|
Įvertinta skaudi valdžios ir laisvės kovų patirtis
Edmundas SIMANAITIS
Rugpjūčio 13 dieną Riečių kaime (Marijampolės r.) buvo paminėtas kautynių su enkavėdistais Palių raiste 60-metis. Šio renginio iniciatorius Klaipėdoje gyvenantis laisvės kovotojas Vincas Kubertavičius-Vidugiris-Jovaras, šių kautynių dalyvis. Kitą dieną, sekmadienį, Marijampolėje esančiame Tauro apygardos muziejuje ir Skardupių bažnytkaimyje, nutolusiame 9 km į pietvakarius nuo Marijampolės, buvo iškilmingai paminėtas Tauro partizanų apygardos įkūrimo 60-metis. Perskaitytas pranešimas apie apygardos įkūrimą, partizanai ir valdžios atstovai sakė kalbas, buvo atliekamos tremtinių dainos ir giedamos giesmės.
Renginių kalbėtojai pažėrė daug kovų istorijos faktų, išgyvenimų, netekčių, didvyriško pasiaukojimo pavyzdžių. Kiekvienas laisvės kovotojas, ryšininkas, rėmėjas ar to meto įvykių liudininkas turi savitą, unikalią patirtį. Nemėginsiu atkartoti jų minčių, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į tai, ko pasigedau šiame renginyje, o būtent agresijos pasekmių ir laisvės kovų patirties atspindžio Trečiosios Respublikos teisėje. Tauro apygardos patirtis šiuo požiūriu unikali.
Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatyme, priimtame 2000 m. liepos 17 d. (toliau Įstatymas), ši patirtis įvertinta (žr. Svarbiausių Krašto apsaugos įstatymų rinkinys. Vilnius, 2000. P. 159-1650). Tai vienas iš paketo valstybės teisės aktų, norminančių ir reguliuojančių krašto apsaugos sistemos veikimą, kurį rengė grupė specialistų ir pareigūnų, vadovaujama tuometinio krašto apsaugos ministro Česlovo Stankevičiaus.
Įstatymas remiasi Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalimi, skelbiančia, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio užpuolimo yra kiekvieno LR piliečio teisė ir pareiga. Taigi piliečiams, nepriklausomai nuo jų religinių, politinių įsitikinimų ar asmeninės nuomonės, išimčių nenumatyta. Ne pro šalį priminti, kad JTO Įstatų 51 straipsnis pripažįsta neatimamą kiekvienos valstybės teisę į individualią ar kolektyvinę savigyną nuo ginkluoto užpuolimo. Valstybės gynimo pareigą nustato ir 1922 bei 1938 metų Konstitucijos, tačiau jose ir įstatymuose nebuvo numatyti saugikliai tuo atveju, kai agresorius šantažu ir grasinimais pavartoti karinę jėgą paralyžiuoja valstybės konstitucinę valdžią ar karine jėga okupuoja šalį ir sunaikina valstybės valdymo struktūras. Taip atsitiko prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, kai mūsų šalies politinė vadovybė nesugebėjo apsispręsti Vilniaus klausimu, o netrukus, Kremliaus varomos demagogiškos propagandos bei šantažo paveikta, mirtinos grėsmės nepriklausomybei akivaizdoje buvo paralyžiuota ir jau neturėjo pakankamai politinės valios ryžtingai pasipriešinti agresoriui ir užfiksuoti agresijos faktą ginklu ir tarptautinėje teisėje.
Įstatymas byloja, kad agresijos aktu laikomas užsienio valstybės ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į LR teritoriją, jos visos ar dalies okupaciją arba grasinimas ją panaudoti. Taigi žvanginimas ginklais ir grasinimai bet kokia vadavimo iš kokio nors jungo ar kitakalbių gynimo nesvarbu iš ko ar nuo ko dingstimi prilygsta agresijos aktui.
Įstatymas pašalino dvejones dėl gynybos ir pasipriešinimo agresijai pradžios. Pasipriešinimo veiksmai prasideda nuo pat agresijos akto momento. Pasipriešinimo politika grindžiama visuotinės ir besąlyginės gynybos principu. Šis principas liečia visus piliečius, kurie turi žinoti, kad tinkami visi įmanomi pasipriešinimo būdai, neuždrausti visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų.
Agresijos, bet ne pasipriešinimo, istorijoje užfiksuotas nevienareikšmiškai vertinamas LR paskutinėmis nepriklausomo gyvenimo dienomis išleistas kariuomenės vado gen.V.Vitkausko įsakymas draugingai sutikti kraštą okupuojančią agresoriaus kariuomenę, kuri po kurio laiko pradėjo vykdyti Lietuvoje masines genocido akcijas.
Įstatyme ši galinti pasikartoti aplinkybė įvertinta tiesmukai ir absoliučiai aiškiai: Agresijos atveju jokia valstybės institucija ar pareigūnas negali priimti sprendimo arba duoti įsakymo, draudžiančio gintis nuo agresijos. Toks sprendimas ar įsakymas yra niekinis ir neturi būti vykdomas. Užkertamas kelias pasikartoti kariuomenės tragedijai, kai karininkija buvo be gailesčio ir žiauriai sunaikinta kalėjimuose ir Gulago lageriuose. Retos išimtys tik patvirtina bolševikų nusikaltėlių taisyklę.
Agresijos istorijoje įrašytas dar vienas itin skausmingai gėdingas faktas. Paskutinėmis dar formaliai laisvos šalies egzistavimo valandomis agresoriaus šantažuojama valdžia atidavė svetimai valstybei žiauriam kankinimui ir mirčiai du tėvynės patriotus, valstybės pareigūnus: vidaus reikalų ministrą gen. K. Skučą ir Saugumo departamento direktorių A.Povilaitį. Šitaip buvo parodyta, kad Kremliaus komisarų įsakymai tada jau buvo viršesni už nacionalinės teisės normas.
Įstatymas aprėpia plačiau: Okupavusios valstybės valdžia ir okupacinė administracija yra neteisėtos, o jos teisės aktai ir įsakymai LR piliečių ir gyventojų neįpareigoja.
Numatytas ir toks atvejis, kai teisėta krašto valdžia negali veikti, taigi negali vadovauti gynybai ir pasipriešinimui, tada vadovavimą perima Tautos pasipriešinimo vadovybė. Iš to kyla imperatyvas būti pasirengusiems ir tokiam padėties pasikeitimui. Įstatymas skelbia dar vieną svarbią nuostatą: Piliečiams draudžiama kolaboruoti su priešais ir jo įsteigta administracija. Taigi agresoriaus suplanuoti laisvi rinkimai į kokį nors atnaujinto varianto liaudies seimą nuo pat pradžios laikytini tik farsu, priedanga paslėpti karo nusikaltimą.
Tačiau draudimas bendradarbiauti su okupacine administracija netaikomas, gelbstint gyventojų sveikatą ar gyvybę, patenkinant jų būtiniausius gyvybinius poreikius, suteikiant pagalbą sužeistiesiems ir ligoniams, priešo paimtiems karo belaisviams ar įkalintiems asmenims.
Skardupių klebono kun. A.Yliaus rūpinimasis pasipriešinimo veiksmų teisumu ir moralumu atsispindėjo Tauro apygardos statutuose ir buvo perkeltas į nūdienos LR teisės normas kaip laisvės kovų patirtis.
Atsiliepdamas į kai kurių Skardupiuose vykusio minėjimo kalbėtojų pastabas ir apgailestavimą, kad mažai jaunimo dalyvauja rezistentų organizuojamuose renginiuose, norėčiau kai ką pasiūlyti. Žinant, kad pasipriešinimo dalyvių kasmet vis mažėja, o jų jėgos, garbaus amžiaus sulaukus, vis silpsta, panašaus pobūdžio minėjimus, šventes, susitikimus rengti drauge su jaunimo organizacijomis, pavyzdžiui, su skautais. Pakviesti juos dalyvauti su savo programa ar rengti bendrą, prieš tai aptarus programos turinį. Jaunimas nemėgsta klausytis vien tik pamokslų ar paraginimų. Jam reikia duoti veiklos. Skardupių renginyje jaunimo pasigesta. Kita vertus, vargu ar galima sugalvoti ką nors nauja. Laisvės kovų ir pilietinio pasipriešinimo patirtis tai neišsemiamas aruodas ugdant jaunimo patriotinį nusiteikimą, jo pilietinę savivoką teises, pareigas ir atsakomybę.
© 2005 "XXI amžius"
|