Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

„Mūsų Genutė“

Poetė Genutė Kreipavičiūtė (centre) savo knygos pristatymo Rudaminoje metu

Taip ją vadina Avižienių kaimo gyventojai. ,,Genutė – žmogus, be kurio Avižienių ir aplinkinių kaimų moksleiviai, studentai ir vyresni žmonės neapsieidavo ir neapsieina: be jos literatūrinių konsultacijų, rašinių, skolinamų knygų, proginių eilėraščių. Savo mintis dalija be jokio atlygio, kitą kartą net ,,ačiū“ neišgirdusi“, – sako kaimynė Lina Klimavičiūtė. O kokią Genutę Kreipavičiūtę pažinome mes, susirinkę į jos poezijos knygos ,,Lelija ant Dievo tako“ pristatymą? Dalyvavę klebono kun. Vido Strioko aukotose padėkos šv. Mišiose sugužėjome į Rudaminos parapijos salę. Atvyko tik patys ištikimiausi poezijos ir poetės asmenybės gerbėjai. ,,Liko šaknys, svarbu, kad jos yra... Aš džiaugiuosi visais, kurie ateis,/ Kai eilėraščio šventėn kviečiu...“, – kalbėjo Genutė.

G.Kreipavičiūtė – suvalkietė. Įgijusi buhalterės diplomą atvyko į Lazdijų rajoną 1966 metais ir pasiliko... Manau, ją galima vadinti ir dzūkaite. Šiandien ji – pensininkė.

,,Lelija ant Dievo tako“ – tai, kaip ji pati sako, iš širdies gelmių iškilę įvairaus dydžio ir formos lietuviški gintarėliai, suverti į vėrinį ir suklostyti po Dievo laiminamos Lelijos simboliu. Rašyti paskatino buvęs viršininkas Juozas Vabuolas, perskaitęs jos eilėraščius dar 1986 metais. Per tiek metų vieni jų virto dainomis ir giesmėmis, kiti ,,nuritavo „už jūrų marių, dar kiti liko draugių užrašų knygelėse...

Rudaminos piliakalnio papėdėje skambėjo posmai, skirti motinai, gamtai, šventei, tikėjimui... Ramiu, apgaubtu lengvu paslapties šydu, balsu eiles skaitė Genutės kaimynė L.Klimavičiūtė. Jos išsibarstė ramybės, aukos, meilės, vilties ir tikėjimo karoliukais į susirinkusiųjų širdis ir, Kūrėjo šviesa apšviestos, skaidrino žmogiškąją būtį.

Poetę sveikino Veisiejų vidurinės mokyklos direktorius Albinas Jarmala. Jis autorės kūrybą lygino su Martyno Vainilaičio, Anzelmo Matučio eilėraščiais, kuriuos supranta maži ir dideli. Direktorius grožėjosi Genutės eilėraščių posmais, sklidinais šilumos ir meilės, taip reikalingos mūsų gyvenime, pilnais pagarbos Dievui. Prisiminė jos nemažą indėlį rengiant knygą ,,Lazdijų krašto žmonės“. Genutė padėjo atrasti daug ligi tol nežinomų asmenų.

Poezijos knygos sudarymą tikrino Kalvarijos literatų klubo ,,Rasa“ pirmininkė Asta Jankeliūnienė. Ji kartu su keletu klubo narių taip pat atvyko į renginį ir linkėjo, kad eilės rastų savo skaitytoją. Šiam klubui priklauso ir Genutės sesuo Marija. Ji papasakojo apie šeimą ištikusią nelaimę. Pirmąją karo dieną Reketijos kaime, Liubavo parapijoje, naujutėlaitį Kreipavičių namą sudegino vokiečiai. Išblaškytos iš gimtojo lizdo, glaudėsi apkasuose, keliavo iš kaimo į kaimą, gyveno varge ir skausme. Anksti neteko tėvelio, dviejų brolių ir sesers. Marija pasiliko Suvalkijoje, o sesuo pritapo Dzūkijoje. Marijos kūryba daugiau lyrinė, bandė rašyti ir sakraline tema, bet sesers tai įgimta, o jai reikia galvoti. ,, Genutė šios knygos laukė visą gyvenimą. Čia sudėta visa širdies šiluma. Skiriu seseriai žodžius, kad išliktų šviesa – tamsoj – Apvaizda – nevilty“, – kalbėjo Marija. Ji taip pat perdavė krikšto dukros Jurgitos sveikinimą, padovanojo pinigų naujos knygos ,,Pas Jėzulį“ leidybai.

Draugė iš Seirijų, Salomėja Uzdilienė, Genutę pažįsta jau 25 metus. Prisimena iš jaunystės laikų kaip labai pamaldžią, nepaprastai tvarkingą ir geraširdę merginą. ,,Jos eilėraščiai – krauju rašyti, išnešioti širdyje kaip kūdikis motinos įsčiose. Tai labai apsiskaičiusi, puikios atminties moteris“, – pasakojo Salomėja.

Pirmasis prie Genutės eilėraščius skaitė, ją skatino moraliai ir padėjo finansiškai jau šviesaus atminimo alytiškis Jonas Šerkšnas. Jo šeima atvyko į poezijos šventę ir pasveikino autorę. Sūnus Juozas eiles rinko kompiuteriu ir maketavo.

Poetės kūrybos tematika labai įvairi. Čia ir išrankiausias skaitytojas suras atgaivą savo sielai. Pristatydama jos knygą, daugiau kalbėjau apie religinę poeziją. Sakralinės eilės dar retokai palepina skaitytoją. Genutė ant man dovanotos knygos užrašė: ,,Nuostabiausias Kūrėjo dovis – sielų giminystė. Iš širdies – į širdis“. Tikrai ši žmogaus sielų giminystė ir sukvietė mus, kad iš širdies į širdį perduotume Ramybę, Kristaus palinkėtą Ramybę, kurios taip trūksta kiekvienam iš mūsų. Jos ieško ir poetė. Eidama akmenuotu gyvenimo keliu, pindama maldos – aukos vainiką, Genutė suranda Ramybės sparnus, kurie apgaubia sielą. Ji savo skleidžiama šviesa sušildo kiekvieną, prisilietusį prie jos žodžio, darbų, gyvenimo. Autorė dėkoja Jėzui: ,,Ačiū Tau, kad per kančią vedei,/ Prisikelt ir gyvent amžinai,/Agnus Dei...“ Dėkoja ir Jo Motinai Švč. Mergelei Marijai: ,,Ačiū tau, o Malonių Pilnoji,/ Kad esi visada su mumis;/ Tau malda ir giesmė Tau skambioji,/ Tau sugrudusi mano širdis“. Poetė kviečia mus į Sūduvos šventovę – Kryžius ir prašo Kryžių Mariją palengvinti ,,sopulį dzūko širdies“, gydyti ir ginti nuo pavojų.

Genutė mums padeda susitikti ir su kitais šventaisiais: Lietuvos karalaičiu Kazimieru, Agota, Teresėle. Susitikti savaip, pajusti tai širdimi, per nuodėmes ir kančią. Tik auka ir malda, užtariant šventiesiems kankiniams, ,,nušluostys ašaras nelaimingųjų,-/ Tiesa laimės ir Meilė...“

Skaitai jos eilėraščius ir prisimeni močiutės, mamos gerus pamokančius žodžius ir susimąstai, kad žmogaus kelias nuo pat pasaulio sukūrimo niekada nebuvo lengvas. Juk atėjome į žemę laikinai ir turime jaustis ne svečiais prabangiame pokylyje, nes atėjome ,,daug svarbesniais ir kilnesniais tikslais: Mes esame gyveniman komandiruoti:/ Tiesa, kantrybe, meile ir gerais darbais/ Žadėtą užtarnavus dangų,/ KŪRĖJUI skaistų žiedą – SIELĄ – atiduoti...

Šiltom spalvom, lietuviškom rūtelėm ir beržais apipinti mūsų krašte dirbusių kunigų gyvenimai, jų sunkus, tikėjimo grūdą sėjantis kelias. Padėka Seirijų kunigui Juozui Židanavičiui, kun. Juozui Zdebskiui ir kitiems, ,,liepsnojusiais žvakėmis, kad broliai tamsoj nepaklystų“, o mokiniai užaugtų ąžuolais.

Gėris ir blogis visada eina kartu, bet apie pastarąjį mirga laikraščiai, rašomos knygos. Tik MEILĖ gali nugalėti blogį. Meilė Motinai, seseriai, broliui, artimui, Tėvynei, meilė Dievui: ji spinduliuoja kiekviename Genutės eilėraštyje. Ji kviečia mus auginti MEILĘ, kuri sutrupina akmenines uolas ir išlaisvina trapų gėrio daigelį, pražystantį lelija ant Dievo tako, žaliuojantį ąžuolais ant Kūrėjo kelio.

Meilė spindėjo ir knygos pristatyme dalyvavusio Rudaminos jaunimo akyse. Atsisveikindami jie ištarė: ,,Ačiū, kad pakvietėt“. Padėkos žodį tariame visi, kurie kelias valandas galėjome praleisti apsupti Genutės meilės.

Prieš atiduodant spausdinti straipsnį, gražius prisiminimus apie Genutės vaikystę savo motinos lūpomis perdavė tuometinis Lazdijų parapijos klebonas kun. Rimantas Baltrušaitis. Jo motina prisiminė labai pamaldžią, dvasingą tretininkę – poetės mamą. Tėvelis jau buvo miręs, ir Kreipavičių šeima gyveno Asavos kaime, ten, kur buvo tušti trobesiai, o kartais ir tvartuose. Mergaitės buvo labai tvarkingos, geros organizatorės. Jų dėka kaimo vaikams buvo parodytas spektaklis. Vėliau, joms abiem išvykus mokytis, keliai išsiskyrė. Jie maloniai atsiliepė apie Genutės kūrybą.

Linkiu poetei nestokoti ,,vilties alyvos“, kad jos mažieji bičiuliai galėtų greičiau džiaugtis nauju gintarėlių vėriniu – knyga ,,Pas Jėzulį“. Žinoma, tam dar reikia ir finansinės paramos. Tikėkimės, kad ir vėl atsiras žmonių, kurie parems Genutės kūrybą.

Alvyra GRĖBLIŪNIENĖ

Lazdijų rajonas

Linos Kabelkaitės nuotrauka

© 2005 "XXI amžius"