|
Miglose
Petras KATINAS
Darosi vis labiau aišku, kad valdžia Lietuvoje tampa tam tikro luomo (dabar vadinamojo elito) prerogatyva. Galima sakyti dar aiškiau: tą prerogatyvą pasiima viena partija ir dar daugiau vienas žmogus. Tokiu atveju apie įstatymų viršenybę, valdžios funkcijų padidėjimą, tarpusavio kontrolę negali būti net kalbos. Jau nekalbant apie dorovinį klimatą visuomenėje, arba asmeninę atsakomybę už savo politinius žingsnius bei dorovės normas. Demokratinę valdžią ir jos santykį su piliečiais, tai yra valdomaisiais, dar prieškariu labai taikliai ir teisingai apibūdino mūsų filosofas V.Sezemanas. Tada jis rašė: Demokratinėje valstybėje pati valstybė, vyriausybė ir jos ryšys su tauta pasidaro abstraktus, netiesioginis, neapčiuopiamas, tiesiog nejuntamas. Vyriausybė žymiu laipsniu nuasmeninta. Valstybės aparatas pasidaro labai sudėtingas, jis veikia kaip mechanizmas, išnyksta gyvas kontaktas tarp vyriausybės ir piliečių. Taigi, atrodo, grėsmės demokratijai buvo išdėstytos jau gana seniai. Tačiau dabar padėtis tampa žymiai tragiškesnė: blogiausia, kad tą kontaktą tarp elito ir piliečių labai gudriai ir organizuotai naikina tie, kurie labai greitai po nepriklausomybės atkūrimo suprato, kad turi reikalą su okupacijos ir sovietinio gyvenimo suluošintais žmonėmis, iš kurių dvasios lėtai kaip sunki liga išeina komunistinė ideologija. O kur dar vis didėjantis nusikalstamumas, teismų komedijos, kai iš teismo salės triumfuodami išeina nusikaltėliai ar milijonų vagys. Vienas to pavyzdžių žlugusio Tauro banko grobstytojų byla. Milijonus išgrobstę veikėjai nubausti simbolinėmis bausmėmis. O ką kalbėti apie vis dar neveikiančius įstatymus, kurie priimami taip supainioti, jog juos gali traktuoti kaip tiktai nori. Pats Vyriausybės vadovas, kai paaiškėja vieno ar kito prie valdžios lovio esančio specialisto aferos, pasigriebė dabar labai madingą patarimą: kreipkitės į teismą, ten išsiaiškins
Tačiau pakanka pažvelgti į visus, be išimties, sociologinių apklausų duomenis, kad įsitikintume, jog tik labai maža visuomenės dalis pasitiki teismų institucijomis. Ir kaip pasitikės. Juk ir teismuose, ir valdžios elite tie patys sovietmečio išauginti ir išmokslinti kadrai. Todėl ir kalbos apie teisinę valstybę jau seniai tapo pajuokų objektu. Arba nesibaigiančios švietimo reformos, kai mokykla tolsta nuo krikščioniško ir tautinio mokymo reikalavimų. Jau nekalbant apie sveikatos apsaugos reformas, kurias dabartinis sveikatos apsaugos darbietis ministras ir jo paklusnūs klerkai pavertė tragikomedija. Patys gydytojai nebežino, ką daryti dėl tokių reformų. Netgi sovietmečiu gydymo įstaigose nebuvo tokios biurokratinės rašliavos, kaip dabar. Užėjus į sveikatos apsaugos įstaigą (kliniką ar ligoninę) ten tepamatysi aibę įvairiausiomis kryptimis zujančių baltais chalatais apsirengusių žmonių, kurių nė vienas negali pasakyti ką nors prasmingo apie paciento sveikatą: jie beveik visi paversti raštininkais. Panašiai yra pilna keistų neaiškumų ir kitose sferose.
Kita vertus, visuomenę vis labiau apima bedvasio radikalizmo
apraiškos arba įprastas per ilgus okupacijos metus išlikęs sovietinis
baudžiavinis stingulys. Dėl to stingulio ir bedvasiškumo visas valstybės
turtas išbyrėjo po specialiai padarytus plyšius, o kas dar liko,
greitai išbyrės visai. Kas gi pavertė Lietuvą tokiu kraštu, kuriame
talentingiausi žmonės, šviesuomenė, Atgimimo metais atstovavę tautos
sąžinei, nustumti į pašalius? Tai didelė ir baisi klaida, kai neįsiklausoma
į jų balsą. Deja, tas balsas jau beveik nuslopintas. Žiniasklaida
virto nihilistiškos žmonių dalies dar didesne kurstytoja greitai
praturtėti, lengvai gyventi. Visa tai padarė ta pati senoji ir gerokai
pasitobulinusi naujoji nomenklatūra, sukūrusi labai keistą sistemą
skelbiant, kad tik jie pajėgūs tvarkyti valstybę, ir deklaruojant
rūpestį žmonėmis ir jų reikalais. Žinoma, valdomieji privalo už
tai atsidėkoti nuolankia pagarba ir beatodairiška ištikimybe. Anot
vieno filosofo, pirmieji tampa proto, valios, sąžinės, darbo ir
doros vadais, antrieji išlaisvinami nuo tokių dalykų naštos. Ir
ką gi matome? Po penkiolikos atkurtosios nepriklausomybės metų,
jau visiškai įsigalėjo valdančiųjų viršenybė įstatymų atžvilgiu.
Tuo labiau kad priiminėjami įstatymai tapo ne tiktai abstraktūs,
bet ir anonimiški, nematantys pačio žmogaus. O žaibo greitumu priimami
įstatymai valdančiųjų gerovei užtikrinti, tik dar labiau skurdinant
didžiąją piliečių dalį. Taigi deklaruojamoji demokratija ir laisvė
tokia tapo tiktai piramidės viršūnei ir jos užviršuotojams. Pirmiausia
neribota laisvė nuo įstatymų. Be to, visiškai dingo visokių teoretikų
ir moralistų reklamuotas valdžios funkcijų pasidalijimo principas.
Pasirodo, ypač šiai valdančiajai grupuotei, ciniškai pasivadinusiai
keturių partijų koalicija, valdžios funkcijų pasidalijimo principas
visiškai nereikalingas. Kam su kažkuo dalytis, jeigu gali pasiimti
viską. O valdantieji, Vyriausybė, Seimo dauguma jau įtikėjo, kad
jie viską žino ir supranta geriau už visus valstybės piliečius,
tad gali šaukti iš tribūnų, kad atstovauja jų valiai.
Tačiau valdantiesiems ir to dar maža. Savo tikslams įgyvendinti jie imasi apgaulingų žygių, tariamai rūpindamiesi piliečių gerove, o iš tikrųjų siekdami savo kėdžių išsaugojimo. Štai praėjusią savaitę kažkodėl uždarame Seimo Socialdemokratų frakcijos posėdyje, kuriame dalyvavo ir partiečiai miestų bei rajonų merai, Šiaulių miesto vadovas V.Juškus ragino partijos vadus atidėti numatomą euro įvedimą. Ne todėl, kad bičiuliui V.Juškui nepatiktų euras. Mat, anot jo, įvedus eurą prieš savivaldybių rinkimus šlovingoji gali prarasti daug rinkėjų balsų būsimuosiuose rinkimuose, nes neišvengiamai šoktelės kainos, kaip tai atsitiko ir kitose Europos valstybėse. Aišku, valdantiesiems tos kainos nė motais: savo algas jie pasirūpino pasididinti iki dešimčių tūkstančių. Valdantiesiems yra svarbiau rinkėjų balsai ir savivaldybių užvaldymas bei kontrolė. Tiesa, ne Šiaulių meras ir kiti socialdemokratai tai sugalvojo. Dar pavasarį partijos strategas Č.Juršėnas kalbėjo tą patį ir žadėjo siūlysiantis surengti savivaldybių rinkimus 2006 metų pabaigoje. Todėl, kad, anot Č.Juršėno, rinkimų neužgožtų savivaldybėms nebūdingas klausimas euro įvedimas. Pasirodo, kur kas svarbiau už eurą yra partinių kadrų išrinkimas į savivaldybes.
Bet taip planuojant, socialdemokratai, atrodo, iš tiesų pasijuto vienvaldžiai, ir yra įsitikinę, kad jiems visai nekaišios pagalių į ratus koalicijos partneriai, kurie ir dabar jau žiūri vienas į kitą tarsi vilkai. Kas bus rudenį, kai, pailsėję ir gavę instrukcijas iš tam tikrų svetimos valstybės agentūrų, parlamentarai susirinks į rudens sesiją? Ir kas bus, jeigu staiga ims ir atsiras naujų gelbėtojų? O kad jų atsiras galima neabejoti. Tuo labiau kad kai kuriais apmulkintas elektoratas gerokai nusivylė. Ir paksininkais, ir kalnus žadėjusiais nuversti darbiečiais. Aišku, iki savivaldybių rinkimų dar yra nemažai laiko ir nežinia, kokias naujas šviesaus rytojaus schemas gali parengti juodųjų technologijų specialistai. Antai netgi apsikaišę ereliais savo sąskrydyje prie istorinių Varnių paksininkai krovė laužą iš politinių priešininkų portretų. Tarsi kokie hitlerininkai ar bolševikai. Mes grįžtame! skelbė plakatai. Tiktai kur grįžta ir kas tie grįžtantieji? R.Paksas, V.Mazuronis, estrados veteranė O.Valiukevičiūtė ir baltarusiškų traktorių detalių pardavinėtojas R.Ačas? Štai ir visas skraidančiojo Rolando politbiuras, iš kurio net pasitraukė paksizmo ideologu pasiskelbęs ir nežinia jau kelintą partiją pakeitęs H.Žukauskas, dabar irgi kuriantis savo partiją. Kuo gi jis blogesnis už V.Uspaskichą ar buvusį savo numylėtinį?
Visi laukia rudens. Žemdirbiai, tiksliau, jų vadais apsiskelbusieji, suskaičiavo, jog nuo liūčių ir potvynių patyrė 300 milijonų litų nuostolių. Reikalauja kompensuoti. Premjeras, keisdamas savo pažadus, dabar sako, kad pinigų nėra ir nenumatoma. Žemės ūkio ministrė rusų kunigaikštienė iš tų potvynių irgi stengiasi užsidirbti politinių dividendų. Ji leidžia suprasti, kad duotų pinigų nukentėjusiems nuo stichinės nelaimės, bet negali Premjeras nesutinka. Užuomina pakankamai aiški: suteikite man aukščiausiąją valdžią gėrybėmis apipilsiu. Nesvarbu, jog prieš vienus rinkimus jau apipylė savo elektoratą pasenusios sriubos pakeliais. Kad ir kaip ten būtų, bet netrukus prasidės ne tiktai rudens darganos, rūpesčiai dėl mokesčių už šilumą, neišvengiamai pabrangsiančias elektrą ir dujas, bet ir politiniai marionečių teatro spektakliai. Vienas žinomas rašytojas praėjusią savaitę taip ir sakė: Laukime rudens. Laukime didžiosios griūties. Jis, aišku, turėjo galvoje tą keturių partijų koaliciją. Juk kitaip ir būti negali. Kada valdžioje atsiduria ne turinčios ir vykdančios savo rimtą programą partijos, o atsitiktiniai šūkautojai, tiksliau pasakius, politiniai embrionai, nieko kita ir negalima tikėtis.
Pamenu, dar 1991 metų birželį rašytojas Raimundas Kašauskas savo apmąstymuose Kieno Lietuva? rašė: Kokia graži esi, Tėvyne, kiek daug vietos nedidelėje Žemės pėdoje visiems Tavo vaikams ir išrinktiesiems, ir nuodėmingiems. Tu mūsų visų, švenčiausioji žeme, visų iki vieno, ir mes tavo. Puikūs žodžiai. Tik ar galima būtų pakartoti juos dabar, kai pragariškas godulys apėmė Tėvynės vaikus, o ypač vadinamuosius išrinktuosius, bibline kalba kalbant, tapusius muitininkais ir fariziejais?
© 2005 "XXI amžius"
|