Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Žymus krikščionių vienybės ir jaunimo ugdytojas

Mindaugas BUIKA

Brolis Rožė EPA-ELTA nuotrauka

Pasaulio krikščionių dvasiniai vadovai – katalikai ir protestantai – buvo itin sukrėsti dėl vieno žymiausių šių laikų ekumeninio sąjūdžio veikėjų, Taizė bendruomenės įkūrėjo brolio Rožė (Roger Schutz) netekties ir vieningai reiškė savo liūdesį. Kaip jau buvo pranešta, 36 metų rumunė moteris peilio dūriais mirtinai sužalojo 90-metį protestantų dvasininką kelių tūkstančių maldininkų akivaizdoje per rugpjūčio 16 dienos vakaro pamaldas Taizė Susitaikymo šventovėje. Nepaisant suteiktos skubios pagalbos, brolis Rožė netrukus mirė. Suimta žiauraus poelgio vykdytoja, kaip teigiama, turi aiškius psichikos sutrikimų požymius.

Bendrystė su Popiežiumi

Kitą dieną vykusioje tradicinėje trečiadienio bendrojoje audiencijoje aiškiai susijaudinęs popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie jį pasiekusią „baisią žinią“ tuo metu, kai jis rengėsi į Pasaulio jaunimo susitikimą Vokietijos mieste Kelne. „Ši labai liūdna žinia man ypač skaudi, nes kaip tik vakar gavau nuo jo labai draugišką, jaudinantį laišką“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Jis paaiškino, kad tame laiške brolis Rožė apgailestavo, jog dėl prastos sveikatos negalės atvykti į Kelno susitikimą, bet dvasia vienijasi su jo dalyviais, ir kad Taizė bendruomenė lieka bendrystėje su Popiežiumi.

Benediktas XVI, dar būdamas Tikėjimo doktrinos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris, gerai pažinojo brolį Rožė. Per balandžio 8 dieną vykusias popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuvių šv. Mišias, kurioms vadovavo kardinolas J.Ratcingeris, kaip Kardinolų kolegijos dekanas, daugelis buvo nustebinti, kai jis priėjo prie invalido vežimėlyje sėdėjusio brolio Rožė ir suteikė jam Komuniją. Kaip minėta, miręs Taizė bendruomenės vadovas buvo protestantų reformatų (kalvinistų) dvasininkas, o Bažnyčia nepraktikuoja vadinamosios interkomunijos su nekatalikais. Vėliau buvo paaiškinta, jog tai buvo išimtinis atvejis, nes brolis Rožė visiškai supranta ir pritaria Katalikų Bažnyčios tikėjimui į Švenčiausiąjį Sakramentą.

Nors iki savo gyvenimo pabaigos jis taip ir neatsivertė į katalikybę, tačiau neretai dalyvaudavo katalikų šv. Mišiose, ypač Vatikano Šv. Petro aikštėje. Jį taip pat beveik kiekvienais metais audiencijoje priimdavo popiežius Jonas Paulius II, su kuriuo brolį Rožė siejo artima bičiulystė. Kaip aiškinama Taizė bendruomenės interneto tinklalapyje www.taize.fr, abiejų ryšiai užsimezgė 1962 metais II Vatikano Susirinkime. Susipažinę tuometinis Krokuvos vyskupas augziliaras Karolis Vojtyla ir brolis Rožė kartu eidavo melstis į Šv. Petro bazilikos koplyčią. Vėliau tapęs Krokuvos arkivyskupu kardinolas K.Vojtyla lankėsi Taizė 1964 ir 1968 metais. Brolis Rožė, kartu su kitais Taizė bendruomenės nariais, kurie rūpinosi komunistinės Rytų Europos dvasiniu atgimimu, savo ruožtu, slapta lankydavosi Lenkijoje, jie buvo kviečiami apsistoti Krokuvos arkivyskupo namuose.

Kaip minėta, kardinolui K.Vojtylai tapus popiežiumi Jonu Pauliumi II, jų pasimatymai vykdavo gana dažnai. Brolis Rožė aplankė Šventąjį Tėvą ir ligoninėje 1981 metais, kai jis gydėsi po pasikėsinimo į gyvybę. Per vieną savo apaštalinę kelionę į Prancūziją popiežius Jonas Paulius II 1986 m. spalio 5 d. vėl apsilankė Taizė. „Į Taizė vykstama tarsi prie šaltinio: keliauninkas stabtelėja, numalšina troškulį ir vėl leidžiasi į kelionę, – tuomet kalbėjo Šventasis Tėvas, susitikęs su keliais tūkstančiais jaunų maldininkų. – Šiandien visose krikščionių Bažnyčiose, bendruomenėse ir net politikos pasaulio įtakingųjų sluoksniuose Taizė vienuolija yra žinoma kaip jaunimo pasitikėjimo, sklidino vilties, žadintoja“.

Mirus popiežiui Jonui Pauliui II, brolis Rožė taip pat aukštai įvertino jo ganytojiškus nuopelnus. „Degdamas meilės Bažnyčiai ir žmonijai ugnimi, Jonas Paulius II darė visa, kas įmanoma, kad perduotų tą liepsną kitiems, – liudijo Taizė vadovas. – Daugiau kaip šimtas jo kelionių pasilieka kaip aiški išraiška sielos, dėmesingos taikios ateities skatinimui“. Pats būdamas didis jaunimo mokytojas, brolis Rožė ypač pabrėžė buvusio Popiežiaus pastangas įžiebti viltį daugybei jaunuolių, stiprinti jų pasitikėjimą Dievu.

Taizė bendruomenės veikla

Brolis Rožė (Rožė Šiucas-Marsošas, Roger Schutz-Marsauche) buvo gimęs Šveicarijos vietovėje Juroje (Vato kantonas), vietos reformatų dvasininko ir prancūzės šeimoje. Pats taip pat baigęs reformatų teologijos studijas ir patyręs negalią dėl plaučių tuberkuliozės, 25 metų R.Šiucas paliko Šveicariją ir apsigyveno motinos gimtosios Burgundijos provincijos nedideliame Taizė kaimelyje Šiaurės rytų Prancūzijoje. Kartu su seserimi Ženevjeva įsigiję namelį, jie stengėsi padėti Antrojo pasaulinio karo pabėgėliams, nes Taizė buvo prie tuometinės demarkacinės linijos, kuri dalijo Prancūzija į dvi dalis: okupantų nacių dalį ir „neokupuotą“, kurią valdė Berlynui artimas Višy režimas.

Kilus persekiojimo pavojui, – tarp pabėgėlių, kuriems buvo suteikta pagalba, buvo ieškoma rezistentų ir žydų, – R.Šiucas su seserimi laikinai buvo priversti palikti Taizė ir sugrįžo į šią vietovę jau karo pabaigoje. Prie jų prisijungė kiti bendraminčiai, kurie rūpinosi karo našlaičiais, taip pat netoli Taizė stovykloje buvusiais vokiečių belaisviais, ir taip vėl buvo pradėtas bendruomeniškas gyvenimas. Per 1949 metų Velykas septyni bendruomenės nariai vyrai – visi jie priklausė protestantiškosioms Bažnyčioms – davė sekimo Kristumi vienuolinius įžadus, pasižadėdami gyventi neturte ir celibate. Nuo 1969 metų Paryžiaus arkivyskupo leidimu į Taizė bendruomenę pradėjo įsitraukti ir katalikai, kurie dabar sudaro apie trečdalį jos narių.

Šiandien ekumeninėje bendruomenėje yra daugiau kaip 100 įvairių konfesijų atstovų iš dvidešimt penkių pasaulio šalių, kurie savo bendryste stengiasi įveikti tikybos ir tautinius skirtumus tapdami susitaikymo ženklu susiskaldžiusiems pasaulio krikščionims. Vienuolystei apsisprendę broliai išlieka paprasti ir kuklūs, visiškai pragyvendami iš savo darbo, nepriimdami dovanų ir aukų. Jei kuris nors brolis paveldi šeimos turtą, tai bendruomenė jį išdalija vargšams.

Teigiama, kad iš pradžių Taizė bendruomenė prašė vietos katalikų vyskupo leisti naudotis kaimelio bažnyčia. Tai buvo neįprastas prašymas, todėl vyskupas patarė kreiptis į Vatikano nuncijų Paryžiuje, kuriuo tuo metu buvo arkivyskupas Andželas Ronkalis (vėlesnis popiežius Jonas XXIII). Nuncijus davė šį leidimą ir tapo dideliu Taizė bendruomenės draugu. XX amžiaus septintajame dešimtmetyje, kai į Taizė, ieškodami dvasinės atgaivos, pradėjo plūsti dešimtys tūkstančių jaunuolių iš viso pasaulio, bendruomenė pasistatė didelę Susitaikymo šventovę. Be popiežiaus Jono Paulius II minėto vizito, čia yra apsilankę trys Anglikonų Bažnyčios vadovai, Kenterberio arkivyskupai, taip pat kai kurie stačiatikių hierarchai bei protestantų vyskupai, daugelis kunigų ir pastorių.

Tačiau pagrindiniai Taizė bendruomenės svečiai yra jaunieji piligrimai, kurie čia pavieniui ir didelėmis grupėmis vyksta nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Jaunuoliai čia kartu su Taizė broliais studijuoja Šventąjį Raštą, meldžiasi ir medituoja, dalijasi buities darbais, šlovina Dievą giesmėmis ir muzikavimu. Brolis Rožė kartą yra rašęs: „Jaunuoliai žino, kad čia jie turi atvykti ne kaip turistai. Jeigu taip būtų, tai jie vyktų ne tuo adresu. Dauguma jų čia atvyksta su vienu ir tuo pačiu klausimu: Kaip aš galiu suprasti Dievą? Kaip aš galiu žinoti, ko Dievas nori man?“. Taizė praleista savaitė daugeliui jaunųjų krikščionių padeda suvokti glaudų ryšį tarp bendrystės su Dievu maldoje ir asmeninės meditacijos, taip pat tarp bendrystės patirties ir tautų solidarumo. Taip jaunose sielose kuriamas pagrindas būti pasitikėjimo ir taikos skleidėjais susiskaldymo, smurto ir izoliacijos varginamame šiuolaikiniame pasaulyje.

Kai kurie Taizė bendruomenės broliai yra išvykę į vargingiausias pasaulio šalis, kad ten liudytų taiką, pagelbėtų skurstantiesiems ir dalytųsi jų likimu. Šie broliai, gyvendami nedidelėmis grupėmis Azijos, Afrikos bei Lotynų Amerikos kraštuose, stengiasi būti artimo meilės liudytojais vargšams, gatvės vaikams ar nepagydomiems ligoniams, kurie dažnai yra įskaudinti, apleisti vieniši. Taip pat Taizė bendruomenė jau beveik tris dešimtmečius garsėja savo rengiamais didžiaisiais naujamečiais Europos maldos susitikimais, kuriuose kasmet dalyvauja iki 150 tūkstančių jaunų žmonių. Pirmasis toks „Pasitikėjimo piligrimystės“ susitikimas Paryžiuje įvyko 1978 metais, o paskutinysis, sutinkant 2005-uosius, – Portugalijos sostinėje Lisabonoje. Šių metų gruodžio pabaigoje vaikinai ir merginos rinksis – jau be brolio Rožė – į Italijos didmiestį Milaną.

Prasmingi palinkėjimai jaunimui

Lisabonoje vykusiam naujamečiam Europos jaunimo susitikimui sveikinimo laiškus vėl parašė popiežius Jonas Paulius II, Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I, Maskvos patriarchas Aleksijus II, Kenterberio anglikonų arkivyskupas Rovanas Viljamsas, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofis Ananas. Pats brolis Rožė savajame laiške – kaip dabar aišku, tai buvo paskutinysis jo tokio pobūdžio kreipimasis – vėl reiškė įsitikinimą, kad jaunosios kartos gali esmingai prisidėti prie taikos įtvirtinimo besivienijančioje Europoje.

„Daugelis jaunų europiečių suvokia, jog gyvena žemyne, kuris, ilgai kamuotas susiskaldymų bei konfliktų, ieško vienybės ir žengia taikos keliu, – rašė brolis Rožė laiško, pavadinto „Taikos sklidina ateitis“, pastabose. – Žinoma, įtampa, neteisybė, kartais prievarta išlieka, ir tai skleidžia abejones. Todėl svarbu nesustoti kelyje: taikos siekis juk gyvas pačiose Europos kūrimo ištakose. Bet mūsų tai nedomintų, jei vienintelis tikslas būtų sukurti stipresnį, turtingesnį žemyną ir jei Europa pasiduotų pagundai užsisklęsti tarp savo sienų. Europa iki galo tampa savimi tada, kai yra atvira kitiems žemynams, solidari su neturtingomis tautomis. Jos kūrimas įgauna prasmę, kai jis laikomas etapu tarnaujant visos žmonijos taikos labui“.

Šiame kilnaus tikslo siekime jaunosioms kartoms reikia ne tik joms būdingo polėkio ir drąsos, bet taip pat pasitikėjimo Dievu ir ypač maldos. Priešingai kai kurioms šiandien kartais vyraujančioms nuomonėms, „malda neatitolina nuo pasaulio rūpesčių“, – aiškino brolis Rožė. Pats būdamas susikaupimo kontempliatyvioje maldoje didžiuoju liudytoju, jis priminė jauniesiems krikščionims: „Nėra nieko atsakingesnio kaip melstis: kuo labiau atsiduodame paprastai ir nuolankiai maldai, tuo labiau esame skatinami mylėti ir išreikšti tai savo gyvenimu“.

Sveikindamas praėjusį Taizė bendruomenės surengtą naujametį Europos jaunimo susitikimą Lisabonoje, popiežius Jonas Paulius II ragino jaunus žmones padaryti planetą „visuomene, kuri taptų labiau panaši į šeimą“ ir būtų atvira skirtingoms kultūroms. „Tapdami tvirtais krikščionimis, jūs esate pakviesti grįžti prie tikėjimo versmės ir iš naujo atrasti Dievo slėpinio esmę, – teigė Šventasis Tėvas. – Šis pažinimas padės jums mylėti Dievą, tarnauti Jam ir Bažnyčiai bei nešti liudijimą pasauliui, kur jūs esate siunčiami“.

Visuotinis įvertinimas ir padėka

Vertindamas Taizė bendruomenės rengiamus Europos jaunimo susitikimus, savo sveikinimo laiške Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I nurodė, kad toks vieningas liudijimas įveikiant tautinius, kultūrinius ir denominacinius skirtumus patvirtina, „jog krikščionybė vis dar daug ką turi pasakyti pasauliui, atskleisdama gyvenimo esmę ir prasmę“. Maskvos stačiatikių patriarchas Aleksijus II teigė, kad Taizė susitikimai yra ypač svarbūs šiandien, kai sekuliarizuota Vakarų visuomenė vis labiau nusisuka nuo krikščioniškų vertybių. „Kaip jauni krikščionys, jūs reprezentuojate Europos ateitį ir daug kas priklauso nuo jūsų, – pabrėžė Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovas. – Liudykite Viešpatį be baimės ir tegu jūsų pastangos būna vertos krikščioniškos vilties“.

Visi minėti sveikinimai Lisabonos susitikimui kartu yra ypatingas Taizė bendruomenės ir jos įkūrėjo brolio Rožė nuopelnų pripažinimas buriant Europos ir pasaulio jaunimą. Patvirtindamas tai, kartu ir apgailėdamas beprasmišką brolio Rožė žūtį, Kenterberio anglikonų arkivyskupas R.Viljamsas pavadino jį „vienu labiausiai mylėtų mūsų laikotarpio krikščionių lyderių, kuris šimtų tūkstančių tikinčiųjų bus prisimenamas maldoje ir padėkoje“. Europos Bažnyčių tarybos pirmininkas Prancūzijos protestantų federacijos vadovas pastorius Žanas Arnoldas Klermonas kalbėjo apie brolio Rožė žmogžudystę kaip apie „fatališko beprotybės siaubo“ apraišką ir sakė, kad „Taizė himnai ir toliau bus giedami visame pasaulyje“.

Pasaulio liuteronų federacijos pirmininkas pastorius Izmaelis Noko pastebėjo, kad į tą baisų brolio Rožė nužudymo aktą reikia žiūrėti ir platesne plotme, kai šių dienų pasaulyje nuolat auga prievarta. „Prievartos jėgos pasirodo tarp mūsų ir mumyse, nuo kurių apsisaugojimo mes turime karštai melstis. Taizė buvo ir lieka šios maldos įsikūnijimas“. Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis, apgailėjęs, kad žymusis „artimo meilės žmogus buvo brutaliai subadytas“, pavadino brolį Rožė „viena didžiųjų XX amžiaus Bažnyčios asmenybių“. Jo įkurtos Taizė bendruomenės susitaikymo ir draugystės pastangomis nutiesti svarbūs tiltai tarp Bažnyčių, tautų ir kultūrų, sakė kardinolas.

Po beveik savaitę trukusio gedulingo budėjimo brolio Rožė palaikai buvo palaidoti Taizė rugpjūčio 22 dieną. Bendruomenės vadovų sprendimu laidotuvės vyko pagal katalikiškas apeigas.

© 2005 "XXI amžius"