|
Gana būti avinais!
Replikos tiems, kuriems prie ruso buvo geriau
Dažnai su apmaudu ir netgi su nerimu pamąstau: kaip čia atsitiko, kad kai kurie Lietuvos žmonės per penkiolika nepriklausomybės metų vis dar negali atsibusti iš buvusio sovietinio košmaro? Nejaugi per mažai apiplėšta, ištremta, nukankinta, išžudyta mūsų tautiečių, kad galėtume taip greitai ir taip lengvai užmiršti milžiniškas skriaudas, kurias padarė sovietų okupantai ir jų kolaborantai lietuviai? Kodėl dauguma mūsų tautiečių rinkimuose į valdžios struktūras pasisako už buvusius aršius nomenklatūrininkus, okupacijų metais pavirtusius avinais ir pagal Kremliaus nurodymus bliovusius?
Visi tie buvę nomenklatūros ir prievartos struktūrų avinai, suktai ir įžūliai įsibrovę į valdžią, net laisvės sąlygomis nori paversti tokiais pat avinais ir kitus Lietuvos žmones. Reikia būti labai įžūliam, kad, užuot atsiprašęs už savo praeities klaidas ir nusikaltimus, atvirai liaupsintum okupacinę praeitį ir dar drįstum brautis į valdžią. Sovietinės santvarkos, jau nuėjusios į istorijos šiukšlyną, šlovintojai įgijo nemažą patirtį, uzurpuodami valdžią, nes turėjo iš ko pasimokyti. Štai Rusijoje po Spalio revoliucijos Leninas užgrobė aukščiausiąją valdžią be rinkimų, be piliečių valios pareiškimo ir iškart tapo visagaliu, niekad neklystančiu didžiulės valstybės vadu, be saiko garbintu, netgi sudievintu. Jam susirgus, valstybės valdymo vairą laikinai perėmė Stalinas, o po Lenino mirties ją uzurpavo iki pat savo gyvenimo pabaigos. Savo neribotu žiaurumu Stalinas privertė imperijos žmones, nuo melžėjos ir kiaulių šėrėjos iki akademiko ir generolo, besąlygiškai paklusti jo neribotai valdžiai. Kas bandė bent kiek jam paprieštarauti ir atvirai pareikšti savo nuomonę, tuoj atsidurdavo kalėjime, konclageryje ar būdavo iškart sunaikinamas (pagal Stalino tezę:nėra žmogaus, nėra ir problemų). Taip per trumpą laiką Stalinas įtvirtino absoliučią savo valdžią kaip žiaurus diktatorius. Jo tikslas buvo aiškus: visus bent kiek mąstančius žmones paversti nemąstančiais avinais. Ir jam šitą tikslą pavyko gana greitai įgyvendinti. Despotizmas, nesiskaitymas su priešingomis nuomonėmis tuoj pat nutildė bet kokį tiesa bei logika paremtą žodį, jei jis vadui buvo neparankus, jei bent kiek prasilenkė su plienine jo nuomone. O nukaršėlio Leonido Brežnevo valdymo laikais kovai su bet kokiais nukrypimais nuo niekada neklystančios partijos ir jos genseko valios imta praktikuoti disidentų gydymą (tiksliau luošinimą) psichiatrijos ligoninėse psichotropiniais preparatais. Jais būdavo sutrikdoma aukos psichika, paliekant ilgalaikius negatyvius pėdsakus, normaliai mąstantys žmonės paverčiami beverčiais proto neįgaliaisiais.
Visiškai teisus buvo SSRS konclagerių kalinys Henrikas Klimašauskas, kai rašė: Kokia laimė būtų Politiniam biurui, tam aukščiausiam liaudies avangardo avangardui, turėti visą ketvirtį milijardo (tiek buvo Sovietų Sąjungoje gyventojų A.M.)
tokių avinų. Juk tada visiškai nereikėtų drebėti dėl valdovų sosto, dėl savo kailio ir tuščių galvų, nereikėtų tos idiotiškos propagandinės demagogijos, kuri septynis dešimtmečius mulkino pasaulį ir Sąjungos piliečius, kaldama į galvas didžiųjų vadų mintis, atpratindama galvoti. Taip, ji turėjo didelį neklystančių mokytojų nubrėžtą tikslą atimti sugebėjimą mąstyti, analizuoti, svarstyti, abejoti, sulyginti žmogų su gyvuliu, paversti jį darbiniu arkliu, robotu, vykdančiu bet kokias komandas iš viršaus. Aišku, šitos brangiai kainuojančios pastangos davė tam tikrų rezultatų: išauginta nemaža bukagalvių, ištikimų partijai, pasirengusių aklai vykdyti bet kokį idiotišką įsakymą. ( Bepročių pasaulyje, 1992).
Nesistebiu, kad nemaža dalis buvusių Lietuvos laisvės duobkasių, užėmusių nomenklatūrinius postus, prievartos struktūrų darbuotojų kėdes, dar ir šiandien negali pamiršti tų gerų laikų. Ir tai suprantama: juk jie jau gyveno išliaupsinto komunizmo sąlygomis ar bent buvo prie jų priartėję. Okupacijos laikais į valdymo ir prievartos struktūras galėjo patekti tik tie individai, kurie neturėjo tautinio ir patriotinio imuniteto, kuriems labiau rūpėjo karjera, tuščia garbė ir pilna kišenė negu tėvynės likimas. Apie tautos bei valstybės ateitį tokie besmegeniai parsidavėliai negalvojo. Tad nenuostabu, kad ir šiandien tie brazauskinio tipo veikėjai, dar sovietmečiu virtę klusniais okupacinės valdžios avinais, mekena niekada neklydusių Kremliaus avinų balsais.
Tačiau kaip suprasti mūsų brolius ir seseris, kurie, patys daugiau ar mažiau nukentėję ar bent stebėję iš šalies žiaurią okupacinę tikrovę, ją ir dabar dar liaupsina? Kas tai: atminties atrofija ar psichikos sutrikimai? Gal jiems tikrai reikėtų pasitikrinti psichikos būklę pas psichiatrus?
Dažnai pamąstau: galbūt tasai brežnevinis gydymo metodas paveikė kai kurių buvusių žymių Lietuvos disidentų psichiką. Perėję kalėjimų ir konclagerių pragarus, prarado supratimą apie tikrąją tiesą ir pakrypo į buvusios okupacinės nomenklatūros pusę. Kur dingo jų orumas, tautinis sąmoningumas? Gal juos užgožė valdžios troškimas? Šią paskutinę repliką taikau Antanui Terleckui ir Viktorui Petkui bei kitiems buvusiems politiniams kaliniams, pasiklydusiems politinėse kryžkelėse. Teigiamai vertinu jų ryžtą ir drąsą kovose už Lietuvos laisvę, bet tenka kartu atskleisti jų sukairėjimą.
Antanas MARČIULAITIS,
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2005 "XXI amžius"
|