Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Dr. Vinco Kudirkos keliais

Zigmas TAMAKAUSKAS

Prie dr. V.Kudirkos kapo – nulaužtas ąžuolas

Prie dr. V.Kudirkos paminklo Kudirkos Naumiestyje

Prie poeto Prano Vaičaičio kapo Sintautuose

Teresėlės Varnagirienės vadovaujami ansambliai „Atžalynas“ ir „Sūduva“ dažnai koncertuoja propaguodami lietuvišką dainą tiek Kaune, tiek kitose Lietuvos vietose. Nesvarbu, kad „Atžalyną“ sudaro jaunimas, o „Sūduvą“ – jau ilgiau šioje žemėje pabuvę žmonės. Visus juos jungia meilė savo kultūros dvasiniams klodams, krikščioniškoms vertybėms. Pati vadovė yra aktyvi Lietuvos krikščionių demokratų Kauno skyriaus Švietimo sekcijos narė, ne kartą apdovanota padėkos raštais. Be jos koncertų, be jos parašytų posmų neapsieina ir mūsų rengiami šventiniai minėjimai, visuomenės suėjimai. Šių ansamblių dalyviai siekia geriau pažinti savo kraštą, atskleisti lietuviškos dainos grožį, plėsti savo akiratį. Viena tokių pažinimo priemonių – kelionės.

Prieš Valstybės dieną abu ansambliai ir jų bičiuliai išsirengė pažintinėn kelionėn į Suvalkiją, sąlygiškai pavadintą „Dr. Vinco Kudirkos keliais“. Sąlygiškai todėl, kad ji dar buvo skirta Lietuvos partizanų Tauro apygardos įkūrimo 60 metų jubiliejui. Laisvės kovotojams juk buvo artimos ir Lietuvos atgimimo šauklio Vinco Kudirkos idėjos.

Zapyškyje – pirmas mūsų stabtelėjimas. Apžiūrėjome vėlyvosios gotikos paminklinę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, šios vietos puošmeną. Dabar pastatui reikalingas remontas, geresnė priežiūra. Kadaise Didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras šias žemes dovanojo savo sekretoriui Jonui Sapiegai, o jo sūnus Povilas XVI amžiuje pastatė čia bažnyčią. Atsiradęs Sapiegų miestelis – Sapiežiškės žmonių kalboje virto Zapyškiu. Zapyškyje stabtelėjome neatsitiktinai. Čia kurį laiką, išėjęs iš Seinų kunigų seminarijos ir dėl to praradęs supykusio tėvo paramą, pas savo dėdę kleboną gyveno V.Kudirka. Dėdė jam buvo moralinis ir materialinis ramstis. Zapyškis dar susijęs ir su 1863 metų sukilimu ir su sukilėlių gretose buvusiu poetu, vertėju ir publicistu aušrininku Andriumi Višteliu (Višteliausku) – Lietuviu.

Griškabūdyje aplankėme kunigo Juozo Vališausko suprojektuotą ir 1796 metais pastatytą vėlyvojo baroko stiliaus medinę Kristaus Atsimainymo bažnyčią. Su Griškabūdžio apylinkėmis yra susijęs istorikas kunigas Jonas Totoraitis. Netoliese – Jono Jablonskio ir rašytojo Antano Tatarės tėviškės. Griškabūdžio apylinkėse veikusius Lietuvos partizanus primena išlikusi stribų būstinė ir šalia jos – nukankintų partizanų kapų memorialas. Tylos minute pagerbėme čia žuvusius laisvės kovotojus.

Aplankėme Šakius, zanavykų sostinę. Šakiuose stovi skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurtas V.Kudirkos paminklas. Šiame mieste V.Kudirka apsigyveno 1890 metais, grįžęs iš Varšuvos, – pradėjo dirbti klebonijos klėtelės kambarėlyje gydytoju. Jo namai buvo virtę slaptos literatūros sandėliu, į kurį knygnešiai gabendavo uždraustas lietuviškas knygas. Gyvendamas Šakiuose, jis daug laiko skyrė visuomeniniam darbui. V.Kudirka savo publicistiniais rašiniais užpildydavo „Varpe“ visą „Tėvynės varpų“ skyrių. Gyvenimo sąlygos miestelyje buvo labai sunkios. Jis čia pajuto pirmuosius sveikatos negalavimus – džiovos simptomus. Tada daugumą gyventojų sudarė žydai (3000 iš 3700 gyventojų), kurie turėjo savą gydytoją ir buvo nusiteikę prieš dr.V.Kudirką. Todėl V.Kudirka Šakius vadinęs „Žydpile“.

Pasukę Kudirkos Naumiesčio link, užvažiavome į Sintautus. Kai sovietiniais metais važiuodavome atstatyti Tolminkiemio bažnyčios, čia išvysdavome Antrojo pasaulinio karo paliktus pėdsakus – bažnyčios griuvėsius, apaugusius žolėmis ir krūmais. Sintautuose pamaldos vykdavo rašytojo A.Tatarės buvusiame gyvenamajame name. Vietos klebonas prel. Antanas Maskeliūnas ėmėsi neįmanomo dalyko – bažnyčios atstatymo. Po kelerių metų miestelyje vėl pakilo baltutėlė dvibokštė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Atnaujintas ir didysis altorius su autentiškomis skulptoriaus Vinco Grybo Nukryžiuotojo, šv. Petro ir Povilo bei angelų figūromis. Bažnyčios sienose įrašytos Sintautuose dirbusių kunigų ir čia pakrikštytų žymių Lietuvos žmonių pavardės. Miestelio kapinėse aplankėme poeto P.Vaičaičio, Vailokaičių šeimos ir įžymaus kalbininko Juozo Pikčilingio kapus.

Pagaliau Kudirkos Naumiestis – miestas prie Šešupės ir Širvintos, 1934 metais pavadintas V.Kudirkos vardu. Šis miestas, mano gimtinė, man visada sukelia širdies virpulį. 1934 metais miesto centrinėje aikštėje miesto burmistro ir vargonininko Zigmo Skirgailos iniciatyva buvo pastatytas skulptoriaus V.Grybo paminklas varpininkui V.Kudirkai. Kaip pasakojo mano tėveliai, mane dar mažytį vaikiškame vežimėlyje dažnai atveždavo į aikštę pabūti prie šio paminklo. Gal tai turėjo įtakos formuojantis mano gyvenimo krikščioniškoms ir patriotinėms nuostatoms... Gaila, dabar šis paminklas jau gerokai apšepęs, reikalaujantis neatidėliotino remonto. Reikėtų sukrusti valdžios vyrams! Neužtenka vien pagiedoti „Tautišką giesmę“, bet reikia prisiminti ir jos autorių.

Greta puikuojasi dr. V.Kudirkos muziejus. Jis buvo atidarytas 1998 m. gruodžio 5 d., švenčiant Lietuvos Respublikos himno sukūrimo 100-ąsias metines. Muziejaus kūrimas pradėtas V.Kudirkos vidurinėje mokykloje dar 1958 metais, minint V.Kudirkos 100-ąsias gimimo metines. Su muziejaus įkūrimo ištakomis ir didžiojo varpininko atminimo saugojimu yra susijusi mokytoja Natalija Manikienė. Ji rūpinasi V. Kudirkos kapu, saugo garsiųjų naumiestiečių atminimą. Kudirkos Naumiesčio kraštas gali didžiuotis dailininku Vytautu Kazimieru Jonynu, dailininku karikatūristu Juozu Penčyla, aktore Jadvyga Oškinaite-Sutkuviene, rašytoja Petronėle Orintaite-Janutiene, kompozitoriais Antanu Vanagaičiu, Zigmu Skirgaila, operos dainininke Juoze Krištolaityte-Daugėliene, ateitininkų veikėjais – filosofijos profesoriumi kun. Pranu Kuraičiu, sociologu – pirmuoju lietuviu, Sorbonoje apgynusiu daktaro disertaciją, Pranu Dielininkaičiu, Vasario 16-osios Akto signataru, vyskupu Justinu Staugaičiu, kanauninku Kazimieru Prapuoleniu, Tauro apygardos Žalgirio rinktinės žuvusiu partizanu Juozu Simonavičiumi, buvusiu politiniu kaliniu A.Flikaičiu ir kitais. A.Flikaitis šiandien sėkmingai darbuojasi LR Seimo nario padėjėju bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) Teisių komisijoje.

Pravažiuodami V.Kudirkos vardu pavadintą tiltą per Šešupę, prisiminėme jo satyrą – „Lietuvos tilto atsiminimus“, jos personažus. Daktaro V.Kudirkos kelio temą baigėme prie jo kapo Meištų kalnelyje. Jį žymi kryžiaus ženklu pažymėtas nulaužto ąžuolo kamienas, tvirtai savo šaknimis įsikibęs į gimtąją žemę. Tai V.Kudirkos prasmingo gyvenimo simbolis. Paminklas buvo pastatytas 1902 metais su „Tautiškos giesmės“ ketureiliu. Šie žodžiai tada išgąsdino valdžią. Policijos viršininko įsakymu 1903 metais ketureilis buvo iškapotas. 1990 metais mokytojos N.Manikienės rūpesčiu paminklo įrašas atkurtas atskiroje antkapinėje plokštėje. Paliktas paminklo sužalojimas ir dabar turėtų mums priminti rusiškojo imperializmo kėslus, turėtų skatinti mūsų budrumą, susiklausymą. Čia dar kartą apžvelgėme didžiojo varpininko svarbiausius gyvenimo bei kūrybos puslapius, grįžimo į lietuvybę kelią, jo pasiaukojamą darbą Lietuvos prisikėlimo labui. Prisiminėme ir neseniai mirusią mokytoją Angelę Šiaurienę, įkūrusią Kaune kudirkaičių organizaciją, kurios uždavinys – eiti dvasingu Lietuvos atgimimo keliu, puoselėti vaikų širdyse patriotizmo bei krikščionybės dvasią.

Sovietmečiu, atvykę prie V.Kudirkos kapo su jaunimo ekskursija, štai kaip pasinaudodavome 1976 metais išleista knygele „Laisvos valandos“: įdėdavome storesnį intarpą ten, kur išspausdinta „Tautiška giesmė“. Padavus parinktam žmogui ką nors paskaityti iš knygelės, net ir nenorint atsiversdavo norimas puslapis. Taip būdavo išklausomas Lietuvos himnas, o kartais net visų pagiedamas... Atsirasdavo atitinkama nuotaika, pasiryžimas ir viltis. Ir dabar, pagerbdami šviesų dr. V.Kudirkos atminimą, sugiedojome Lietuvos Respublikos himną. Vėliau tautodailininko Prano Sederevičiaus sodyboje pasigėrėjome meistro darbais: V.Kudirkos, Vytauto Didžiojo, S.Dariaus ir S.Girėno, P.Vaičaičio ir kitais skulptūriniais portretais, arklių skulptūromis.

Valavičių kultūros namuose ansambliečių jau laukė pilnutėlė salė žmonių. Jie dar kartą norėjo pasiklausyti T.Varnagirienės vadovaujamų ansamblių atliekamų dainų. Juo labiau kad jos paprastos, nuoširdžios, pakylėjančios žmogaus širdį. Baigiamuosius koncerto akordus palydėjo gausūs plojimai ir padėkos žodžiai. Plojome ir mes – ansambliečių bičiuliai, tarp kurių buvo LKD Kauno skyriaus narių bei jų rėmėjų. Su mumis važiavo aktyvi Krikščionių demokratų „Ąžuolyno“ kuopos narė Irena Zasimauskienė. Reikia paminėti ir metraštininką Juozą Murauską, fiksuojantį fotoaparatu įvairius „Atžalyno“ ir „Sūduvos“ ansamblių veiklos momentus.

Savo kelionę baigėme Skardupiuose, kur kun. Antano Yliaus iniciatyva prieš 60 metų buvo įkurta garsioji Lietuvos partizanų Tauro apygarda. Prie paminklo prisiminėme šios apygardos žuvusius ar išlikusius partizanus, taip pat kunigą patriotą A. Ylių. Grįždami pakeliui, maumedžių giraitėje, pagerbėme varpininko prezidento Kazio Griniaus atminimą.

Juozo MURAUSKO nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"