|
Kosmopolitizmo, neorganizuotumo ir betautiškumo keliu
Valstybės (karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos
minėjimą Vilniuje prisimenant
Liepos 6-oji buvo ir šeštosios Moksleivių dainų šventės baigiamojo koncerto Mes laisvės vaikai diena, tad renginių sostinėje buvo gal net per daug. Svarbiausių jų veiksmo vietos neabejotinai buvo Arkikatedra Bazilika, Prezidentūra ir Vingio parko didžioji estrada.
Dešimtą valandą ryto Arkikatedroje Bazilikoje prasidėjo šv.Mišios už Lietuvos vaikus, buvo šventinama ir Dainų šventės vėliava. Šventės organizatoriai ne kartą skambino Arkikatedros Bazilikos administratoriui kunigui Ričardui Doveikai ir tikslinosi šių iškilmių detales, o viso to išankstinio pasirengimo rezultatas gluminantis: šv.Mišiose dalyvavo šeši vėliavnešiai ir dar bene dešimt-dvylika moksleivių! Giedojo gausus ir darnus vaikų choras, gaudė galingi vargonai. Esu tikras, kad iš daugiau nei 13 tūkst. moksleivių choristų, dainavusių tądien pavakaryje Vingio parko estradoje, bent pusė krikščionys, katalikai, kuriems tereikėjo organizatorių priminimo, pakvietimo į Arkikatedrą, ir čia tikriausiai visiems norintiems vietos kažin ar būtų užtekę. Bet išvakarėse, per generalinę repeticiją, niekas iš vadų nė pusės žodžio apie tai dainininkams neužsiminė. Ir tikriausiai sąmoningai, nes nei R.Kondrotui, Dainų šventės direktoriui, nei R.Katinui, Dainų dienos meno vadovui, bažnyčia apskritai nereikalinga. Gal kartais ir būtų joje, jei gautų vietą šalia Prezidento ar Premjero kokia nors kita svarbia proga
Tai, kas įvyko, kitaip kaip akibrokštu Bažnyčiai vargu ar galima įvardyti. Kaip ir paprasčiausios kultūros neturėjimu ir didele skriauda vaikams, nes bent jau dauguma mažųjų dainininkų Vilniaus Arkikatedroje nuo jos atgavimo pradžios iš viso nėra buvę. Šį faktą (tik švelnesne forma) kun. R.Doveika paminėjo savo pamoksle liepos 10 dieną; jei kas klausė šv. Mišių transliacijos girdėjo. Švietimo ir mokslo ministerija už tai turėtų atsiprašyti Bažnyčios, taip pat nustatyti ir paskelbti žiniasklaidoje pagrindinius šio įvykio kaltininkus (ar užsakovą).
Beje, šioje istorijoje yra dar vienas klausimas: jei Moksleivių dainų šventės vėliava liko ta pati nuo 1997 metų, jos šventinimas buvo iš viso nereikalingas, nes tada, 1997 metais, ji buvo pašventinta pilnutėlėje Arkikatedroje.
Ir dar vienas svarbus faktas. Liepos 4 dieną Lietuvos žiniose pasirodė O.Vasiliauskaitės straipsnis, skirtas Moksleivių dainų šventei. Jame viena paantraštė skelbė: Atsisako religinės tematikos. Apibūdinant Dainų dienos repertuarą, cituojamos tos dienos meno vadovo R.Katino mintys, kaip antai:
Dainos turi atitikti šventės koncepciją
kiekvienu kūriniu turi būti prisidedama prie šventinės nuotaikos kūrimo
Toliau korespondentė pabrėžia: Dirigentas (R.Katinas O.D.) norėtų, kad šiemet šventė įgautų džiaugsmo atspalvį ir nebūtų siejama su lietuviams būdinga religine tematika. Ir dar viena R.Katino tezė (iš to paties šaltinio): Buvo laikotarpis, kai vyravo giesmės ir susikaupimas. Tai galima įžvelgti 1994-1996 metų dainų šventėse. Tai tarsi teorinis pagrindimas to, kas įvyko Arkikatedroje, tad ko ten iš viso reikėjo veržtis? Šiaipgi čia cituotuose R.Katino žodžiuose daug neatsakingo šnekėjimo ir tiesiog melo, nes nė vienoje Dainų šventėje po 1990 metų (ne tik moksleivių) nebuvo laikotarpio, kai vyravo giesmės ir susikaupimas arba kad Dainų šventė būtų siejama su lietuviams būdinga religine tematika. Susipainiojo R.Katinas ir datose: 1996 metais jokios Dainų šventės (valstybės mastu) iš viso nevyko. Nesolidų nekaltos mergelės pasimaivymą primena ir R.Katino noras, kad šiemet šventė įgautų džiaugsmo atspalvį ir nebūtų siejama su religine tematika. Kam skirtas toks kalbėjimas? Juk visi, bent kiek išmanantys Dainų švenčių rengimo virtuvę, žino, kad jų repertuaras patvirtinamas mažiausiai prieš metus, nes turi būti išplatintas visiems galimiems šventės dalyviams. Nejau mes turėtume manyti, kad noras šventei suteikti R.Katino pageidautiną pobūdį jam kilo porą dienų prieš didįjį koncertą, duodant interviu minėtam dienraščiui? Niekas nepaneigs to, kad bet kurio choro ar 20, ar 13 tūkst. dainininkų pajėgumą ir meninę brandą parodo repertuaras, kurio interpretavimas dirigento(-ų) rankose. Taigi ką pasirinkai, susirinkai tuo ir džiaukis, su tuo ir daryk didelį (ar ne) meną.
Ir čia, matyt, pats laikas pasiaiškinti, kas, kaip ir kodėl surinko (paskyrė) šventės vyriausiuosius dirigentus. Suprantama, kad kokių nors dokumentų peržiūrėti beveik neįmanoma, nes daug ką dengia neskaidrumo šydas. Viena neginčijama: nuo penktosios Moksleivių dainų šventės praėjo aštuoneri metai, per kuriuos daug Lietuvos moksleivių chorų pelnė ir respublikinių, ir tarptautinių chorų konkursų laureatų vardus, tad kodėl jų vadovams neatsirado vietos nei prašmatniame Dainų šventei skirtame leidinuke, nei ant dirigentų pakylos? Ar ne per daug sau galių prisiėmė R.Katinas (o gal Švietimo ir mokslo ministerija jam patikėjo) rengiant tiek repertuaro koncepciją, tiek skiriant vyriausiuosius dirigentus? Yra žinių, kad Dainų dienos meno vadovo pareigas R.Katinas lyg ir laimėjo konkurse, kuriame dalyvavo
vienas pretendentas. Kitiems konkursantams berods tik vieno mėnesio terminas pasirodė nepriimtinai trumpas, o jis suspėjo (gal anksčiau kai ką sužinojo?) ir laimėjo taip geidžiamą postą. Ar teisės požiūriu toks konkursas gali būti teisėtas jau kita tema, kiti tegu tai svarsto. Tokie menkniekiai darbui netrukdo. Bet negi padoru, kad R.Katinas ne tik ėmėsi diriguoti dviem dainoms (pirmai po himno ir paskutinei), bet ir savo žmonos nepamiršo: įtraukė ją į kūrybinę grupę, paskyrė diriguoti chorams atliekant Dainų dienos plakatu parinktą A.Dargužo dainą Laisvės vaikai su garsiomis (?) solistėmis I.Prudnikovaite, J.Adamonyte, J.Vaškevičiūte. O kam jos iš viso čia buvo reikalingos tikriausiai nesunkiai atspėsite. Labai dirbtinis buvo garsių Lietuvos solistų Irenos Milkevičiūtės ir Virgilijaus Noreikos prilipdymas prie paskutinės koncerto dainos. Kažkas gi pagaliau! turėjo žinoti, kad nei Virginija Katinienė, nei R.Katinas su jokiu choru nėra laimėję jokių tarptautinių konkursų ir kad R.Katinas iš viso nėra subūręs nė vieno moksleivių choro. Užtat yra du jo sugriauti mėgėjų chorai vyrų Vyčiai ir moterų Eglė bei didelis indėlis (žinios ne protokolinės) pradedant išformuoti RTV chorą.
Prezidentūroje Valstybės dienos proga vyko Lietuvos valstybės ordinų ir medalių teikimo ceremonija
už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už pagalbą Lietuvai
(žr. 2005 m. birželio 22 d. Prezidento dekretą Nr.348). Viskas tikriausiai ten vyko sklandžiai, bet kažkas netiksliai apskaičiavo ceremonialo laiką, todėl nemažai apdovanotųjų, išėję iš Prezidentūros su ordinais, medaliais ir gėlėmis, likus bene 20 min. iki iškilmingos valstybės vėliavų pakėlimo bei karinio parado ceremonijos, su ramia sąžine patraukė namolio, nebelaukdami to, kas jų nedomino. (Vakare bankete Prezidentūroje jie neabejotinai dalyvavo
) Prabėgomis peržiūrėjus gal šimto apdovanotųjų sąrašą, kilo noras paklausti Prezidento patarėjų: kas ir kokias pretendentų į apdovanojimus bylas rengia, kaip kruopščiai tai daroma? Štai vienas apdovanotųjų bendramokslių buvo žinomas kaip KGB ausys, o dabar jis pristatytas (kieno?) kaip pogrindžio dalyvis. Antras pilietis, iš lagerio paleistas anksčiau nei priklausė, nes buvo užverbuotas kaip KGB agentas, netrukus baigė aukštąjį mokslą, tapo mokslų daktaru, o dabar rašo knygas (ir dviejuose žurnaluose straipsnius) apie savo pseudopasipriešinimo organizacijos veiklą. Dar kitas pilietis, gal ir nieko ypatinga, be savo tiesioginių pareigų, neatlikęs, sunkiu valstybei kūrimosi laikotarpiu tikrai nebuvo jai lojalus, aiškiai simpatizavo autonomininkams ir, laukdamas jų pergalės, net savo pavardę koregavo, tikslino. Kai reikalai pakrypo nepriklausomybės naudai, šis praktiškas menininkas greitai sulietuvėjo ir štai jis ordininkas. Ar tai ne skausmingos mūsų švenčių grimasos?
Vidurdienį apie Arkikatedrą pradėjo rinktis eisenos į Vingio parką dalyviai, ir nustatytu laiku didžiulė margaspalvė kolona per Vilniaus centrą patraukė dainų estrados link. Gausios liūtys negailestingai maudė dalį tam nepasirengusių vaikų (ar čia ne vadovų nerūpestingumas?). Ir tada prisiminiau organizatorių pasigyrimą, kad Dainų šventės dalyviams nupirkta net 16 tūkst. lietpalčių. Stebint eitynes aiškiai buvo matyti, kad nemaža dalis moksleivių lietpalčių iš viso neturėjo, kiti ėjo šlapiomis galvomis, nes turimi lietpalčiai buvo be gobtuvų. Negi organizatoriams buvo nežinoma, kad liepos pirmoji savaitė labai dažnai būna lietinga, o Dainų švenčių dalyviai ne kartą liūčių buvo maudomi ir eisenose, ir estradoje. Pridėjus prie lietingo tos dienos dušo dar ir gan negausų sostinės gyventojų palaikymą žygiuojantiems dainininkams (gal lietus, gal atostogos norint visuomet rasi pasiteisinimą), galima tik gėrėtis jaunimo ištverme ir sugebėjimu susikaupti dainoms reikiamu momentu.
Liepos 5 dieną, per generalinę chorų repeticiją, buvo repetuojami ir būsimų garbingų Dainų dienos svečių sutikimo momentai. Buvo aiškiai pasakyta, kad sveikinimo žodį dainininkams tars ir Respublikos prezidentas V.Adamkus. Tos dienos vakarą šalies vadovas Kalnų parke savo kalba ir buvimu pagerbė apie penkis tūkstančius to vakaro koncerto dalyvių, o per 13 tūkst. dainininkų tokio pat dėmesio liepos 6 dieną, deja, nesulaukė. Ne paslaptis, kad tą pavakarę Prezidentas buvo Vilniuje, nei karalių, nei premjerų nepriiminėjo. Beje, didžiajai daliai dainininkų tai būtų buvusi pirmoji proga iš arčiau stebėti Prezidentą, tariantį jiems padėkos žodį. Tai ne tas pats, kaip matyti Prezidento nuotrauką ir skaityti gražius jo sveikinimus ar linkėjimus jau minėtame prašmatniame Dainų šventės leidinuke.
Pratęsiant operatyvų, bet liūdnai simptomišką XXI amžiaus pastebėjimą apie liepos 5 dienos moksleivių koncertą Kalnų parke (2005 m. liepos 13 d., Nr.52, Laisvės vaikai be tautinių šokių), tenka keletu aspektų aptarti ir bendrą Dainų dienos įspūdį. Išvakarėse, po generalinės chorų repeticijos, kažkuris iš vadovų (ar organizatorių) pareiškė, kad, girdi, repeticijose dėvėti sportiniai marškinėliai tiks ir per šventę. Dalis chorų šiuo leidimu atsisakė pasinaudoti, daugybė (ypač pagirtini daugelis žymesnių chorų bei rajonų mokyklų chorai) ir žygiavo bei šventėje dainavo apsirengę gražiais koncertiniais drabužiais. Bet kalbėti apie bendrą menišką vaizdą, deja, nebegalima. Nesuvokiama, kaip galima skatinti moksleivius po aštuonerių metų pertraukos išeiti į garbingiausią Lietuvos estradą su aptriušusiais džinsais, įvairiaspalviais sportiniais bateliais, sportiniais marškinėliais ir iš širdies dainuoti kūrinius, susijusius su amžinosiomis vertybėmis tėvyne, gimtąja kalba, motina, mokytoja (R.Katino tezė). Ar neprilygintos šios vertybės aprašytiems apzulintiems džinsams? Ar tikrai alpo iš laimės vyriausieji dirigentai, kuriems ąžuolų lapų vainikus uždėjo būtent taip uniformuoti jaunikaičiai?
Labai keisti pasirodė repertuaro sudarymo principai. Daugiau nei pusę dainų sudarė kompozitorių mėgėjų kūryba, be jokios logikos repertuare atsirado J.Northo ir W.Rodby Sol-Fa-Calypso (kuo ji čia išvis dėta?), vyraujanti repertuaro dalis monotoniškas, vieno stiliaus plakatinis popsas su nenatūraliai perspaustu pseudopatriotiniu tekstu, iš esmės gan primenančiu sovietinės santvarkos Dainų švenčių stilistiką bei tuo metu klestėjusią fasadinę kultūrą. Įvertinant daug kur prasikišantį kosmopolitinį užtaisą, galima teigti, kad abu (liepos 5 ir 6 d.) vakarai (su maža išimtimi, kurią tuoj paminėsiu) buvo moksleivių dvasinio susinimo seansai. Kaip didžiulis kontrastas visam tam, tiesiog dvasios atgaiva, nuskambėjo keletas klasikų bei žinomų šiuolaikinių kompozitorių profesionalų opusų, kurie, deja, nepagerino viso koncerto sukelto įspūdžio. To, ką matėme ir girdėjome, tikrai negalima pripažinti Dainų švenčių tradicijų tąsa ir puoselėjimu.
Visa Moksleivių dainų šventės koncepcija, repertuaras turėtų būti įvertinta, be abejo, rimtų muzikų ekspertų ir pateikta Švietimo ir mokslo ministerijai, kuri privalėtų labai atsakingai sudėlioti visus taškus reikiamose vietose. Būtina nedelsiant perimti kaimynų latvių patirtį ir visas Dainų šventes rengti ne žinyboms, o vienai respublikinei komandai, turinčiai plačius įgaliojimus, deramai prisidedant Chorų ir Kompozitorių sąjungoms.
Abiejų vakarųkoncertų meninis rezultatas smarkiai disonuoja su švietimo ir mokslo ministro R.Motuzo teiginiu, kad moksleiviai, susirinkę į 6-ąją Lietuvos moksleivių dainų šventę, daina, šokiu, muzikos garsu išreiškė save, parodė savo kūrybos vaisius visai Lietuvai, visai Europai, visam pasauliui. Ar ne per daug savigyros, ir dar avansu?
Osvaldas DAGYS
Panevėžys
© 2005 "XXI amžius"
|