|
Atsisakykime sovietinės propagandos
Manau, nėra pasaulyje tokios valstybės, kuri nuo savo gyventojų slėptų nesėkmes, išskyrus buvusią Sovietų Sąjungą. Jei komunistų partijai atrodo, kad kažko žmonėms nereikia žinoti nežinos. Viską, kas gerai, skelbė, net jei pionierius ar spaliukas paduodavo seneliui nukritusią lazdą. Dabar, kas negerai, žiniasklaida visu balsu šaukia, kas gerai nutyli, skelbia net jei šuo, ypač jei jis kunigo, aplojo vaiką. Taip kelia šalyje paniką. Dažnai kalba apie vargą, nors gal kas trečia šeima turi automobilį. O kiek turi namų lūšnų paežerėse, paupiuose... Vadinasi, vargo nėra. Nebent visa tai įgyta apgaule, per korupciją tuomet jau skelbs, nes tai nusikaltimas, todėl negalima nutylėti. Tegul visi žino apie Lietuvos blogumus.
Sakoma, jog geri tėvai nesiskundžia vaikams, o vaikai tėvams, kad nenukeltų jiems rūpesčių. Gal tai ir gerai, bet kas vyksta šalyje, žinoti turi visi.
Prisimenu: 1986 metų balandį įvyko Černobylio katastrofa, didelė nelaimė, kurią valdžia slėpė. Kai Vakarai apie tai prabilo, okupacinis radijas pranešė, jog tai melas, šmeižtas, kapitalistai kelia paniką laimingiausioje pasaulio šalyje. Aš tada tik gegužės pirmosios išvakarėse išgirdau per Vilniaus radiją apie avariją, bet žuvo tik du žmonės ir keli sužeisti. Atrodo, likviduoti avarijos vyko be žiniasklaidos pagarsinimo. Vėliau skelbė apie pasiaukojamus žygdarbius. Matyt, taip darė manydami, jog socializme viskas gerai, tobula, nelaimių negali būti, nes viskuo rūpinasi epochos protas, garbė, sąžinė komunistai. Deja...
Man kažkodėl vienas komunistas parodė raštą su užrašu slaptai, o ten parašyta, kad kažkur sugriuvo gamykla, yra aukų. Teisę žinoti turėjo tik išrinktieji komunistai, o paprastiems žmonėms nevalia. Suprantama, komunistiniam elitui ir tiems, kurie prilindę prie lovio, buvo gerai: jiems pirtelės, paskyros, talonai, premijos, ekskursijos užsienin ir t.t.
Kiek triukšmo sukeldavo, jei sovietų sportininkai neužimdavo pirmųjų vietų, nežymiai pralaimėdavo užsieniečiams. Sovietų sportininkas neturėjo teisės pralaimėti to jam neleidžia partija!
Jei esi komunistinės brigados socialistinio lenktyniavimo nugalėtojas, ordininkas, tavo prižiūrima paršavedė negali atsivesti tik du tris paršelius. Praneš: atsivedė dešimt. Kitaip negali būti. Tokio paties įvertinimo susilaukdavo ordininkės melžėjos: joms geriausios karvės, pašarai, todėl daugiau primelžia pieno. Turėti rajonui ar kolūkiui žemės ūkyje ordininkių garbė ir patogu: valdžia turi kur užsukti, papuotauti, pernakvoti.
Prisimenu pasakojimą apie SSRS komunistų partijos generalinio sekretoriaus N.Chruščiovo viešėjimą Ženevoje. Nenorėdamas, kad kapitalistai užsidirbtų už jo valgymą Ženevoje, nutarė jų valgykloje nevalgyti, o nusivežti savo maisto. Į lagaminėlį įsidėjo kelias dėžutes žuvų konservų, du butelius degtinės, storo stiklo briaunuotą stiklinę, kad kelionėje nesudužtų, kelias virtas kukurūzų burbuoles ir išvažiavo. Po pasitarimo grįžta viešbutin pietauti. Pastebi, kad lagaminėlyje nėra duonos, todėl, išgėręs stiklinę degtinės, suvalgęs keliolika kukurūzų grūdų, išeina miestan gal pasiseks nusipirkti duonos. Išėjęs į gatvę dairosi, bet niekur nematyti, kur parduodama duona. Sutikęs ženevietį, klausia: Pasakyk, drauge, ar kapitalistai nevalgo duonos, nes nematyti, kur ji pardavinėjama? Ką jūs, pone, valgo ir jos yra visur kelių rūšių: ruginės, kvietinės, plikytos, rupesnių ir smulkesnių miltų bei kitokios rūšies. Pirkite, valgykite, skani. N.Chruščiovas pyktelėjęs treptelėjo koja ir pasakė: Nėra pas kapitalistus tvarkos ir gana! Pas mus socializmas visai kas kita: eini miesto gatve ir iš tolo matai, kur pardavinėjama duona. Ten gatvėje ilgiausios eilės prie duonos parduotuvės. Jokio vargo nėra surasti duonos parduotuvę. Pas kapitalistus didžiausia netvarka. Net sunku susirasti duonos parduotuvę...
Socializme visi sugebėjo baigti vidurines mokyklas, technikumus, nesvarbu, kad už juos mokytojai laikė egzaminus raštu. Negalėjo būti negabių vaikų. Tai ne kapitalizme, kur yra antramečių. Kapitalizme viskas negerai, o socializme, komunistų valdomose valstybėse viskas gerai, gražu. Štai koks buvo diegiamas patriotizmas!
Tokio patriotizmo, tik nemeluoto, neklastingo, gal reikėtų šiandien mūsų gyvenime, žiniasklaidoje, mokyklose visur. Gal tuomet visas mūsų gyvenimas būtų šviesesnis, sunkumai lengvesni, jaunimas nebėgtų užsienin. Atsisakykime sovietinės propagandos, melo, panikos kėlimo; reikia daugiau patriotizmo, darbo, doros, ir viskas bus geriau, gražiau.
Vincas STEPONAVIČIUS
Krekenava,
Panevėžio rajonas
© 2005 "XXI amžius"
|