Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Šventi namai

Bronius VERTELKA

Kęstutis ir Rūta Kuzmos

Kuzmų dirbiniai iš medžio

Kuzmų kieme – kryžius su pjūklo įpjova

Iš sąvartyno parvežtas koplytstulpis

Iš visų pusių Rūtos ir Kęstučio Kuzmų sodybą supa sodų bendrijų žemės sklypai bei juose stovintys statiniai. Pasakojama, jog XVIII a. pradžioje čia užkuriomis atėjo toks Dauknys. Nuo jo pavardės ir kilo kaimo pavadinimas. Daukniškyje šiandien – kelios sodybos, tarp jų ir Kuzmų.

Draudžiamų dalykų nepastebėjo saugumas

Nykiais brežnevizmo metais čia atklysdavo Panevėžio šviesuomenė: mokytojai, gydytojai, įmonių direktoriai, buvo net vienos aukštesniosios mokyklos partijos sekretorius. Kuzmų namuose būdavo aukojamos šv. Mišios už Lietuvą, už jos laisvę. Atvažiuodavo pasiklausyti Kęstučio Kuzmos surinktų partizanų dainų. Užrašyti jų nebuvo galima, todėl jų tekstus namų šeimininkas išsaugojo atmintyje. Atvykėliai čia jausdavosi drąsiai, nors vienu metu susirinkdavo apie 20-30 žmonių. Išklausyti šv. Mišių rinkdavosi į seklyčią. Po jų sugiedodavo Lietuvos himną. Tuo metu sargybą apie namus eidavo Rūta Kuzmienė su savo ištikimu draugu – senbernarų veislės šunimi. Saugodavo nuo pašalinių akių.

Muziejine retenybe tapusi knyga

Tų paslaptingų suvažiavimų vadovė buvo panevėžietė gydytoja Regina Gucevičiūtė. Su Kuzmos susipažino rūpindamiesi savo sveikata. Pamažu jie įgijo katalikiškai nusiteikusios medikės pasitikėjimą.

Į namus Daukniškyje pateko kun. Roberto Grigo knyga „Rekrūto atsiminimai“. Saugoti ją Kuzmoms paliko kun. Kastytis Krikščiukaitis. Slėpusiems tokio turinio kūrinį grėsė ilgi nelaisvės metai. Rašomąja mašinėle išspausdinta knyga buvo lengvai skaitoma, ji keliavo iš rankų į rankas. Kuzmų tebesaugomi „Rekrūto atsiminimai“ jau tapo muziejine retenybe.

Sodiečių dirbtas kryžius iškeliavo pas Popiežių

Dažnas svečias Kuzmų namuose buvo kun. Stasys Kazėnas, lankėsi čia Robertas Pukenis, Algirdas Dauknys bei kiti kunigai. Savo paprastumu žavėjo dabar jau miręs kun. Rečiūnas. Jį Kuzmos prisimena su didele pagarba. Kartą kun. Rečiūnas panoro gauti Kuzmų dirbtą suvenyrą. Tuo metu jis rengėsi vykti į Romą. Lietuvišką dirbinį ketino nuvežti dovanų Popiežiui. Kryžių išdrožė Kęstutis, ornamentais jį išpuošė Rūta.

Dovana Bernardui Brazdžioniui

Akis į akį susidūręs su liga, Kęstutis ėmė drožti iš medžio. Piešimas jam mokantis gimnazijoje buvo sunkiausia pamoka. Retai jos metu gaudavo geresnį pažymį. Pirmiausia iš beržo tošies išpjaustė atidaromą tabokinę. Kol ją dirbo, susipjaustė rankas. Kęstučio sūnėnas, dabar žinomas skulptorius Stanislovas Kuzma, paklaustas, kaip jam dirbti, atsakė dėdei: „Menininko iš tavęs nepadarysi, per vėlu, o dievdirbį sugadinsi, tad kaip išmanai, taip ir drožk“.

Kęstučio dirbtą suvenyrą iš medžio nuvežė dovanų Bernardui Brazdžioniui. K. Kuzma išsaugojo 1943 metais išleistą jo poezijos knygą „Per pasaulį keliauja žmogus“. Kada poetas lankėsi Kaune, vienas Kęstučio pažįstamas paprašė jo, kad toje knygoje įrašytų savo autografą. B. Brazdžionio įrašą joje: „Liaudies menininkui Kęstučiui Kuzmai. Su padėka už puikius jūsų darbus“ medžio drožėjas laiko brangia relikvija.

Drožinėja ir žmona

Rūta irgi atsitiktinai susidomėjo drožyba. Skulptūrų nedrožia. Yra išdrožusi Vytauto Didžiojo bareljefą. Mėgsta ornamentuoti dėžutes, padaro kryžių. Paskutinis jos darbas – drožti langų karnizai. „Kas rašyti moka, tas ir drožti gali, jeigu tik norą turi“, –šypsojosi moteris.

Viename rajono sąvartynų kartą Rūta pastebėjo koplytstulpį. 1832 metų dirbinį parsivežė namo. Dabar jis stovi Kuzmų sodyboje.

Aplinkui kuriantis sodų bendrijoms, joms ėmė trukdyti ten stovėjęs kryžius. Antrojo pasaulinio karo metais rusų šeimas vežė dirbti į reichą ir jas apgyvendino pirtelėje. Norėdami prasimanyti malkų, rusai pradėjo pjauti medinį kryžių. Tai pastebėję, kaimo žmonės neleido jo sudeginti. Dabar kryžius su įpjova irgi stovi Kuzmų kieme.

Surinko apie pusšimtį partizaniškų dainų

Jau gyvendamas Daukniškyje ir drožinėdamas iš medžio, kad neužmirštų dainų tekstų, imdavo jas niūniuoti. Kun. S. Kazėnas Kęstučiui patikėjo diktofoną, kad jo pagalba dainas galėtų įrašyti į garsajuostę. Tas įrašytas dainas nuvežė į Mokslų akademijos rankraščių skyrių. Jo darbuotoja Pranutė Aukštikalnytė, buvusi panevėžietė ir savo eiles spausdinusi „Ateityje“, „Spinduliuose“, labai nustebo. „Norėdami aptikti vienos dar nežinomos dainos tekstą, mes važinėjam po Lietuvą, o čia jų šitiek daug“. Taip maždaug pusšimtis K.Kuzmos surinktų partizanų dainų pateko į Vilnių.

Likimas gelbėjo nuo tremties ir kalėjimų

Pokariu Kęstutis turėjo ryšių su kovojusiais už Lietuvos laisvę Žaliosios girioje bei partizanavusiais Spirakių bei Bernatonių miškuose. Taip daryti jį atkalbėjo vienos partizanų grupės vadas Juozas Šomka-Čerčilis. Šis partizanavo iki 1953 metų. Kęstutis net buvo tardomas, saugumiečiai bandė iš jo sužinoti, kur slepiasi Čerčilis. Trūkstant įrodymų, po savaitės iš daboklės jį paleido.

Ketverius metus K.Kuzmai teko tarnauti Karpatuose sovietų armijoje. Gaudamas laiškų, kas kelintame jų rasdavo sveikinimų nuo kažkokios Jovitos. Aptikęs pirmąjį tokį pasveikinimą, Kęstutis ėmė galvoti, kas tai galėtų būti. Pagaliau išsiaiškino, jog tai vardų „Juozas“ ir „Vytukas“ derinys. Juozas Šomka-Čerčilis ir Vytautas Balčikonis-Gražutis buvo geriausi Kęstučio draugai. Gaudavęs laišką su linkėjimais nuo Jovitos, jis suprasdavo, kad jie abu dar gyvi.

Užtemus akių šviesai

Kęstutis iš pradžių ėmė nebematyti viena akimi, vėliau apako ir kita. Kauno, Maskvos, Odesos medicinos šviesuliai negalėjo garantuoti, ar padės operacija. Vilties mažai, nebent įvyktų kažkoks stebuklas. Taip prabėgo ketveri metai kovojant su šia liga.

Tuo metu Kauno klinikų Akių ligų skyriaus vedėja dirbo Laimutė Grigienė, Kęstučio pažįstama nuo mokyklos laikų. Ji patarė Rūtai vežtis vyrą namo ir jo akis bandyti gydyti nebent žolelėmis.

Ji surado nuo Saločių kilusį Antaną Slapčinską. Jis gydė žmones žolelėmis ir homeopatija. Caro laikais vos pramokęs skaityti Antanukas susirgo džiova. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ši liga buvo baisesnė nei dabar vėžys. Taigi paliko vaiką merdėti. Paauglys iš knygų ėmė domėtis medicina. Jis sugebėjo išsigydyti džiovą. Suaugęs susirgo gerklės vėžiu, tačiau operacijos atsisakė.

Pas A. Slapčinską Kęstutis pateko turėdamas prastą kraują ir nusilpusią širdį. Atvykėlis fonendoskopu išklausė krūtinę, liepė vartyti akis – elgėsi kaip tikras gydytojas. Paskui ligos įveiktas žmogus pajuto krūtine braukiant kryžių. Pirmi žodžiai, kuriuos išgirdo iš A. Slapčinsko, buvo: „Tai va, jeigu nebedurnavosi, bandysiu gydyti“. Jis leido suprasti, kad nebevažinėtų pas profesorius.

Paliko atminimui savo užrašų knygutę

Prirašė iš Rygos atvežtus įvairių žolelių antpilus vartoti lašeliais. Jeigu Rūta būdavo darbe, ją pakeisdavo dukrelė. Kęstučiui akys taip užpūliuodavo, kad rytais negalėdavo atsimerkti. Vieną rytą prabudęs išvydo mėlyną šviesą. Regėjo ir paveikslą. Pamatė ir kaimyno kieme žydinčias slyvutes. Suprato, jog tai ne kažkoks apsirikimas. Rūta nubėgo pas A. Slapčinską pasidžiaugti, kad vyras atgavo regėjimą. „Aš apsirikau, manydamas atstatyti jam regėjimą per tris mėnesius, o jis jį atgavo per mėnesį“, – tarė savamokslis gydytojas.

Vienuolika metų visą Kuzmų šeimą V.Slapčinskas gelbėjo nuo negalavimų. Už pirmąjį vizitą sumokėjo jam penkis sovietinius rublius. Daugiau nė karto nieko neėmė. Atgavęs šviesą, dar 20 metų Kęstutis galėjo dirbti. Dabar vėl silpsta dešinioji akis. Su kairiąja visiškai nemato 40 metų. Ją sugadino Maskvoje.

Kuzmos saugo A. Slapčinsko užrašų knygutę su paaiškinimais, kur jo surašyta, kaip išsigydyti nuo 120 ligų. Turi ir 1912 metais Rygoje išleistą „Parankiausią homeopatijos knygą. Gydymui žmonių ir gyvulių be gydytojų pagalbos“. Rašyta ji lietuviškai ir paprasta kalba.

Kas galėjo išgydyti Kęstutį nuo aklumo? Rūtos versija tokia: „Velykų rytą, kai Kęstutis grįžo iš Odesos, jo sesuo už brolio sveikatą užprašė šv. Mišias. Tada ir suradau A. Slapčinską. Ar tai ne Dievo ranka?“

Bendravo su prieškario Lietuvos ministru

K Kuzmą ir buvusį Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį likimas suvedė Kaune, ligoninės Akių ligų skyriuje. Panevėžiečio sesuo docentė Reda Kuzmaitė jį buvo gydžiusi. Kęstutis su pagarba žvelgė į aukštą, gražiai išsilaikiusį vyrą. Stengdavosi su juo būti kartu, kad iš jo išgirstų bent žodį. Abu išsiaiškino, jog buvęs ministras vaikystėje, caro laikais, su Kęstučio tėvu ir jo broliu Vladu Kuzma, vėliau garsiu gydytoju, kartu mokėsi Panevėžio gimnazijoje.

Kęstutis penkiolika metų išlaikė gerus santykius su J.Urbšiu. Būdamas Kaune, užsukdavo pas jį. Pasikalbėti, kad būtų saugiau, išeidavo į Ąžuolyną. Kęstutis jam dovanojo savo išdrožtą rūpintojėlį. K.Kuzma laiko laime, kad jam pavyko bendrauti su šiuo žmogumi. Šis jį pavergė savo intelektu, diplomatiška kalba, dvasios tvirtumu.

Pusšimtis metų kartu

Rūta ir Kęstutis Kuzmos išaugino sūnų ir dukrą. Laisvyda – Panevėžio 9-osios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, Žilvinas dirba Vilniuje. Pernai senieji Kuzmos atšventė savo santuokos 50 metų jubiliejų. Susipažino mokydamiesi Joniškėlio žemės ūkio technikume. Rūta yra kilusi iš Anykščių rajono, Kęstučio gimtinė – netoli Daukniškio. Sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis abu rėmėsi vienas į kitą. Dabar abu Kuzmos drožinėja iš medžio. Jų dirbinių yra ir seklyčioje, ir klėtelėje. Gyvenant ūkiškai, jiems nėra kada nuobodžiauti.

Daukniškio kaimas,

Panevėžio rajonas

Autoriaus nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"