanęs viens du ir susišluotų sau po milijoną ar po du! Žinia, kas būtų – ar pamestume, ar pragertume, ar kvailai išleistume – nieko gero nebūtų. Dar, ko gero, ir bėdą prisišauktume. Juk milijoną vogti mokėti reikia! Tai jums ne šunis kaime po vakarėlių lodyti! Jei nemokėsi, bevogdamas ką nors nušausi ar patį nušaus, ar kalėjiman iki gyvos galvos sėsti turėsi, nieko gero iš tamstų iniciatyvų ir nebus. Žiūrėk, ne vienas bevogdamas juk ir kailį padžiovė, kaip reikiant vogti neįgudęs.

Todėl šiukštu, nelįskime ten, kur savi dėsniai, kur reikia juos išmanyti ir jais besinaudojant neapsirikti, kitaip bus negerai, kils skandalas, pyktis, barniai, rietenos, nestabilumai valstybėje ir vyriausybėje, atsiras susipriešinimas. O kam to reikia?

Antai Prezidentas pareiškė nepasitikėjimą dviejų partijų lyderiais. Vienas iš jų, dar nė Seimo nariu nebūdamas, jau ne vieną milijoną nudžiovė, nuo mokesčių inspekcijos išradingai nusukęs. Matyt, nemirtinga ta Jangilos dvasia, jeigu Lietuvos valstybei liko tenkintis nieko nepešus, kaip tai mergai su vaiku – nei piršlybų, nei vedybų. Sako, kad tų milijonų ne vienas ir ne du buvo.

O kas kam darbo, meldžiamieji, pridėsime ir mudu savo trigrašį, – matyt, visiems užteko, jeigu nei teisėjai, nei prokurorai nieko padaryti nesugebėjo! Juokai menki – kažkuris apygardos teismas uždėjo areštą, žemesnysis (visai kitoje apygardoje) apylinkės teismas tą areštą panaikino ir tuos areštuotus milijonus į laisvę paleido – savininko ir tautos džiaugsmui. Ir visiems gerai!

Aišku kaip dieną, kad Jangilos dvasia – tai jums ne protėvių dvasios, tai ne kvaila praeities didybės nostalgija. Iš praeities didybės ir stiprybės tik darbštuoliams ir juodnugariams semtis pritinka. O iniciatyviesiems, globojantiems ir besirūpinantiems kita – Jangilos – dvasia, jėgų, įgudimo ir išmanymo teikia. Kuri dvasia stipresnė, dar labai didelis klausimas, dar pažiūrėsim! Čia nė Šekspyras nepadės, teks pačiam gyvenimui aiškintis. Mes nė mėginti nedrįstame – taip toli mūsų žvilgsnis nesiekia. Jeigu Prezidentas užsispirs, teks ministrui ir merui eiti šunų lodyti – ne jie pirmi, ne jie paskutiniai. Bet kraujas gyslose stingsta, kaip pagalvoji, jeigu užsispirs ministras su meru – kas tada atsitiks? Juk jų rankose milijonai, dešimtys ir šimtai milijonų. Baisus dalykas turėtų būti užsispyręs milijonas!

Tik jau matyt, mudu tarp tų dvasių susipainioję būsime, jeigu niekaip neįstengiame suprasti, kodėl tiedu geradariai – ministras su meru – taip tarpusavyje susiėdė. Ko gi jie ten tarpusavyje nepasidalija, juk semia tai jiedu iš skirtingų aruodų! Ir kam gi reikėjo ir vienam, ir kitam ton Maskvon vienam per kito galvą brautis? Bene jie kleptomanija apsirgo, ar ką? Jeigu ponas ministras semia iš Europos, tai tegul sau meras semtų iš Maskvos – vienas eurais, kitas doleriais! O dabar kas iš to išėjo? – ir vienam, ir kitam Prezidentas pasiūlė iš tokių pelningų vietų išsinešdinti. Nepatogu ir negražu. O būtų sau linksmai vogę (atsiprašau, pasiėmę) tautos labui ir abu būtų laimingi sau. O kiek dabar kainuoja nestabilumas ir susipriešinimas, ar tai juokai, kai visa tauta tik ir sėdi prieš televizoriaus ekraną, nosis pakabinę – kuris kurį iš pelningos vietos išės. Lyg tiems žiopsotojams ministro ir mero vakansija atsirastų. Nelaukite ir nežiopsokite, jei ir atsiras, tai ne jums. Su šiais dviem vargšais dienos šviesa nepražus, atsiras ir daugiau ilgapirštystės meną išmanančių, Seime milijonierių ir milijonų daug.

Jeigu prisiminsime, jog jų (milijonų) pusėje visas (beveik) Seimas, visa (beveik) Vilniaus savivaldybė, visa (beveik) prokuratūra ir policija, visi (beveik) teismai ir kalėjimai, tai kas mums belieka, - tylėti ir necypti, štai kas!

Ponas Pekeliūnas, ko gero, nė pats nesuprasdamas, pačią seniausią epochos išmintį andai pareiškė: „Tik džiaugtis reikia, jeigu pasiima...“ Ne veltui žmonės sako jog kiekviename kaime yra savas išminčius ir savas kvailys. Matyt, Dievas ne be reikalo taip sutvarkė, kad ir didžiausias kvailys kartais išminties perlų pažeria – kaip krušos iš giedro vasaros dangaus. Tad mes ir klausiame: ar atsiras toks darbštuolis ir juodnugaris, kuris didesnę išmintį sugalvoti galėtų?

Vagys, tarpusavyje bešmaikštaudami, taip pat neretai nuostabių išminties perlų pažeria. Kartais, kai jiems įkvėpimas kyla, jie nesako „vogti“. Jie sako: nudžiauti, nušvilpti, nubrūžyti, kojas pritaisyti, iš panosės nunešti, numonyti, nukukinti, bet tai vis praėjusio šimtmečio išmintis. Bet štai atėjo nauja gadynė, ir penktaisiais jos metais vagių žargonas naujomis spalvomis sužvilgo. Nuo šiol vagys, milijoną nudžiauti, nušvilpti, nubrūžyti, kojas pritaisyti, iš panosės nunešti, numonyti, nukukinti norėdami, galės paprastai ir suprantamai pasakyti: milijoną pasiimti! Telieka tai į Seimo statutą įrašyti.

O mes, laimės pateptųjų rinkėjai, jų sėkme džiaugsimės, džiaugsmo ašarą brauksime ir himnus džiugesio jiems giedosime. Linksmų jums milijonų, mūsų geradariai!

Juozas GREVELDA,

Jonas Kazimieras BURDULIS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija