|
Generolų apetitai
Petras Katinas
Pasaulio rinkose neregėtai išaugus naftos kainoms ir Rusijos valstybės biudžetui pučiantis nuo naftos dolerių, savo dalies ėmė reikalauti ir Rusijos generolai bei admirolai, prisiminę komunistinius laikus, kai didžiąją dalį Sovietų Sąjungos biudžeto suvalgydavo karinis-pramoninis kompleksas. Beje, Rusijos kariškių viršūnės yra aktyviausia ir labiausiai grėsminga imperijos atkūrimo jėga. Ypač suaktyvėjusi pastaruoju metu atėjus į valdžią savam žmogui, KGB pulkininkui V.Putinui ir jo kagėbistinei komandai, užėmusiai visus svarbiausius postus aukščiausiose valdžios struktūrose. Todėl Rusijos armijos generolai ėmėsi, kaip jie patys sako, atkurti Rusijos karinę galybę, nuo kurios, kaip ir Sovietų Sąjungos laikais, privalo drebėti visas pasaulis. Ta proga netgi Kremliui palankus laikraštis Komsomolskaja pravda išspausdino savo karinio apžvalgininko Viktoro Baraneco straipsnį daug sakančiu pavadinimu: Kiek kainuoja generoliškos kvailystės?
Straipsnį parašyti paskatino Rusijos gynybos ministerijos Karinio laivyno aprūpinimo ir užsakymų jiems valdybos viršininko kontradmirolo Anatolijaus Šlemovo pareiškimas, kad jau pradėti išsamūs mokslinių-techninių projektų parengimo darbai dėl naujų lėktuvnešių statybos Rusijos kariniam laivynui. A.Šlemovo nuomone, Rusijai dabar verkiant reikia bent jau keturių lėktuvnešių.
Vieno tokio lėktuvnešio kaina, specialistų skaičiavimais, būtų mažiausiai keturi milijardai dolerių. Taigi plaukiojančioms karinės aviacijos bazėms, taip Rusijoje vadinami lėktuvnešiai, reikės 16-20 mlrd. JAV dolerių. Tiek sudaro visas vienerių metų dabartinis Rusijos karinis biudžetas. Aišku, tokios išlaidos dar labiau apsunkins ir taip labai lėtai, vėžlio žingsniu, judančią reklamuojamą karinę reformą. Tačiau pakratyti piniginę Kremliui reikės, nes admirolai visais balsais šaukia, jog Rusijos karinis laivynas tapo tiktai pakrančių laivynu ir prarado savo galią pasaulio vandenynuose ir jūrose. Aukštieji rusų admirolai, B.Jelcino laikais įrodinėję, kad lėktuvnešiai Rusijos kariniam laivynui yra nereikalinga prabanga ir didžiulės išlaidos, dabar pakeitė savo nuomonę. Juk dar palyginti nauji ir galėję ilgai tarnauti lėktuvnešiai tų pačių admirolų pastangomis buvo pusvelčiui parduoti Kinijai ir Indijai, o kiti paprasčiausiai supjaustyti ir parduoti japonams kaip metalo laužas. Tačiau už tai admirolai susikrovė didelius turtus. Kaip rašo V.Baranecas, dėl tokių absurdiškų veiksmų ir eksperimentų Rusijos mokesčių mokėtojai sumokėjo iš savo kišenių šimtus milijonų dolerių. Prisiminkime tik kelis tokius generolų ir admirolų eksperimentus: kosminės karinės pajėgos buvo sujungtos su raketinėmis strateginės reikšmės pajėgomis. Netrukus jas vėl atskyrė. Karinių oro pajėgų prestižinę 16-ąją armiją išformavo, o dabar vėl formuoja iš naujo. Vyriausiąjį sausumos kariuomenės štabą išvaikė, dabar vėl atkuria. Panaikino Uralo priešlėktuvinės gynybos korpusą nusprendė, kad reikia atkurti. Ir dar. Ant visų karininkų kepurių uždėjo dvigalvio erelio ženklą. Šiuo metu nuėmė ir vėl paliko tik senąją sovietinę emblemą. Pagaliau išvaikė, kaip komunistinę atgyveną, kuopų, pulkų, divizijų ir armijų vadų pavaduotojus politiniam darbui (politrukus). Šiuo metu, kai Rusijos armijoje įsigalėjo neregėta savivalė, visiškai pašlijo drausmė ir išvis visi, kas tik sugeba, išsisukinėja nuo privalomosios karinės tarnybos, vėl viskas grįžo į komunistinių laikų vėžes. Politrukų korpusas atkurtas.
Todėl, anot karinio apžvalgininko V.Baraneco, akivaizdu, kad generolai ir admirolai iš Rusijos gynybos ministerijos tiktai žaidžia karinę reformą tarsi vaikai smėlio dėžėje. Po to skundžiasi V.Putinui, Valstybės Dūmai, Finansų ministerijai, jog armijos pertvarkai katastrofiškai trūksta pinigų. Ir, deja, juos gauna. Rusijos karinis biudžetas pampsta kaip ant mielių, daugiausia iš naftos dolerių.
Tačiau besigirianti savo moderniausiais ginklais, karo laivais, raketinėmis sistemomis bei kita ginkluote Rusijos gynybos ministerija nuolat pakliūva į nepavydėtinas situacijas. Kai dėl karinio laivyno galybės ir modernumo, tai laivyno pasididžiavimo povandeninio flagmano Kursk nugarmėjimas į dugną parodė visą Rusijos karinių gelbėjimo tarnybų bejėgiškumą. O neseniai vos nepražuvusios povandeninio batiskafo su visa įgula istorija vėl puikiausiai parodė tą galybę. Ir jeigu ne anglai, tai batiskafas su septyniais įgulos nariais taip ir būtų likęs jūros dugne. Bet svarbiausia, kad Rusijos gynybos ministerijos vadai, kaip ir Kursko tragedijos atveju, bandė meluoti, slėpti nuo visuomenės šį įvykį. Aišku, kaltinti generolus ir admirolus faktų slėpimu, melagystėmis bei nebūtų nuopelnų aukštinimu nevisiškai teisinga. Jie taip išauklėti ir išmokyti.
Beje, kaip rodo faktai, rusų karo laivyno batiskafo laukė toks pats kaip ir povandeninio laivyno flagmano Kurskas likimas. Gynybos ministerija ir laivyno admirolai visą parą tylėjo, nepranešdami apie avariją, ir tik žiniasklaidai sužinojus apie ją bei ėmus mušti pavojaus varpais, admirolai pripažino šį įvykį. Netgi, nors ir labai nenoromis, sutiko Vakarų valstybių Didžiosios Britanijos, JAV ir Japonijos pagalbą.
O dėl keturių lėktuvnešių statybos, tai, pavyzdžiui, JAV kariniai specialistai ir Pentagonas aiškiai sako, jog tai bereikalingas pinigų švaistymas. Juk šiuo metu netgi Rusijos karinio-pramoninio komplekso atstovai pripažįsta, kad būsimuosiuose karuose (neduok Dieve) pagrindinį vaidmenį atliks ne lėktuvnešiai ir tankai, o kompiuteriai. Tai yra elektroninės bombos, paverčiančios priešų armiją akla ir kurčia, specialūs paslaptingi generatoriai, savo impulsais paverčiantys priešo kariuomenę į bejėgę masę, iš kosmoso siunčiami mirties spinduliai ir pan. Taigi neatsikračiusio sovietinių laikų mąstymo rusų generaliteto planai tėra tik tuščios ambicijos ir bereikalingas pinigų švaistymas.
© 2005 "XXI amžius"
|