| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Medžio drožėjas gyvena ir kuria miške Bronius VERTELKA
Bajoriškiai mažytis kaimelis gūdžiame miške. Jame tik kelios sodybas. Vienos jų savininkas P.Galaunės ir L.Šepkos premijomis apdovanotas medžio drožėjas Arvydas Petrulis. Suviliojo gyvenimas kaime Ne žmonos ujamas ar vargo genamas tautodailininkas keitė savo gyvenimo būdą. Mieste augusio Arvydo vasaros bėgo pas senelį kaime. Vaiko atmintin įstrigo pažintys su nuoširdžiais provincijos žmonėmis, patiko jų paprastumas ir gerumas. Paaugliui kaip stebuklinga muzika skambėjo lankoje plakamo dalgio garsai, jam be galo buvo brangus sode sunokusių vaisių svaigus kvapas. Sodybą Bajoriškiuose Arvydas aptiko susipažinęs su medžiotojais. Iš karto ji patiko. Aplinkui augo siūruojančios pušys ir eglės. Sodyba buvo nutolusi nuo gerų kelių, tačiau tuo ji neatgrasė. Arvydas suprato: jis čia, toli nuo miesto triukšmo, galės mėgautis tikrąją laisve ir atsidėti vien kūrybai. Gyvendamas daugiabučiame name Panevėžyje, apie tokias darbo sąlygas galėjo bent susapnuoti. Dvi vasaras atidavė tvorai Apie sodybą, išstovėjusią gal šimtą metų, buvo nemažas žemės sklypas. Norėdamas atsiginti šernų ir kitokių plėšrūnų žvėrių, tautodailininkas pirmiausia ėmėsi tverti tvorą. Sugalvojo turėti tokią, kad ne metus, bet dešimtmečius ji stovėtų. Tačiau tverti neskubėjo, dirbo pripuolamai. Taip prabėgo dvi vasaros. Užtat pastatė tokią tvorą, kad ne tik pačiam tapo malonu į ją pažiūrėti, bet ir svečiui turi ką parodyti. A.Petrulis nemėgsta, jei pas jį koks pašalinis užsuka: dirbti trukdo. Užtat laputė gudruolė į kiemą neužbėga. Medinė tvora jai didelė kliūtis. Sodyboje muziejaus nekuria Gyvenamojo namo viename kambarių iš molio drėbta duonkepė krosnis. Ant jos išdėstytos senutėlės molio puodynės. Pasienyje tikrai prieš šimtą metų dirbta kraičių skrynia. Stovi medinė lova, kurią čia rado, tik perdažė. Joje Arvydas ir miega. Turi prieškariu darytą ąžuolinę spintą. Sodyboje A.Petrulis steigti muziejaus negalvoja, tačiau jis pro senesnius daiktus nepraeina abejingai. Gyventi nuolat čia irgi nesirengia. Nagingo žmogaus manymu, geriau turėti dvi savo gyvenamąsias vietas. Pabodus kaime, važiuoja į miestą, kur sutinka draugų. Nuvykęs į Panevėžį, sekmadienį aplankau Kristaus Karaliaus Katedrą, ten išklausau šv. Mišias,- pasakojo tautodailininkas. Stengiasi valgyti natūralų maistą Dar gyvendamas mieste, Arvydas atsisakė riebaus maisto. Ilgiau pavaikščiojus, imdavo skaudėti kojų raumenis, todėl, išmanančių žmonių patartas, ėmė vengti mėsos. Verčiau žuvį, sūrį, sviestą ar kiaušinius valgo. Gardžiuojasi savo krosnyje kepta duona. Ją užmaišo iš kvietrugių miltų. Reikėjo visų metų, kol pavyko gera duona. Perprasti jos kepimo paslaptis Arvydui padėjo žmona Alfreda. Dabar sava duona gero skonio ilgai nepraranda ir savaites išlieka šviežia. A.Petrulis sveikata nesiskundžia, šimtą atsispaudimų nuo žemės lengvai padaro. Gamtos neapgausi, kiek yra skirta, tiek ir pragyvensi, bet grūdintis, žiemą lįsti į ledinį jūros vandenį, kaip daro vadinamieji sveikuoliai, nesirengiu. Prieš dešimt metų bandžiau panašiai daryti, bet nieko gera iš to nesigavo,- sakė Kūčių išvakarėse 56-ąjį savo gimtadienį atšventęs žinomas medžio drožėjas. Nemano esąs brandus menininkas Pamilti medį, iš kurio įmanoma padaryti įvairiausių daiktų, jam padėjo medžio skulptorius Jonas Čeknys. Būdamas jaunesnio amžiaus, Arvydas norėdavo, kad jo darbus kas nors pagirtų. Būdavo, išdroš įmantresnį daiktelį ir veža jį pas Tėvą Stanislovą į Paberžę, kur kapucinų vienuolis kolekcionavo medžio drožinius. Išgirdęs jo geresnį žodį, Arvydas apsidžiaugdavo. Dabar, subrendęs kūrybiškai, žino, kad bet kokį daiktą pats gali ir kaip nori padaryti, į tai jau žvelgia abejingiau. Pirmieji Arvydo drožinius įvertina jo sūnus ir žmona, nepatikusį drožinį jis meta į krosnį. Niekada nesigaili taip padaręs. Anot menininko, viskas yra kintama ir laikina. Miške gimsta šventųjų skulptūros Kažkada panevėžietis bandė tapyti. Dabar tuo laisvalaikiu užsiima jo žmona. Alfreda taip pat yra tautodailininkė, dalyvauja parodose. Arvydas, gyvendamas miške, kuria polichromines skulptūras. Per 60 kryžių, koplytstulpių ir stogastulpių autoriui tokia kūryba tas pat kaip ir piešti, tik čia reikia labiau suderinti spalvas. Tenka ir po kelis kartus perdažyti dirbinį. Dažytas drožinys suteikia gyvumo ir išsilaiko ilgiau. Uliūnų Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje yra A.Petrulio darbų. Šių maldos namų šventoriuje stovi jo darytas koplytstulpis. Su kunigu R.Pukeniu labai susibičiuliavo. Jį tautodailininkas prisimena kaip meno žinovą ir energingą žmogų. Neišpuiko kunigas ir tapęs generalvikaru bei mokslų daktaru. Sutiktas gatvėje, kun. R.Pukenis būtinai stabtelės, šnektelės. A.Petrulis pragyvena vien iš drožybos, nors nėra lengva. Mato, jog yra daug prasčiau gyvenančių. Jeigu lietuviai nebūtų buvę tokie gobšūs turtams, tai seniai jie gyventų beveik kaip rojuje. Dievas davė man protą aš sugebu drožti,- sako medžio meistras. Parduoti savo dirbinių jis važiuoja į Vilniuje vykstančią Kaziuko mugę, kur už savo drožinius gauna tiek, kad gali verstis visus ateinančius metus. Ragina įsiklausyti vyskupų žodžių Panevėžiečio manymu, blogiausia yra tai, kad žmonės, nors dedasi tikintys, tačiau jie neklauso vyskupų ir kunigų patarimų. Todėl išsirenka ne tuos, kuriems derėtų būti valdžioje. A.Petrulis itin vertina Panevėžio vyskupą Joną Kaunecką už jo atvirą ir drąsų žodį. Gyvendamas miške, Arvydas naujausias žinias sužino per radiją. Jas išklauso droždamas savo dirbinius. Vakarais poezijos tomelį ar prozos kūrinį paima į rankas. Arvydas balsavo už tai, kad mūsų šalis taptų Europos Sąjungos nare. Be jos Lietuva būtų tapusi tokia pat provincija, kaip ir Baltarusija. Dabar tapome saugesni, gerais pasikeitimais džiaugėsi A.Petrulis. Didelė jo svajonė nuvykti į Romą . Jeigu yra toks siekis tai būtinai ir įvyks, šypsodamasis sako miesto gyvenimą iškeitęs į kaimą A.Petrulis. Bajoriškių kaimas, Panevėžio rajonas Autoriaus nuotrauka
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |