Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Įspėjimas V.Putino bičiuliui

Petras Katinas

Angela Merkel siektų priimant sprendimus neignoruoti mažesnių ES valstybių EPA-ELTA nuotrauka

Paryžiuje viešėjo Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos lyderė Angela Merkel. Kol kas visi apklausų duomenys rodo, kad A.Merkel užtikrintai laimės rugsėjo 18-osios Vokietijos Bundestago (parlamento) rinkimus ir pagaliau nutrauks dabartinio kanclerio Gerhardo Šrioderio „raudonosios valdžios“ koalicijos valdymą. Aišku, tikėti prognozėmis ir apklausomis reikia su išlygomis. Vokietijos kairieji deda visas pastangas, kad į valdžią neateitų dešiniosios jėgos, konkrečiai, kanclere netaptų išeivė iš vadinamosios Vokietijos demokratinės respublikos A.Merkel. Dėl to faktiškai skilo net Socialdemokratų partija, o jos atskalūnai, kartu su buvusios Rytų Vokietijos komunistais, pasivadinusiais Demokratinio socializmo partija, įkūrė Kairiųjų partiją, kuri išvystė pašėlusią veiklą. Tiesa, Vokietijos kairieji, kurių kitaip, kaip neokomunistais, pavadinti negalima, pritaria kanclerio G.Šrioderio užsienio politikai. Ypač jo priešiškumui Jungtinėms Valstijoms. O ką jau kalbėti apie G.Šrioderio suartėjimą su Maskva, kuris pastaruoju metu darosi panašus į Maskvos ir Berlyno aljansą. Tuo didžiuojasi ne tik Vokietijos kairieji, bet ir Maskva. Štai žinomas Rusijos politikas Viktoras Olžyčius džiūgauja, kad Vokietija ir Prancūzija kuria savąją „senbuvių“ Europos Sąjungą, savotišką išrinktųjų klubą, kuris pastatys į vietą „išsišokėlius“ – ES naujokes, pirmiausia Baltijos valstybes, kurios esą jau įkyrėjo Berlynui ir Paryžiui bei trukdo ES suartėti su Rusija. „Nepamirškime, kad Berlynas, Paryžius ir jų vienminčiai turi savo rankose kozirines kortas: visų pirma kaip išstumti ES naujokes už borto, suburiant ES viduje savo galingą grupę, kuri gyvena pagal savo taisykles, o naujokėms paliks „plauti tualetus“, – rašo V.Olžyčius.

Tačiau A.Merkel, atvykusi į Paryžių, buvo sutikta su ceremonijomis, derančiomis tiktai valstybės vadovui. Ją priėmė ir sveikino Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas – tai irgi rodo ypatingos pagarbos ženklą, nes Ž.Širakas toli gražu priima ne visus atvykusius į Paryžių valstybių vadovus. A.Merkel taip pat susitiko su naujuoju Prancūzijos premjeru Dominiku de Vilpenu ir vidaus reikalų ministru Nikolia Sarkoziu, kuris yra realiausias pretendentas tapti naujuoju Prancūzijos prezidentu. Beje, N.Sarkozis yra vengrų kilmės politikas ir gana skeptiškai vertina dabartinio prezidento Ž.Širako aiškiai promaskvietišką politiką. Po šių susitikimų A.Merkel oficialiai labai aukštai vertino Vokietijos ir Prancūzijos glaudžių santykių reikšmę, vadino juos „politiniu Europos varikliu“. Tačiau, kai tik A.Merkel ėmė kalbėti apie tų santykių ir vykdomos politikos detales, tapo visiškai aišku, kad jos požiūriai į Berlyno ir Paryžiaus santykius bei vykdomą politiką kardinaliai skiriasi nuo Ž.Širako požiūrio ir veiksmų.

Visa tai A.Merkel, be jokių užuolankų, atskleidė spaudos konferencijoje, surengtoje Vokietijos ambasadoriaus rezidencijoje.

Kandidatė į Vokietijos kanclerius negailėjo labai griežtos kritikos formuojamam politiniam, galbūt net kariniam trikampiui Maskva-Paryžius-Berlynas. Šis trikampis, anot A.Merkel, pirmiausia nukreiptas prieš Jungtines Valstijas, prisidengiant nepritarimu JAV vykdomai karinei operacijai Irake. O iš tiesų, siekiant sumažinti JAV įtaką pasaulyje, A.Merkel ypač akcentavo, kad Vokietija privalo kuo greičiau sugrįžti prie ilgamečio tradicinio atlantinio kurso ir vėl glaudžiai suartėti su Jungtinėmis Valstijomis ir Didžiąja Britanija.

Kalbėdama apie Europos Sąjungą ir Vokietijos bei Prancūzijos užimamas pozicijas vieningoje Europoje A.Merkel pabrėžė, kad Berlyno ir Paryžiaus veikla ES jokiu būdu neturi prieštarauti ir pakenkti mažųjų ES narių interesams bei siekiams. Taip pat nesutapo Vokietijos krikščionių demokratų ir galimos Vokietijos kanclerės bei Prancūzijos prezidento Ž.Širako pozicijos Europos Sąjungos plėtros klausimais. A.Merkel, skirtingai nuo Ž.Širako, pasisako prieš Turkijos priėmimą į Europos Sąjungą. Jos nuomone, Ankarai visiškai pakaktų ir „privilegijuoto partnerio“ statuso.

Apskritai po A.Merkel vizito į Paryžių galima padaryti vienintelę išvadą: po krikščionių demokratų pergalės rugsėjo 18-osios parlamento rinkimuose Vokietijos ir Prancūzijos santykiai bus peržiūrėti. Taip pat gali subyrėti ir Maskvos lipdomas „trikampis“ Maskva-Berlynas-Paryžius.

Apžvalgininkų ir politikos ekspertų vieninga nuomone, A.Merkel tapus Vokietijos kanclere, ji dės visas pastangas glaudiems santykiams su JAV atnaujinti. Taip pat ims aktyviau reikštis euroatlantinėse struktūrose. Pirmiausia NATO.

© 2005 "XXI amžius"