Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Skylėtame laive

Petras KATINAS

Užmarinuoti laike Jauniaus AUGUSTINO piešinys

Pažvelkime į mūsų gyvenimą. Atrodo, gyvename savotiškame nesvarume. Drąsiname save, kad ta nesvarumo būklė baigsis po būsimųjų rinkimų, nes žmonės, o ypač sovietinis kairiųjų elektoratas, pagaliau atsikvošės akivaizdžiai pamatęs, ko verti „gelbėtojų“ rieškučiomis dalyti pažadai apie rojų po keliasdešimt dienų. Kaipgi čia neprisiminsi sovietinių laikų anekdoto apie nuolat žadėtą komunistinį rojų. „Armėnų radijas klausia:

- Kuo skiriasi biblinis rojus nuo sovietinio?

- Niekuo.

- Kodėl?

- Adomas ir Ieva taip pat buvo basi, nuogi ir taip pat vogė (obuolius).“

Tikėtis, kad sovietinėmis bacilomis per okupacijos dešimtmečius apkrėstas elektoratas praregės, irgi per daug neverta. Mat neokomunistinių jėgų elektoratas – rusišku mentalitetu persisunkę žmonės. O juos geriausiai apibūdino rusų kompozitoriaus M.Musorgskio operos „Borisas Godunovas“ vienas iš veikėjų;

Bet pats žinai – tamsuomenė paika,
Nepastovi, maištinga, prietaringa,
Lengvai tuščiom viltim ištikima,
Akimirkos klusni įtaikingumui
Ir tiesai ji kurčia bei abejinga,
Bet pasakom maitinasi jinai.
Patinka jai begėdiškas drąsumas…
                                   (J.Graičiūno vertimas)

Taigi dėl galimų pokyčių – vilties ne per daugiausia. Todėl tarp intelektualų ar vadinančių save tokiais, jau nekalbant apie profesionalius demagogus, vis plinta pareiškimų, esą politika yra nešvarus dalykas. Netgi cituojamas kažkokio Vakarų anarchisto posakis: „Jeigu politikas paspaudė tau ranką, tai skubėk prie artimiausios srutų duobės ir nusiplauk ją“. Dar daugiau, beveik nuolat atvirai ar gudriomis užuolankomis brukama į galvas mintis, jog, kas nori išlikti doras, tas į politiką neis. Tokiuose teiginiuose, be abejo, yra dalis tiesos. Išlikti garbingu žmogumi politikoje gana sunku net ir didelėms asmenybėms. Pakanka atidžiau pastudijuoti politikos istoriją, žymiųjų žmonių biografijas, amžininkų memuarus – ir išvysime būtent tai. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, LKP-LDDP šlovinantys spaudos „organai“ pasimėgaudami skelbė kažkokio docento iš Šiaulių, politologo K.Šerpečio pamąstymus ta tema. Tačiau politologas taip pat įspėjo, kad nėra blogos ar geros valdžios: ji arba kontroliuojama, arba nevaldoma.

Prisiminkime, kaip šaukė neokomunistai, jog prof. V.Landsbergis, drįsęs paskelbti nepriklausomybę, apsistatė diletantais, išstūmė „specialistus“ ir t.t. Daugelis tuo patikėjo ir į valdžią vėl išrinko buvusius „specialistus“ su pačiu didžiausiu „didžiųjų statybų“ specialistu priešakyje. Ir tautai buvo paaiškinta, kodėl taip atsitiko. Esą A.Brazauskas, nors ir nuolat besižvalgantis į Maskvą, nieko blogo nepadarys, nes lietuviai, kaip valstiečių civilizacijos tauta, yra blaivūs pragmatikai, nesupranta intelektualų vizijų, todėl ir pasirinko Brazauską, kuris, pasak jau minėto K.Šerpečio, „toks lietuviškas tvirtas bulius: kur įkinkai, ten ir tempia; gal nelabai nori eiti, bet eina ir vagą varo, kokią reikia“.

Kaip matome po penkiolikos atkurtosios nepriklausomybės metų, tas jautis ne tiktai aria, bet ir ragais išstumdė aplinkui visus, kurie bandė juo arti, ir nuėjo savo įprasta vaga. Tą ypač matome šiemet, kai to „jaučio“ vadovaujama neva koalicija, suburta iš pseudospecialistų ir pseudoveikėjų, pavertė Lietuvą pajuokos objektu ir Rusijos šaškių žaidimo lenta.

Premjeras dar kartą parodė, kas jam yra svarbiausia. Pirmiausia prisiminkime neva Rusijos G.Plechanovo akademijos auklėtinio, buvusio ūkio ministro tautai pademonstruotą savo diplomo dublikatą. Premjeras pareiškė, jog aistros dėl to nelemto diplomo ir koalicijos partnerio turi nurimti, nes bičiulis Viktoras pagaliau pateikė tą neva diplomą, o pateikimo ceremoniją parodė net trys komerciniai televizijos kanalai – LNK, TV3 ir BTV. (Įdomu, kiek už tai uždirbo?)

Bet svarbiausia ne tas nelemtas diplomas, sukėlęs visuomenėje didžiulę komentarų bangą. Iš atostogų grįžęs Premjeras pareiškė, jog tuo klausimu nebereikia daugiau jokio aiškinimosi, nors dar visai neseniai pats ragino Valstybės saugumo departamentą ir Studijų kokybės vertinimo centrą pasidomėti tuo reikalu. Kitaip tariant, pakanka G.Plechanovo akademijos diplomantui pamojuoti prieš televizijų kameras kažkokiais popiergaliais, pasak paties diplomanto, akademijos rektoriaus „prikazu“, ir klausimas išspręstas.

Visą šią oligarcho diplomo istoriją galima vertinti kaip specialiai sukurtą šurmulį siekiant atitraukti visuomenės dėmesį nuo kitų užkulisinių valdžios žaidimų. Pirmiausia vertėtų atidžiau pasižiūrėti, kodėl Kėdainių bojarinas apkaltino Lietuvos ambasadą Maskvoje, o tuo pačiu ir Užsienio reikalų ministeriją, kurios neva sąmoningai slepia gautus dokumentus apie jo mokslus. Štai čia ir išlenda yla iš maišo. Užsienio reikalų ministerijos puolimas pradėtas ne šiaip sau. Ministras A.Valionis tampa nepatikimas vienvaldžiam Lietuvos valdovui ir jo neokomunistinei aplinkai. Tai ypač paaiškėjo po „istorinio“ Rusijos kunigaikštiene paskelbtos K.Prunskienės vizito į Kaliningradą. Tada, nepaisydamas URM prieštaravimo, Premjeras brūkštelėjo komandiruotę savo ministrų kabineto narei. A.Brazauskas neslėpė susierzinimo dėl tokios užsienio reikalų ministro pozicijos, o dabar visai pratrūko. Premjeras, išsikvietęs A.Valionį, ėmė jį auklėti, kaip jau nuo anų „didžiųjų statybų“ laikų įpratęs, ir pareikalavo, kad ministras atsiprašytų už tai, jog neva ministerijos pastangomis žiniasklaidai buvo pademonstruotos K.Prunskienei lygintuvo dėžėje atsiųstos rusų kunigaikštienės regalijos – ordinai, pažymėjimai ir net stačiatikių patriarcho knyga. Nesvarbu, kad A.Brazauskas esą nepanoro tapti rusų kunigaikščiu, nors jam ir buvo siūloma. Pasirodo, Premjeras neturėjo garbės pažinti nė vieno Romanovų dinastijos atstovo, kuris atseit ir suteikė bičiulei K.Prunskienei kunigaikštienės titulą… O tai, kad Premjeras, V.Uspaskichas ir K.Prunskienė pradėjo pulti užsienio reikalų ministrą tai dėl diplomo dublikato, tai dėl regalijų, rodo, kad valdovas nepatenkintas ne šiais nieko nereiškiančiais dalykais, o ministro vykdoma užsienio politika. Nesvarbu, kad neseniai Č.Juršėnas aiškino, jog ministras A.Valionis – irgi savas žmogus, kuris įgavo patyrimo dirbdamas LKP CK. Deja, dabar „nukrypo nuo kurso“ ir labai nepagarbiai atsiliepia apie Rusijos imperialistinę politiką, „teisėtai“ išrinktą Baltarusijos prezidentą A.Lukašenką vadina diktatoriumi, nelabai mėgsta „Gazprom“ ir „Lukoil“, kuris kėsinasi į „Mažeikių naftą“. Taigi K.Prunskienės regalijų siuntinio „pabriakuškų“ paviešinimas tėra tiktai pretekstas kaišioti koją Maskvai nenorinčiam paklusti užsienio reikalų ministrui.

P agaliau įsismaginęs Lietuvos vienvaldys, sekdamas kaimynu A.Lukašenka, pareikalavo, kad ne tik užsienio reikalų ministras, bet ir LRT vadovybė atsiprašytų „brangios draugės“ rusų kunigaikštienės. Be to, vienoje Nacionalinio radijo laidoje kažkokia popgrupė padainavo Premjerą įžeidusią dainelę. Tai rodo, kad ir virš nacionalinio transliuotojo vadovybės kaupiasi juodi debesys. Aišku, neokomunistai, „darbiečiai“ ir „valstiečiai“ dar labiau supyks, nes į LRT ateina dirbti žinomas žurnalistas Edmundas Jakilaitis, kuris ves pokalbių laidą. O juk kairiųjų pastangomis E.Jakilaitis, kaip „nepatikimas“, buvo išvarytas iš dviejų komercinių televizijų. Taigi šio žurnalisto atėjimas į LTV irgi nieko gera nežada valdantiesiems, tiksliau, valdančiajam. Mat jis, kaip ir nuolat kairiųjų keikiama R.Miliūtė, tikrai neieškos žodžių kišenėje ir neplauks „didžiojo medžiotojo“ nurodytu kursu. O VADO vairuojamas laivas darosi skylėtas, į jo triumus veržiasi vanduo. Prarūdijusi skylė kasdien vis didėja, nes pro ją plūsta kaskart didesnis rusiško vandens kiekis, kuris traukia laivą į dugną.

Tai kaipgi čia vėl neprisiminsi istorijos. Prieš 65-erius metus Lietuvai oficialiai tapus Maskvos kolonija, pavadinta „LTSR“, lietuvių poezijos klasikas, visą savo jaunystę praleidęs Rusijoje, matęs visus ten vykusius procesus ir 1917 metų bolševikų perversmą, vėliau beveik per visą nepriklausomybės laikotarpį – iki 1939 metų buvęs Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ministru (ambasadoriumi) SSRS Jurgis Baltrušaitis, dar prieš okupaciją apsigyvenęs Paryžiuje, rašė:

„Ak, Viešpatie, vaje, vaje,
Linksmi laikai Lietuvoje!
Nepažįsta brolis brolio,
Lipdo Staliną iš molio.
Laisvės buvusią alėją
Šluoja jau Maskvos šlavėja –
Gerbkit, skurdžiai, Staliną,
Kad laisvę pašalina!

Sutinkant su klasiku, vietoje žodžio „Stalinas“ dabar galima paminėti kitas irgi amžinai gyvaisiais pasiskelbusių ir valdančiųjų Lietuvą pavardes. Ar slapyvardžius.

© 2005 "XXI amžius"