Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

1941 metų sukilimo didvyris

Soc.m.dr. Juozas JANKAUSKAS

Mykolas Steponas Naujokaitis

Rugsėjo 2 dieną sukanka 90 metų, kai gimė Mykolas Steponas Naujokaitis, vienas mažiau Lietuvoje žinomų 1941 m. birželio 22-28 d. sukilimo didvyrių. Bėgantys metai skandina užmarštin įvykius ir su jais susijusius žmones. Tačiau mes privalome saugoti atmintyje jų atliktą žygdarbį – sukilimą prieš sovietus ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, nors ir neilgą.

Mykolas Steponas Naujokaitis gimė 1915 m. rugsėjo 2 d. Bartininkų miestelyje, Vilkaviškio valsčiuje, Stefanijos Neverauskaitės ir vaistininko Antano Naujokaičio šeimoje. Bartininkuose Mykoliukas baigė pradžios mokyklą ir 1929 metų rugpjūtį įstojo į Alytaus gimnazijos 5-ąją klasę. 1933 metų birželį baigęs gimnaziją, rugpjūtį įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto Ekonomikos skyrių. Po mėnesio perėjo į to paties fakulteto Teisių skyrių. Privalėdamas atlikti karo tarnybą, 1936 m. rugsėjo 19 d. įstojo į Karo mokyklą. Po metų baigė Karo mokyklą, jam buvo suteiktas atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis ir jis paleistas į atsargą. Toliau tęsė studijas VDU. Priklausė skautams: studijų metais buvo korporacijos „Vytis“ valdybos narys, Lietuvos skautų atstovas tarptautinėse skautų stovyklose, baidarių turizmo Lietuvos upėmis entuziastas. Mykolas labai skaudžiai išgyveno 1940 metais prasidėjusią okupaciją. 1940-ųjų rudenį iš Kauno į Vilnių perkėlus kelis fakultetus ir įkūrus Vilniaus valstybinį universitetą, su Teisių fakultetu tęsti studijų į Vilnių atvyko ir M.S.Naujokaitis.

Artėjant 1940 metų Vėlinėms, Mykolas su studijų draugais nusprendė susirinkti Rasų kapinėse ir pagerbti ten palaidotus iškilius Lietuvos žmones. Štai kaip vėliau jis prisiminė ten įvykusį susitikimą su majoru Vytautu Bulvičiumi: „Vėlinių vakarą mūsų būrelis susirinko prie dr. Jono Basanavičiaus kapo. Susmaigstėme žvakutes, padėjome keletą gėlių žiedų, persižegnojom ir sugiedojom vieną punktelį tautos himno. Tuo metu netikėtai prie manęs priėjo majoras Vytautas Bulvičius: „Labai gerą darbą jūs čia atlikot,- pasisveikinęs pasakė. – Ar tu čia vadovas? Aš anksčiau skaičiau laikraštyje ir mačiau tavo nuotrauką, kai vadovavai dainoms ir šūkiams, atgavus Vilnių...“. „Gerai prisimeni“, atsakiau (...). Paminėjau, kad esu sutelkęs mažą grupelę ir čia susirinkome pagerbti užsipelniusius veikėjus. Mjr. Bulvičius atsakė, kad jis mūsų pastangoms pritaria, padėkojo ir įspėjo, kad tokia veikla yra rizikinga. „Užeik pas mane, Mikai, kai turėsi laiko“ (Naujokaitis.M.S. Prasmė ir proga, Los Andželas, 1996. P.7). Po poros dienų M.S.Naujokaitis su mjr. V.Bulvičiumi susitiko jo darbo kambaryje Vilniaus universitete. (V.Bulvičius, 1940 metų rugpjūtį likvidavus Lietuvos kariuomenę, buvo paskirtas į Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 179-osios šaulių divizijos štabą operacijų skyriaus viršininko padėjėju, dėstė VVU karines disciplinas. Buvo Vilniaus Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) štabo vadovas. 1941 m. birželio 13 d. NKVD jį suėmė. 1941 metų pabaigoje sušaudytas Gorkio kalėjime.) V.Bulvičius papasakojo apie kuriamą Vilniaus LAF štabą, kurio pagrindą turėjo sudaryti patikimi lietuviško 29-ojo korpuso, dislokuoto netoli Vilniaus, karininkai. Mykolas jam papasakojo, kad jo vadovaujama grupė užmezgė ryšį su Kauno antisovietiniu pogrindžiu – Kauno LAF štabu. Abu sutarė, kad Vilniaus ryšininkas su Kaunu bus jis, M.S.Naujokaitis, slapyvardžiu Kumpis-24, o Kauno su Vilniumi – Leonas Prapuolenis, slapyvardžiu Levas-113.

Į šią veiklą Mykolas įtraukė ir Teisių fakulteto dekaną prof. Stasį Žymantą-Žakevičių. Tuo metu sovietinis saugumas, pajutęs, kad Lietuvoje auga nepasitenkinimas okupacija ir kuriasi pogrindinės organizacijos, ėmėsi tą pasipriešinimą likviduoti. 1940-ųjų pabaigoje Mykolas sužinojo, kad jį seka saugumas, ir užėjo pas V.Bulvičių pasitarti. Jie nusprendė, kad M.S.Naujokaičiui reikia iš Vilniaus pasitraukti, juolab kad brendo reikalas užmegzti ryšį su Vokietijoje esančiu lietuvišku antisovietinio pasipriešinimo judėjimu – Berlyno LAF, kurį 1940 m. lapkričio 17 d. savo bute Berlyne įkūrė buvęs iki sovietinės okupacijos Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje generalinio štabo pulkininkas Kazys Škirpa. 1941-ųjų sausį Mykolas atvyko į Kauną ir susitiko su L.Prapuoleniu, su kuriuo aptarė kelionės į Vokietiją perspektyvą. Gavęs iš L.Prapuolenio Kauno LAF pritarimą ir įgaliojimus, Mykolas nuvyko pas Vytautą Putvinskį į Kelmę ir paprašė jo pagalbos pereinant sieną į Vokietiją.

Vasario 9 dieną M.S.Naujokaitis ties Kartena kartu su dar dviem bėgliais iš Lietuvos perėjo nelegaliai sieną ir atsidūrė vokiečių okupuotame Klaipėdos krašte. Vokiečių pasienio policijai tarpininkaujant, susitiko su buvusiu Lietuvos kariuomenės karininku kpt. Broniumi Michelevičiumi, jo padedamas nusigavo iki Berlyno ir ten susirado K.Škirpą. Prasidėjo intensyvios jų diskusijos dėl Lietuvos ateities artėjančio Vokietijos ir SSRS karo atveju. Buvo aptariama Lietuvos Laikinosios vyriausybės (LLV) sudėtis ir kandidatai į ministrus, pasirengimas sukilimui ir kada jį geriausia pradėti, kokia turėtų būti Lietuvos laikysena prasidėjus karui, kada reikia skelbti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. M.S.Naujokaitis Vilnaus ir Kauno LAF vardu pasiūlė K.Škirpai užimti LLV ministro pirmininko postą. Šis pasiūlymas buvo priimtas. Deja, kaip parodė vėlesni įvykiai, vokiečiai, pajutę Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir lietuviškos vyriausybės sudarymo pavojų savo grobuoniškiems tikslams, prasidėjus karui su sovietais K.Škirpą izoliavo ir pralaikė namų arešte iki karo pabaigos. Berlyne buvo parengtas ir sukilimo planas. Ten M.S.Naujokaitis susitiko daug pažįstamų, pasitraukusių iš Lietuvos: prof. Antaną Maceiną, inž. Klemensą Brunių, atsargos leitenantą Joną Dženkaitį, rašytoją Bronį Railą ir kt. Artimai bendravo su K.Škirpos sekretoriumi ir patikėtiniu Antanu Valiukėnu.

1941 metų kovo pabaigoje K.Škirpa pasikvietė M.S.Naujokaitį ir pasakė, kad jau metas veikti, nes vokiečiai sukruto. „Lauktoji diena“ turi prasidėti tuojau po gegužės 15 dienos. Vokiečiai balandžio 6 dieną užpuolė Jugoslaviją ir ten įstrigo. (Todėl karas su Sovietų Rusija prasidėjo tik birželio 22 dieną.) K.Škirpa Mykolą įkalbinėjo pasilikti Berlyne ir talkinti jam, tačiau M.S.Naujokaitis buvo atkaklus. Jis jautė turįs grįžti į okupuotą Lietuvą ir informuoti bendražygius, kad nebetoli išlaisvinimo diena. Greitai Lietuva bus laisva ir nepriklausoma (lietuviai dar nežinojo tikrųjų nacių kėslų). Berlyne aprūpintas pasu Motiejaus Naujalio pavarde ir apginkluotas dviem vokiškais parabeliais, išvyko į Tilžę. Ten geležinkelio stotyje susitiko su buvusiu Lietuvos kariuomenės žvalgybos karininku ltn. Broniumi Aušrotu, kurio lydimas nuvyko pas netoli pasienio gyvenusius lietuvius Karvelius. Jų namuose Mykolas rado buvusį Lietuvos kariuomenės karininką ltn. Juozą Vaičjurgį, kuris irgi ketino pereiti sieną. Atvykus ryšininkui, prasidėjo mirtinai pavojinga jų kelionė į okupuotą Lietuvą.

Buvo 1941 m. balandžio 10 d. Sniegas jau tirpo, bet naktį pašaldavo ir einant braškėdavo balutes dengęs ledas. Perėjimo vieta buvo Smalininkų apylinkėse, ties Žirniškiais. M.S.Naujokaitis vėliau prisiminė: „Nespėjome nueiti nei šimto žingsnių, kai išgirdome paskui mus bėgantį rusą su vienu ar dviem šunimis, visa gerkle šaukiantį: „Stoj, stoj!“. Pasileidome bėgti tolyn į mišką, bet atstumas tarp sargybinių ir mūsų trijulės mažėjo. Šūktelėjau bendrakaleiviams bėgti pirmyn, o aš atsilikau, galvodamas atsišaudyti ir sulaikyti artėjančius rusus. J.Vaičjurgis pasuko į dešinę, atsiskyrė nuo ryšininko. Žinau, kad jį rusai suėmė tą pačią naktį. Jis vėliau kalėjo Kauno kalėjime“ (Ten pat. P. 15-16). Mykolas išsitraukė parabelį ir pradėjo šaudyti į puolančius šunis ir sovietinius pasieniečius. Šie taip pat pradėjo šaudyti ir Mykolą sužeidė. Jis apsimetė nukautu ir pasieniečiai, palikę jį, nubėgo ieškoti kitų dviejų sienos pažeidėjų. Mykolas pabandė tęsti kelionę. Netrukus susitiko ir ryšininką. Supratę, jog prasibrauti į Lietuvą nepavyks, abu nutarė grįžti į Vokietiją. Tačiau netrukus pateko į pasieniečių pasalą ir Mykolas buvo vėl, šį kartą sunkiai, sužeistas. Ryšininkas sėkmingai prasmuko į Vokietiją.

Sunkiai sužeistą M.S.Naujokaitį kareiviai nuvežė į Jurbarko ligoninę. Paaiškėjus, kad operuoti šioje ligoninėje nėra galimybių, jis buvo pervežtas į Tauragės ligoninę. Ten, atsipeikėjęs po narkozės, Mykolas, nepaisydamas enkavėdistų „globos“, per jį slaugiusią gailestingąją seselę susisiekė su pogrindžio ryšininke Sigute Tautvaišaite. Jai perdavė visą informaciją ir nurodymus iš Berlyno, taip pat ir galimą karo pradžios datą. S.Tautvaišaitė susisiekė su Kauno LAF štabu, o netrukus visa informacija pasiekė ir Vilniaus LAF štabą. Žinia apie greitai prasidėsiantį karą tarp vokiečių ir sovietų paplito visoje Lietuvoje ir teikė vilčių išsilaisvinimo iš okupacijos laukiantiems lietuviams.

1941 m. balandžio 30 d. Mykolas buvo pervežtas į Kauną ir įkalintas Mickevičiaus gatvėje buvusiame Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Dvokiančioje kameroje jis buvo vienas ir, nors jo būklė buvo sunki – sugipsuota dešinė koja, subintuota krūtinės ląsta ir pribintuota prie rėmo kairė ranka, jis buvo paliktas be medicininės priežiūros. Jis jau buvo pasmerktas mirčiai. Enkavėdistams tik rūpėjo išgauti iš jo kuo daugiau informacijos. Prasidėjo varginantys tardymai, provokatorių siuntimas į kamerą. Nuo birželio pradžios tardymai buvo tęsiami Saugumo rūmų rūsiuose; jis buvo mušamas, jam laužė pirštus, bet Mykolas atsilaikė ir nieko neišdavė. Vienintelė jo viltis buvo kaip nors iškęsti iki karo pradžios. Tuo metu jo tėvus sovietai ištrėmė į Sibirą. O karo kaip nėra, taip nėra.

1941 m. birželio 22-osios rytą pagaliau vokiečių lėktuvai pradėjo bombarduoti sovietų karinį aerodromą Kaune. Visas kalėjimas prabudo ir sujudo. Vėliau M.S.Naujokaitis prisiminė: „Vakarop atėjo mano sargas. Jis man ir sako: „Aš tuojau pasitrauksiu į kaimą. Tavo duris užrakinsiu ir uždėsiu štangas, kad tavęs NKVD negalėtų išvežti. Aš su raktais pabėgsiu, o tu rytoj būsi laisvas“ (Ten pat. P. 22.). Mykolas pamanė, kad tai buvo Dievo siųstas angelas sargas, kuris jį išgelbėjo nuo mirties, nes bėgdami enkavėdistai dar bandė išlaužti kameros duris ir su juo susidoroti. Birželio 23-iosios rytą vyrai išlaužė kameros duris ir ant rankų išnešė negalintį vaikščioti Mykolą. Pagaliau laisvas. Išgirdęs per Kauno radiją transliuojamą Lietuvos himną, apsiverkė. Netrukus M.S.Naujokaitis pateko į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Čia Mykolą ėmėsi slaugyti gailestingoji sesuo Elena Jasukaitytė, su kuria netrukus, 1941 m. lapkričio 28 d., sukūrė šeimą. Kiek pasveikęs Mykolas nebegalėjo ramiai gulėti ligoninėje, jam norėjosi veiklos ir jis vėl ėmė lankyti Kauno LAF štabe. M.S. Naujokaitis ir dr. Pranas Padalis-Padalskis tuo metu Kaune buvo vieninteliai nariai iš 1941 m. kovo 16 d. – birželio 21 d. NKVD likviduoto Vilniaus LAF štabo. Tačiau įsitraukti į Kauno LAF veiklą Mykolui kol kas neleido per silpna sveikata. Jis tapo LAF vadovybės patarėju. 1941 m. rugsėjo 15 d. M.S.Naujokaitis kartu su kitais LAF vadovais pasirašė memorandumą Hitleriui. Tai galutinai įsiutino nacius. 1941 m. rugsėjo 22 d. vokiečiai uždraudė LAF. M.S.Naujokaitis nuo 1942-ųjų pradėjo dirbti Kauno srities teisme teisėju-kandidatu, o nuo 1943 m. – teisėju. Aktyviai dalyvavo dabar jau antinacinėje rezistencijoje, buvo Lietuvių fronto (LF) narys. Gestapui pradėjus jį sekti, abu su žmona pasitraukė į tėviškę Bartininkus. Čia 1943 metais jiems gimė sūnus Saulius. 1944-ųjų vasarą artėjant antrajai sovietinei okupacijai, su žmona Elena ir sūnumi pasitraukė į Austriją, kur 1945 metais gimė duktė Marija.

Po karo Naujokaičiai persikėlė į Vakarų Vokietiją ir apsistojo Bremenhafene. 1947 metais išvyko į JAV. Įsikūrė Pomonoje, Kalifornijoje. Ten, pramokęs anglų kalbos, jis išmoko naujos specialybės ir ėmė dirbti inžinieriumi „Kaiser Steel Corporation“, buvo paskirtas skyriaus viršininku. Aktyviai dalyvavo JAV lietuvių visuomeninėje ir skautų veikloje, šeštadieninėje lietuvių mokykloje dėstė Lietuvos istoriją ir visuomeninius mokslus. Tuo tarpu Lietuvoje saugumiečiai, radę dokumentus, kad Mykolas karo pradžioje dingo iš jų akiračio, 1948 metais paskelbė sąjunginę jo paiešką. Paieška sustabdyta ir byla perduota į KGB archyvą tik 1965 metais, kai saugumiečiai suprato, kad Mykolas jiems nebepasiekiamas. 1980 metais M.S.Naujokaitis išėjo į pensiją. Buvo Ramiojo vandenyno rajono skautų vadas, Garbės teismo pirmininkas.

1996 metais M.S.Naujokaitis lankėsi Lietuvoje ir galėjo susipažinti su buvusiame KGB archyve išlikusia jo byla. 1998 m. birželio 10 d. LR krašto apsaugos ministro įsakymu jam suteiktas dimisijos leitenanto laipsnis, liepos 1 dieną LR Prezidento dekretu jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, o 2001 m. gegužės 15 d. – Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Mirė Mykolas Steponas Naujokaitis 2004 m. gegužės 17 d. San Diege, Kalifornijoje, JAV. Šv. Mišios aukotos birželio 4 dieną Šv.Kazimiero bažnyčioje. Jis palaidotas Forest Lawne, Glendeile, šalia savo žmonos Elenos.

© 2005 "XXI amžius"