|
Diena, menanti tautos klupdymą ir išsivadavimą
Kalendoriaus lapelyje rugpjūčio 23-ioji vadinama Juodojo kaspino ir Baltijos kelio diena. Tai ypatinga data, atmintina, istorinė. Ji ženklina mūsų valstybės kelio XX amžiuje netektis ir viltis, tamsą ir šviesą. 1939 metais tą dieną pasirašyta Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sutartis ir slaptasis papildomas protokolas, kurį abi šalys įsipareigojo laikyti visiškoje paslaptyje. Jame du didieji diktatoriai Hitleris ir Stalinas pasidalijo tai, kas jiems niekada nepriklausė: pasidalijo kone visą Rytų Europą, ciniškai pamindami visas demokratijos normas ir vertybes, neregėtai nusikalsdami prieš laisvas Europos valstybes, grobė suverenių valstybių žemes, jas okupavo ir engė, naikino, plėšė, trėmė ir žudė. Visas senasis žemynas buvo apimtas karo ir neteisybės sumaišties. Didžiųjų grobuonių suokalbiai pakeitė Europos veidą, lėmė mūsų tautos tragediją ir ilgametę okupaciją. Užsienio reikalų ministras (1938-1940) Juozas Urbšys atsiminimų knygoje Lietuva lemtingaisiais 1939-1940 metais rašo ir apie šiuos įvykius bei tariamas Lietuvos ir Sovietų Sąjungos derybas: jis prisimena, kaip Stalinas be užuolankų pareiškia, kad su Vokietija susitarta pasidalyti Lietuvą, parodo naująsias jų valdas. J.Urbšiui nusistebėjus, kad tai okupacija, V.Molotovas, užsienio reikalų komisaras, įžūliai paaiškina: Bet kuri imperialistinė valstybė užimtų Lietuvą, ir viskas. Mes to nedarome. Nebūtume bolševikai, jeigu neieškotume naujų kelių... Trumpai ir tiksliai poetas Just.Marcinkevičius Molotovo-Ribentropo paktą pavadino bjauriu tarptautinio banditizmo dokumentu. Naujų kelių Rusija ieško ligi šiolei, ir jos valdžia dar ir dabar negeba suvokti, kad Lietuva buvo okupuota, o mūsų kai kurie politikai taip pat vis tiesia kelius ton pusėn. Tačiau skaudžių istorijos faktų žinojimas turi ne tik mūsų savigarbą ugdyti, bet ir padėti išvengti kokių nors klastos pinklių ar su valstybininko statusu niekaip nederančių lygintuvo dėželių. O slaptieji suokalbiai ir mūsų valstybės politikoje yra gyvoji tradicija, politikų menkybės instrumentas ir dažnas jų veikimo būdas.
1989 m. rugpjūčio 23 d. įvyko Baltijos tautų vienybės ir protesto akcija Gyvasis Baltijos kelias. Tai šviesioji mūsų diena, vienybės ir broliško susikabinimo metas, tautinio orumo ir tiesos demonstracija, nepriklausomybės išsipildymo pradžia, visos tautos atsakas tiems, kurie netikėjo okupacijos faktu ir aklai jį neigė. Tai mūsų žmonių pilietiškumo švytėjimo metas, orumo aukštuma, tautos ir piliečio tapatumo kulminacija. Baltijos kelio vienybės dvasia, santarvės monumentalumas bent viešai tuomet nebuvo draskomas politikų ambicijų ar jų susireikšminimo akibrokštų, nes lėmė ne jie, o tauta, kiekvienas žmogus, pajutęs savo vertę ir svarbą išsilaisvinimo kelyje. Tai buvo visų dvasinis sukilimas prieš okupaciją ir vergystę. Žavinti tų dienų atmosfera: pagarba ir atidumas vieni kitiems, atvirumas, šypsena, brolystės džiaugsmas. Viskas taip, tarsi iš naujo gimus, atsikračius ilgo tylėjimo ir susitaikymo kaltės. Baltijos kelias viešas laisvės išpažinimas dar esant okupuotiems, tai vergo grandinių ir būvio atsikratymas. Ko gero, tai gražiausias Sąjūdžio metų patyrimas, įkvėpęs visus Kovo 11-osios sprendimui atkurti nepriklausomybę, suteikęs stiprybės ištverti paskutinius okupanto bandymus neišleisti į laisvę. Laisvas žmogus yra neįveikiamas ir nesustabdomas pusiaukelėje. Suvokęs laisvės vertę niekuomet nebebus vergas. Baltijos kelias atvėrė laisvos Lietuvos perspektyvą.
Šiandien Baltijos kelio grožis tėra istorinio kelio atkarpos prisiminimas, vis labiau tolstantis ir viliojantis savo vienybe. Tai romantiškasis mūsų kovų už nepriklausomybę etapas. Dabar gyvename pragmatikos laiką, valstybės tvarkymo darbus patikėję išrinktiesiems ir pasikliaudami jų garbe ir sumanumu, pasilikę nuošalėje ar tiesiog palikti šalikelėje stebime politinį Lietuvos spektaklį: piktinamės, vertiname, džiaugiamės. Štai Baltijos tyrimai skelbia, kad net 52 proc. apklaustųjų pritaria, kad valstybėje reikalai iš esmės krypsta į blogąją pusę, o 56 proc. nepatenkinti tuo, kaip veikia Lietuvoje demokratija. Viešoji politika akivaizdžiai netenkina žmonių lūkesčių ir vilčių, jie išsiilgę sąžiningumo ir teisingumo, atsakomybės ir rūpesčio. Vienintelis išeities būdas mūsų pilietinis orumas, t.y. sąmoninga pastanga būti savo valstybės šeimininkais, kad valdžia, politikai suvoktų esą ne viešpačiai, o tik tautos deleguoti darbams visų labui ir naudai.
Valentinas STUNDYS,
Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas
© 2005 "XXI amžius"
|