Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Pirmajai Lietuvos okupacijos aukai – atminimo paminklas

Rūta AVERKIENĖ

Pasienio policijos Alytaus baro VI rajono 2-os Ūtos sargybos viršininkas atsargos viršila Aleksandras Barauskas apie 1934-1935 metus

Aleksandras Barauskas (pirmoje eilėje trečias iš dešinės) su savo sargybos vyrais susirinkę švęsti Naujųjų metų kartu su VI rajono vachmistru (pirmoje eilėje ketvirtas iš kairės), šalia – Onutė Barauskienė (pirmoje eilėje trečia iš kairės) (Ūta, 1940 m. sausio 1 d.) Pasieniečių muziejaus Vilniuje nuotraukos

Atminimo paminklą Ūtoje pašventino kun. Elijas Anatolijus Markauskas

Prie atminimo paminklo (iš kairės): žuvusio pasieniečio G.Žagunio motina, Seimo narys Antanas Napaleonas Stasiškis, Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Alvydas Valeiša, A.Barausko dukra Ona Brasiūnienė

Garbės sargyba prie A.Barausko kapo Perlojoje

Prisiekia jaunieji šauliai

Šv. Mišias už A.Barauską aukojo Dubičių klebonas kun. Elijas Anatolijus Markauskas

Varėnos rajone pagerbta pirmoji Lietuvos okupacijos auka – prieš 65 metus žuvęs Lietuvos kariuomenės atsargos viršila, Šaulių sąjungos narys, Ūtos pasienio sargybos viršininkas Aleksandras Barauskas. Žūties vietoje iškilo paminklas, artimiausiu metu A.Barausko vardu žadama pavadinti Dubičių pasienio užkardą.

Minint šias datas, verta nušluostyti laiko dulkes nuo to meto įvykių.

1940 m. birželio 14 d. 23 val. 50 min. Sovietų Sąjungos užsienio reikalų komisaras Viačeslavas Molotovas Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui įteikė ultimatumą, reikalaujantį sudaryti Kremliui priimtiną vyriausybę ir įsileisti į Lietuvą sovietų kariuomenę. Nematydama galimybių pasipriešinti, Lietuvos vyriausybė ultimatumą priėmė. O kitą dieną, birželio 15-ąją, Lietuvos sieną peržengė Raudonosios armijos daliniai.

Jau pirmąją okupacijos dieną prasidėjo smurtas – tądien daugiausia nukentėjo Lietuvos pasienio policijos tarnautojai. Alytaus apskrities pasienio policijos Alytaus baro VI rajono 2-osios Ūtos sargybos viršininkas vyr. policininkas Aleksandras Barauskas buvo pirmoji sovietų okupacijos auka.

Birželio 15-osios rytą vyr. policininkas A.Barauskas, naktį patikrinęs pasienio sargybos postus, su šeima ilsėjosi savo bute, kuris kartu buvo ir pasienio sargybos būstinė. Maždaug 3 val. 40 min. apie dvidešimt 185-osios šaulių divizijos žvalgybinės grupės kareivių apšaudė būstinę. Susprogdinę granatą, jie įsiveržė į patalpą ir išvedė sargybos viršininką į kiemą. Vienas kareivis kelis kartus kirto jam kardu, kitas iššovė į galvą. Vežamas pas gydytoją, A.Barauskas mirė.

Budeliai pasitraukė į Baltarusijos teritoriją, kuri buvo už 100 metrų. Netrukus trijų asmenų delegacija su balta vėliava nuvyko link sovietų teritorijos. Naiviai tikėtasi drauge ištirti šį žiaurų įvykį.

Žinia apie sovietų išpuolį netrukus pasiekė Lietuvos užsienio reikalų ministeriją. Tos pačios dienos 9 valandą ryto, dar valandai likus iki sovietų ultimatumo termino pabaigos, Politikos departamento direktorius Edvardas Turauskas ministerijos vardu pasirašė šifruotą telegramą Lietuvos pasiuntinybei Maskvoje. 1940 m. liepos 3 d. žodinę notą dėl šio įvykio SSRS pasiuntinybei Kaune įteikė ir naujoji prosovietinė Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Notoje išdėstyti pareigūnų nustatyti faktai. Nurodyta, kad žuvęs pasienietis paliko šeimą: žmoną Oną Barauskienę ir dukteris Onutę (7 m.) ir Marytę (5 m.). Notoje paprašyta įvykį ištirti ir pasvarstyti apie galimybę mirusiojo šeimai suteikti pašalpą. Bet okupantams tai nerūpėjo. Šeima, netekusi maitintojo, liko užmiršta. Sovietai, žinoma, į kvietimą neatsiliepė.

Net ir mūsų dienomis A.Barausko nuopelnai nebuvo įvertinti: jam nesuteiktas joks statusas. Tik 1992 metais Varėnos šauliai Gedulo ir vilties dieną žūties vietoje pastatė atminimo kryžių (organizatoriai šauliai Sigitas Arnauskas ir Juozas Jonytis, o Perlojos šaulys Antanas Volungėnas tą kryžių padarė).

Suprantama, kad A.Barauskas tik vykdė savo tarnybines pareigas, bet tada Lietuva dar nebuvo priėmusi ultimatumo, o nepriklausomos valstybės pareigūną nužudė įsibrovėliai okupantai. Šių metų gegužės 10 dieną Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu A.Barauskas (po mirties) buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.

Šiemet Varėnoje paminėtos ir 65-osios A.Barausko žūties metinės. Renginys prasidėjo šv.Mišiomis Rudnios Švč.Mergelės Marijos, Nuolatinės Globėjos, bažnyčioje, kurias aukojo Dubičių parapijos klebonas kun. Elijas Anatolijus Markauskas. Jis visus ragino sėti pasiaukojimo grūdus, nes iš visų aukų, iš mažų pasiaukojimo sėklyčių išaugo geras derlius – šiandien turime nepriklausomą Lietuvą.

Po šv. Mišių visi rinkosi Ūtos kaime. Čia, A.Barausko gyvenimo ir mirties vietoje, šalia kelio išaugo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir Varėnos šaulių pastangomis pastatytas atminimo ženklas – paminklas. Prie gėlėmis papuošto kuklaus paminklo stovėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos rinktinės garbės sargyba, tautiniais kostiumais pasipuošusios merginos. Kun. E.A.Markauskas paminklą pašventino.

Pagerbti A.Barausko atvyko daug žmonių: jo giminės, Ūtos ir Rudnios bendruomenių nariai. Pasieniečių klubo pirmininkas Algis Balaišis susirinkusiesiems priminė šioje vietoje įvykusią tragediją. A.Balaišis sakė, jog A.Barauskas, pats būdamas beviltiškoje situacijoje, sugebėjo iš mirties gniaužtų išgelbėti žmoną ir dukreles.

Seimo narys Antanas Napoleonas Stasiškis įsitikinęs kalbėjo, kad privalome gerbti savo tautos praeitį – skaudžią, paženklintą krauju ir aukomis.

Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės Dalios Kuodytės, Okupacijos ir genocido diena Lietuvoje turi būti minima Ūtos kaime, vietoje, kur pralietas pirmasis nekalto Lietuvos žmogaus kraujas.

Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Alvydas Valeiša priminė, jog nevalia pamiršti nė vienos aukos, kuri atvedė į laisvę. Jis visų, žuvusių už Lietuvos laisvę, atminimą paprašė pagerbti tylos minute.

Lietuvos šaulių sąjungos vadas atsargos pulkininkas Juozas Širvinskas pareiškė užuojautą renginyje dalyvavusiai Barausko dukrai Onai Brasiūnienei ir sakė, kad tokiems nusikaltimams nėra senaties termino. J.Širvinskas nulenkė galvą ir minėjime dalyvavusiai Atgimimo pradžioje, prieš keturiolika metų, žuvusio pasieniečio, Šalčininkų užkardos Dieveniškių patrulių tarnybos baro pamainos viršininko Gintaro Žagunio mamai. Jis buvo nužudytas pasienyje su Baltarusija, Šalčininkų rajono Krakūnų kaime, tarnybos metu.

A.Barausko dukra O.Brasiūnienė prisiminė savo sunkią dalią. Ji tuomet buvusi vos septynerių, bet tos nakties tragediją atsimena iki šiol. „Čia mes laimingai gyvenome, čia mus ištiko ir ta baisi netektis, visai kitaip pakreipusi visos šeimos likimą“, – sakė moteris.

Prie paminklo A.Barauskui nuskambėjo ir Lietuvos himnas, salvės.

A.Barauskas palaidotas Perlojos kapinėse. Prieš keletą metų šalia tragiškai žuvusio vyro atgulė ir žmona.

Pagerbti A.Barausko atėjo ir Perlojos bendruomenės nariai. Pasak Perlojos pagrindinės mokyklos direktoriaus Virginijaus Klimčiausko, Perlojos bendruomenei didelė garbė, kad A.Barauskas palaidotas Perlojos kapinaitėse. Užuojautą dukrai O.Brasiūnienei išreiškė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Varėnos skyriaus pirmininkas Vytautas Kaziulionis.

Prie žuvusiojo kapo ištikimai tarnauti tėvynei prisiekė jaunieji šauliai iš Valkininkų. Kapinėse giedojo Varėnos tremtinių ansamblio „Viltis“ dainininkai, eiles deklamavo ir dainavo Perlojos pagrindinės mokyklos mokiniai.

Varėnos rajonas

Autorės nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"