|
Dialogas tarp geros valios žmonių
Benjaminas ŽULYS
Susitikimas Birštone
Nuolat didėjanti gyvenimo sparta jaučiama ne vien miestuose, kur veikia įvairios administracinės institucijos, žinybos, įmonės, kultūros centrai, kur, atrodo, gyvenimas virte verda, bet ir kaimo vietovėse. Kaip tik iš kaimo į miestus atėjo gražiausios tautos tradicijos, papročiai. Kaimas mus visus maitina, iš jo kilo didžiuma mūsų žymių politikų, mokslininkų, kitų šviesuolių. Ir dabar kaime gyvena dauguma Lietuvos gyventojų. Jie ne vien užsiėmę savo asmeniniais rūpesčiais, bet nemaža dalis veikia ir įvairiuose susivienijimuose, bendruomenėse, taip gausindami savo materialines vertybes, keldami savo kultūros lygį, spręsdami socialinius bei kitus opius klausimus.
Tiesa, ši veikla galėtų būti dar aktyvesnė, o tai priklauso ir nuo paprasto kaimo žmogaus norų, aktyvumo, kaip sakoma, nuo apačios, ir nuo tų, kurių rankose didesnė ir pati didžiausia valdžia, lėšos, kitos materialinės vertybės, informacijos srautai.
Todėl krikščioniškoji profesinė sąjunga Lietuvos darbo federacija (LDF) ėmė rengti seminarus kaimo bendruomenėms, ūkininkams, seniūnijų specialistams, kad bendromis jėgomis būtų dar labiau aktyvinamas kaimo gyvenimas, gausinamos dvasinės ir materialinės vertybės. Susitikimas su visuomenės atstovais ne pirmas. Praeitą žiemą buvo surengti seminarai apie žemės ūkio kooperaciją, ekologinį ūkininkavimą. Rodos, šiomis temomis nemažai rašyta periodinėje spaudoje, kalbama iš įvairių tribūnų, tačiau pabuvę tuose seminaruose sužinojo dar daugiau įdomaus ir reikšmingo. Šiuos seminarus finansuoja ir toliau ketina remti Olandijos krikščioniškoji profesinė sąjunga CNV. Toks užsienio bičiulių geranoriškumas graži paskata mūsiškiams dirbti dar uoliau, kūrybingiau. LDF savo veiklai gauna pajamų rengdama įvairius projektus, taigi aktyviai veikia.
Neseniai dar vienas seminaras buvo surengtas Birštono vienkiemio vietovėje, kaimiškoje seniūnijoje. Renginio tema Socialinio dialogo žemės ūkio sektoriuje stiprinimas. Lietuvos darbo federacijos generalinė sekretorė Janina Švedienė susirinkusiesiems paaiškino, kad seminaro tikslas padėti suaktyvinti kaimo bendruomenes, kad vyktų dialogas įvairiais lygmenimis. Nors padėti griežtą brūkšnį tarp kaimo ir miesto interesų, tarp įvairių socialinių grupių žmonių, vyriausybinių organizacijų, mokslo ir mokymo sistemų vargu ar įmanoma, be to, ir nereikalinga, nes viskas tarpusavyje susiję. Todėl ir šiame seminare kalbėta įvairiomis temomis, kurios daugiau ar mažiau siejasi su socialiniais, kultūros, doros reiškiniais, neaplenkiant ir šalies lygio žinybų.
Birštono miesto šeimininkas meras Antanas Zenkevičius papasakojo apie kurortą, jo augimo perspektyvas. Mieste gyvena apie pusšešto tūkstančio žmonių, čia veikia ne viena sanatorija, ištirti mineralinių vandenų, gydomojo purvo resursai, čia tyras oras, labai mažas triukšmingumas, graži aplinka. Nedarbas siekia keturis procentus tai bene mažiausias rodiklis šalyje. Birštone ketinama plėtoti kaimo turizmą, statomos naujos gydyklos, vystoma kita veikla.
Bendruomenės ir savivalda
Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Administravimo ir kaimo plėtros katedros dėstytojas Vytautas Pilipavičius atkreipė dėmesį, kad kaimo bendruomenė tai socialinis reiškinys, imtas formuoti taip pat iniciatyva iš viršaus. Atrodo, kad iniciatyva pasiteisino. V.Pilipavičius yra dirbęs kaimo seniūnu, tad neblogai žino kaimo žmonių gyvenimą, jų rūpesčius ir lūkesčius. Jo įsitikinimu, jei, tarkime, mokslininkas ar kitas specialistas atvyksta į kaimą ir jo gyventojams pateikia tarsi receptą, kaip formuoti bendruomenę, ir po to iš tos vietovės skuba išvykti, vargu ar bus galima tikėtis gerų rezultatų. Reikėtų bendrauti su žmonėmis, juos pažinti, tik tada bendruomenė ims gyvuoti. V.Pilipavičius nemažai padarė, kol buvo įkurta ir suformuota Juknaičių kaimo bendruomenė, kuri dabar sėkmingai gyvuoja. Specialistas nesigyrė, kiek reikėjo įdėti triūso, pastangų, kol tai buvo padaryta. Svarbu, kad padaryta. Jo atliktų tyrimų keliose apskrityse duomenimis, net apie 90 proc. savivaldybių veiklos apima valstybinių funkcijų, nurodymų iš aukštesniųjų institucijų vykdymas, o seniūnijos vykdo savivaldybių nurodymus. Tai ne visavertis kelias, sakė kalbėtojas. Jis teigė, jog bendruomenės plėtra tai ir savivaldos formavimas bei plėtra. Kaip tik savivalda turinti formuoti žmonių gyvenseną. Bendruomenės veikimas esąs ir atstovavimas žmonių interesams .
Ar imta rūpintis sąlygomis į užsienį išvykusio jaunimo grįžimui į tėvynę, jo galimu darbu, socialinėmis ir kitomis sąlygomis? Jei to nebus, jaunimas į savo gimtąją šalį grįš nenoriai, verčiamas kokių nors aplinkybių arba visai negrįš. Kaime, ir ne vien jame, toliau turėtų būti tvirtinamas tikėjimas, dora, su tuo susijusi Caritas veikla. Žinoma, čia labiau turėtų reikštis ir profesionali mokslinė veikla. Kaip pagerinti kaimo žmonių gyvenimą, kokia kaimo ateities formavimo strategija, ne vien šiokio tokio išgyvenimo, bet ir pragyvenimo kaime tikimybės tai irgi kaimo bendruomenės rūpestis. Bendradarbiavimas tarp įvairaus lygio institucijų padėtų spręsti ne vieną klausimą. Ar mes tapsime europoidais ir priklausysime nuo kitų Europos Sąjungos šalių, ar išlaikysime savo tautinę savastį, lietuviškumą, samprotavo V. Pilipavičius.
Savo mintimis su seminaro dalyviais pasidalijo profesorius hab. dr. Sigitas Marčiukaitis. Jis atkreipė dėmesį, kad artėja Lietuvos tūkstantmečio jubiliejus. Jam derėtų rengtis ne vien statant Valdovų rūmus. Garbingo jubiliejaus proga gyvenimo skatinami galėtų vienytis kraštiečiai, drauge spręsti įvairius bendrus klausimus. Dabartinėje atsinaujinimo gyvensenoje būtinai reikia lyderių. Esą apmaudu, kad nėra mechanizmo, kuris priverstų Seimą tarnauti visuomenei. O ką veikia Lietuvos žemės ūkio rūmai, klausė kalbėtojas. Gyvuliams, grūdams, daržovėms, uogoms ten skiriama daugiau dėmesio nei kaimo žmogui. Profesorius pasiūlė, kad kaip tik Žemės ūkio rūmai galėtų sudaryti Lietuvos kaimo skaudulių žemėlapį, atsižvelgiant į kiekvienos seniūnijos padėtį, ir tas žinias perduoti Europos Sąjungos struktūroms, tada jos turėtų tikresnį vaizdą apie Lietuvos kaimo gyvenimą. Tai būtų nauja ir reikšminga akcija.
Didelis rūpestis esąs grąžinti kiekvienam žmogui reiklumą, kuris per penkiolika metų, deja, prarastas. Kaip suprasti, kad mokytojai ėmė bijoti
mokinių? Kaip tik jaunuomenė galėtų prisidėti renkant istorines žinias apie savo parapiją, kaimą, miestelį. Labai reikia atskirų leidinių apie juos.
Stiprinti partnerystę
LDF pirmininkas Vydas Puskepalis, projektų koordinatorė Ramunė Bielaglovienė kalbėjo apie LDF veiklą nacionaliniu lygiu, dalyvavimą svarstant naujų įstatymų projektus, apie trišalę partnerystę, socialinį dialogą Lietuvoje. Pranešimuose pastebėta, kad po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo viena pagrindinių užduočių šalies vadovybei buvo socialinės partnerystės stiprinimas. Anksčiau, planinės ekonomikos sąlygomis, darbo santykiai buvo reguliuojami valstybės, profesinėms sąjungoms paliekant nedidelę veikimo laisvės dalį tokiose srityse kaip darbo sauga, klausimai, susiję su vaikų darželiais ar poilsiavietėmis. Dabartinė rinkos ekonomikos sistema reikalauja efektyvaus socialinių partnerių įtraukimo į ekonominius bei socialinius procesus, nes tik taip įmanoma įveikti pereinamojo laikotarpio ypatumus.
Pagal šalies Darbo kodekso nuostatas socialinės partnerystės sistemą sudaro mūsų Respublikos Trišalė taryba, Dvišalės tarybos, specializuotos tarybos, komisijos ir komitetai. Dialogas tarp Vyriausybės, darbdavių konfederacijų ir profesinių sąjungų nacionalinių centrų yra viena iš populiariausių socialinio dialogo formų. Lietuvos Respublikos Trišalė taryba yra lygiateisės partnerystės pagrindu sudaryta struktūra, kurią sudaro atstovai iš penkių Ministerijų (Finansų, Ūkio, Teisingumo, Socialinės apsaugos ir darbo, Žemės ūkio), dviejų darbdavių organizacijų, devynių Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos ir trijų profesinių sąjungų centrų (Lietuvos darbo federacijos, Lietuvos profesinės sąjungos Solidarumas, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos) svarsto aktualiausius darbo, socialinius ir su jais susijusius ekonomikos klausimus.
LR Trišalė taryba įkurta 1995 metais Tais pačiais metais pasirašytas pirmasis Susitarimas dėl trišalės partnerystės. Visi Lietuvos Seimo priimami įstatymai pirmiausiai apsvarstomi Trišalėje taryboje, derinami socialinių partnerių interesai.
Prie Tarybos veikia keturios specializuotos komisijos Darbo apmokėjimo, Darbo santykių, Užimtumo ir Socialinių garantijų. Jų paskirtis nagrinėti Trišalės tarybos narių pateiktus siūlymus ir teikti Tarybai išvadas bei siūlymus.
Šalyje veikia trys pagrindiniai profesinių sąjungų respublikiniai susivienijimai. Tai Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija, stambiausias profesinis susivienijimas, iš esmės įsteigtas buvusių sovietinių profsąjungų bazėje, dabar vienijantis 24 šalies šakines profesines sąjungas. Konfederacijoje 117 tūkstančių narių.
Lietuvos darbininkų sąjunga dabar Lietuvos profesinė sąjunga Solidarumas susiformavo kaip politinė darbininkų organizacija Lietuvos Sąjūdžiui remti. Jungia apie 52 tūkst. narių.
Lietuvos darbo federacija, krikščioniškoji profesinė organizacija, kuri ir surengė šį seminarą, jungia apie 20 tūkst. narių. Šios federacijos tikslai atstovauti jos nariams sprendžiant socialines, ekonomines ir darbo problemas su darbdaviais bei valdžios žinybomis. Taip pat nacionaliniu principu jungti ir koordinuoti savo narių veiklą, ginti jų teises bei interesus, įgyvendinant socialinę, ekonominę, darbo politiką laisvos rinkos sąlygomis. Be to, siekti profesinių sąjungų solidarumo Lietuvoje ir užsienyje. Organizuoti seminarus apie darbo įstatymus, kolektyvines derybas bei kolektyvines sutartis, skatinti naujų organizacijų kūrimą, rūpintis profesinių sąjungų įvaizdžiu visuomenėje.
Federacijoje veikia Viešoji įstaiga LDF švietimo centras, Jaunimo organizacija. Taip pat gyvuoja dešimt šakinių susivienijimų Krikščioniškoji švietimo darbuotojų profesinė sąjunga, Žurnalistų draugija, Krikščioniškoji ūkininkų profesinė sąjunga ir kt.
Birštone vykusiame seminare vyravusi tema apie socialinį dialogą kėlė nemažai klausimų. Universalų apibrėžimą, kas gi yra socialinis dialogas, surasti sunkoka, todėl glaustai būtų galima pasakyti, kad tai
besitęsiantis bendravimo tarp socialinių partnerių procesas, padedantis išvengti ginčų, o jiems kilus išspręsti. Dar galima apibendrinti, kad tai darbuotojų ir darbdavių atstovų, o kai kuriais atvejais ir valstybės institucijų tarpusavio santykių sistema, kuria siekiama suderinti darbo santykius.
Šie apibrėžimai atrodo labai formalūs, tačiau tokio formalumo išvengti sunku, nes Lietuva ratifikavo daugelį Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų, pas mus yra parengti ir veikia teisės aktai, suderinti su Europos teisės nuostatomis. Ratifikavusi Europos socialinę chartiją ir Tarptautinės darbo organizacijos konvencijas, Lietuva įsipareigojo teisiškai sutvarkyti darbuotojų teises į saugias ir sveikas darbo sąlygas, teisingą atlyginimą, kolektyvines derybas, informavimą ir konsultavimą ir kt.
Seminare buvo analizuota, kokie uždaviniai iškelti LDF šakiniams ir regioniniams susivienijimams.
Labai svarbu aktyvumas
Vis dėlto mūsų šalyje dar maža profsąjunginių organizacijų narių vos 15 procentų dirbančiųjų. Pavyzdžiui, Danijoje ji siekia net 88 proc. Belgijoje 70 proc. o Prancūzijoje vos 9 proc. Tad, matyt, turi įtakos ne vien narių skaičius, o jų aktyvumas. Ypač sunku profsąjungines organizacijas burti kaimo vietovėse. Turi įtakos ir bendras mūsų visuomenės pasyvumas, be jokios abejonės, atėjęs iš sovietinių laikų, kai profsąjungos neturėjo ženklesnio svorio.
Buvo atkreiptas dėmesys, kad mūsų šalyje vis dar nėra streikų fondo, todėl streikuojantys žmonės už streike sugaištą laiką ar jo metu nepagamintą produkciją savo darbovietėje negauna atlyginimo. Ne vienoje užsienio valstybėje tokie fondai gyvuoja. Pas mus mažai reikalaujama darbdavių atsakomybės už darbo sutarčių nevykdymą, nors LDF laimėjo daug teismo bylų gindama savo narių teises.
Seminare kalbėjęs Žemės ūkio rūmų organizatorius Prienų rajonui Donatas Seilius susirinkusiesiems papasakojo apie ŽŪR struktūrą, veiklą, rajone veikiančias rūmų asociacijas, kitas bendruomenes. Jis atkreipė dėmesį, kad šios organizacijos tai tarsi profsąjunginės organizacijos, nors tokio oficialaus statuso neturi. Tačiau šiose bendruomenėse irgi ginami kaimo žmonių interesai, bendraujama su seniūnijomis, savivaldybe, kitomis žinybomis. LDF generalinė sekretorė J. Švedienė pasakė, kad jų federacija turės artimiau bendrauti su Žemės ūkio rūmais, jų atstovais rajonuose. Tai būsianti dar platesnė dirva jų profsąjunginei veiklai.
Prienų rajono Žemės ūkio skyriaus vedėjas Donatas Šimukonis abejojo, ar rajonuose reikia tiek daug įvairių asociacijų, komitetų, ratelių. Drauge pasidžiaugė, kad seniūnijose yra įsteigta po pusę, kai kur ir po visą žemės ūkio specialisto etatą. O kai kur ir to vieno per maža, nes daug laiko atima tiesioginių išmokų žemdirbiams dokumentų tvarkymas. Ne vienas seminare dalyvavusiųjų sakė, kad, tvarkant tiesioginių išmokų dokumentus, patiriama daug biurokratizmo. Per jį daug nepatogumų patiria ir ūkininkai, ir seniūnijų, ir rajonų žemės ūkio skyrių specialistai.
Šiek tiek istorijos
Šio seminaro surengimo proga dera nors trumpai prisiminti Lietuvos darbo federacijos istoriją.
Kaip papasakojo seminaro organizatoriai, LDF buvo įsteigta Lietuvos krikščionių darbininkų atstovų suvažiavime 1919 m. rugsėjo 2728 d. Kaune. Iniciatoriai kuriant šią krikščionišką profesinę sąjungą buvo V.Endziulaitis, K.Ambrozaitis, P.Radzevičius, P. V.Raulinaitis.
Greta kultūrinių ir profesinių iškylančių problemų sprendimo, LDF, kaip visuomeninė organizacija, prisiėmė politinį atstovavimą tiek valstybei, tiek vietos valdymui. LDF Lietuvos Seime sudarė koaliciją su Lietuvos ūkininkų sąjunga, tapo valdančiąja koalicija. LDF Seime ir visuomeniniame gyvenime siekė kraštui socialinės taikos, darbininkams socialinio aprūpinimo, teisingo klausimų sprendimo žemės ūkyje, švietimo, kultūros srityse.
Beje, LDF nedalyvavo Vyriausybės sudėtyje, siekiant pasilikti parlamentinę kontrolę ir galimybę tinkamai ginti darbuotojus. Kaip tik LDF iniciatyva buvo parengti ir priimti socialinę politiką nustatantys įstatymai. Iš jų dvarų darbininkų samdymo, atleidimo bei atlyginimo už darbą, pramonės darbininkų gynimo, kompensacijų mokėjimo, ligonių kasų, darbo dienos trukmės nustatymo, darbo inspekcijos, draudimo nelaimingų atsitikimų atvejais.
LDF vaidmuo Lietuvoje - tai materialinė, moralinė parama Lietuvos geležinkelininkų sąjungai, Metalo pramonės darbininkų, Mažažemių ir naujakurių, Miškų, lentpjūvių ir medžio apdirbimo pramonės darbininkų, Darbo jaunimo sąjungoms.
1934 m. balandžio 15 d. LDF skyrių atstovų suvažiavimas Kaune pakeitė LDF statutą į Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungą (LKDS), iš LDF tikslų ir priemonių buvo išbraukta politinių sprendimų sritis, tačiau buvo išryškinti kultūriniai ir profesiniai darbininkų reikalai. 1938 metais organizacija turėjo 42 skyrius su šešiais tūkstančiais narių, aštuonias grandis, dešimt savišalpos kasų, dešimt jaunimo sporto klubų, profesines tarnaičių, kiemsargių organizacijas.
Per 19401941 metų sovietų okupaciją LKDS pirmininkas P.Dovydaitis, daug kitų žymių veikėjų buvo ištremti į Sibirą.
LDF LKDS jaunimas įsitraukė į antibolševikinę veiklą, suvaidino ryškų vaidmenį 1941 metų tautos sukilime. 1942 metais LDF LKDS vadovybė, organizuodama darbininkų pogrindžio pasipriešinimą vokiečių okupacijai, grąžino senąjį LDF vardą. Po antros sovietų okupacijos kai kurie LDF vadovai buvo ištremti į Sibirą, dalis pasitraukė į Vakarus ir aktyviai dirbo Lietuvai su viltimi, kad netrukus šalis atgaus nepriklausomybę. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, 1991 m. gruodžio 28 d. buvo atkurta ir Lietuvos darbo federacija, priimtas statutas.
LDF buvo priimta ir aktyviai dalyvauja Pasaulio darbo konfederacijos, Europos profesinių sąjungų konfederacijos veikloje, užmegzti glaudūs ryšiai su Belgijos CSC, Olandijos CNV, Prancūzijos CFTC, Kipro DEOK , Slovakijos NKOS, Rumunijos Cartel Alfa, Lenkijos Solidarnosc profesinėmis sąjungomis.
LDF Švietimo centras yra Europos centro dirbančiųjų klausimams spręsti (EZA) narys.
LDF kviečia dirbti Lietuvai, jos žmonių gerovei.
© 2005 "XXI amžius"
|