Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

Atmintis, kaip ir Šventoji ugnis, turi degti

Apie tremtinę pianistę Gražiną Ručytę-Landsbergienę

Prof. Ona Voverienė

Gražina Ručytė-Landsbergienė

Agnė Ručienė Anykščiuose netruko pagarsėti kaip reto grožio bei sumanumo moteris Nuotrauka iš Gražinos Ručytės-Landsbergienės albumo

Agnė – šeimos žiedo centre Nuotrauka iš Danutės Radzevičiūtės-Parachonkienės albumo

Tremtine sesele – piliakalnių gėle, –
Neliūdėk jaunystės, Šiaurėj prarastos.
Nepamiršk, kad žiaurią katorgą ištvėrę,
Nešam ateitin – ISTORIJĄ TAUTOS!
Antanina Garmutė, tremtinė

Kiekvienais metais birželio 14-oji ir 15-oji – okupacijos ir gedulo dienos – priverčia stabtelėti, ištrūkti iš nesibaigiančių darbų ir rūpesčių rutinos, bėgimo ratu, uždegti atminties žvakę tiems, kurių jau nebėra, ir tiems, kurie dar yra šalia kitokie: doresni, sąžiningesni, buvę geriausieji, todėl nuožmaus okupanto ir pasmerkti kalėjimams, tremtims, kančioms.

Užbaigiau knygą „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys: partizanės, ryšininkės, tremtinės, kovotojos“. Apie jas poetas Gintaras Iešmantas rašė:

Kovotojos, globėjos, įkvėpėjos…
Štai būtent kokių moterų dvasia,
Nutvieksdama siekimą ir idėją,
Neleidžia klysti, ugdo audrose!

Nėra didesnio žygdarbio už atliktą pareigą Tėvynei, kai ją reikėjo ginti, dėl jos aukotis, dažnai ir žūti. Kovotojoms buvo sunkiausia. Jos sąmoningai ėjo į kovą, dažna su ginklu rankose, nors žinojo, kad žus. Išliko nedaugelis. Jos žuvo didvyrių mirtimi už Tėvynę ir jos šventuosius idealus, turėdamos viltį, kad jų tauta nepraras atminties ir jas amžiais minės dainose.

Gražina Ručytė nebuvo kovotoja. Ji buvo auka. Okupantai, kaip rašė poetė mirtininkė Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė, aukai ir sunaikinti rinkosi geriausiuosius:

Lietuviais esate jūs gimę,
Todėl ir turite pražūt,
nes plačioje sovietinėj tėvynėj
to vardo – LIETUVA – neturi būt!

Apie G.Ručytę-Landsbergienę jau ne kartą rašiau keliais aspektais: apie jos labdaringą veiklą, pirmininkaujant Vytauto Landsbergio labdaros fondui (O.Voverienė. Siekiant tobulesnio žmoniškumo // XXI amžius. 2002 01 23, p. 6); apie jos, pianistės, kelią į muzikos aukštumas (O.Voverienė Dievų kalbos paviliota // Lietuvos aidas. 2005 02 02, p. 6); apie jos labdaringą veiklą pastaraisiais metais rūpinantis sergančiais vaikais, švietimo problemomis ir Lietuvos talentų ugdymu (O.Voverienė. Į teisingumą – gailestingumo keliu // Lietuvos aidas. 2005 03 09, p. 11).

Mažiausiai žinojau apie jos, kaip tremtinės, kelią. Savo straipsniuose apie tą jos gyvenimo tragiškiausią periodą rašiau prielaidomis, kol netikėtai iš pačios G.Ručytės-Landsbergienės rankų gavau dovanų Rimanto Vanago knygą „Žmonės mylėjo žmones: mano mažieji ir didieji anykštėnai (dokumentinė proza)“ (V., 2004).

Knygoje aprašyti anykštėnų – gydytojo Adomo Laskausko, Lietuvos „vyno karaliaus“ Balio Karazijos, verslininko Prano Ručio ir kitų iškilių Anykščių krašto žmonių likimai. Puiki knyga, prisidedanti prie Lietuvos didžiausios jos istorijoje tragedijos per žmonių likimus atskleidimo. Tai ir liudijimas apie raudonojo okupanto nusikaltimus Lietuvoje.

To meto Anykščiuose minėtos lietuvių šeimos buvo iškiliausios, šviesiausios ir įtakingiausios.

Skyriuje „Baranausko aikštė Nr.11: išdraskyta Ručių gūžta“ supažindinama su šia pavyzdinga to meto Anykščių šeima.

Pranas Ručys, Gražinos tėvelis, buvo į Lietuvą grįžęs „amerikonas“ – „rimtas, santūrus (na, smagiai nusiteikęs užplėšdavo šmaikščią dainelę), pavydėtinai veiklus ir apdairus vyras, beje, išsirinkęs labai gražią žmoną ir „aprūpinęs“ ją penkiais gražiais vaikučiais… Prieškario Anykščiuose jis neabejotinai laikytinas lietuvių verslininku Nr.1, ir be jokios ironijos ar pašaipos, be jokio „amerikoniško“ pamušalo! Jam… pavydėtinai sekėsi – tiesa neiškart…“ (Rimantas Vanagas. Žmonės mylėjo žmones. V., 2004. P. 165).

Knygoje aprašomi P.Ručio tėvų ir brolių šeimų likimai. P.Ručio verslo pradžios odisėjos, jo užsispyrimas pripratinti lietuvius prie „amerikoniškos“ civilizuotos tvarkos, noras kaimo žmones šviesti, pratinti prie kultūros, jo namų gūžtos sukimas; verslininko patriotizmas, skatinant draugus, gimines, pažįstamus pirkti „laisvės paskolas“ ir taip padėti jaunai Lietuvos valstybei; subtiliai mokė savo tautiečius jausti atsakomybę už savo valstybę. Už tas pastangas P.Ručys buvo gerbiamas anykštėnų, kartais net vietinėje spaudoje pagiriamas. Vėliau jis įkūrė Anykščių verslininkų klubą, kuris organizuodavo ekskursijas po Lietuvą, bendrus renginius šeimoms, finansiškai rėmė kultūros ir švietimo renginius, kol pamažu tas klubas tapo „miesto visuomeninio, kultūrinio gyvenimo varikliu bei atrama. O jam vadovavo Pranas Ručys“ (ten pat, p. 180).

Ručiai net automobilį „atlošiama sėdyne ir pakeliamu stogu“ turėjo, kuriuo ypač didžiavosi jų vaikai.

Agnė Ručienė buvo viena gražiausių moterų Anykščiuose. Ji mėgo gražiai rengtis, „kur besifotografuodavo, vis su skrybėlaite“ (ten pat, p. 182). Bene vienintelė Anykščiuose ji mokėjo kepti šakočius. Kieme turėjo krosnelę su žarijom ir kaimynų vaikams kartais leisdavo pasukti kepinį – ji tada liedavo. Kai kaimynę Turčinavičienę su dviem mažais vaikais paliko jos vyras, Ručienė, kad kaimynės nepažemintų, nesiūlė jai išmaldos, o kartkartėm pasikviesdavo ir duodavo darbo, už jį dosniai atsilygindavo: „… mama padarydavo, ko prašoma, – pasakojo Genovaitė Turčinavičiūtė, – ir namo visad grįždavo patenkinta, ne tik pinigų atsinešdavo, bet ir gardesnį kąsnelį mums, vaikams“ (ten pat, p. 183).

Ručių šeimoje augo penki vaikai: Vytautas, Gražinutė, Onutė, Antanukas ir Elvyra. A.Ručienė pasistengė, kad visi jos vaikai mokėtų groti pianinu ir akordeonu. Pati turėjo gražų balsą, dainuodavo liaudies dainas, skambino gitara. Namuose dažnai būdavo svečių. Pas Ručius gyveno „bežencė“ rusė, kuri ne tik mokė vaikus muzikos, bet ir juos palepindavo blynais.

Kodėl P.Ručys 1944 metais nepasitraukė į Vakarus – tai mįslė. Buvo išmintingas, apsišvietęs, politika domėjęsis žmogus ir suvokė, kad bolševikas okupantas jo ir jo šeimos nepagailės, juolab kad 1941 metais šeima jau buvo įtraukta į tremtinųjų sąrašus. Matyt, ir jis, kaip ir daugelis, apie komunistus galvojo geriau, negu jie iš tikrųjų buvo ir tebėra. Įsigijo ūkelį netoli Panevėžio (ten iki šiol gyvena Onutė Ručytė-Jakulienė su šeima).

Antroje pasakojimo apie Ručių šeimą dalyje skelbiami G.Ručytės-Landsbergienės atsiminimai – šilti, jaudinantys, emocingi, persunkti nostalgijos gimtiesiems namams. Jos rašymo stilius – lengvas, grakštus, ypač kai ji kalba apie savo vaikystės nepaprasto vidinio grožio dėdes ir tetas – krikštatėvius Idą ir Balį Karazijas, mielą kaimyną Antaną Vienuolį-Žukauską, „jo tiesi, laiba figūra…, vaistinės prieblanda, joje viskas paslaptingai skendėjo it burtininko buveinėj…“ (ten pat, p. 192).

Nuo pat vaikystės Gražinai akordeonas – „muzika… būdavo kaip skanėstas po sočių pietų…“ (ten pat, p. 193).

Šviesūs ir džiaugsmingi vaikystės prisiminimai – iš prieškario ir kitokie – šiurpūs vaizdai – tuoj po karo. „Eidavau į mokyklą pro milicijos būstinę. Grįždama mačiau kieme sumestus sumaitotus partizanų kūnus. Užėjau į kiemą: rūpėjo pasižiūrėti, kas jie tokie, nes tada nežinojom, kur mano vyresnysis brolis Vytautas – o gal jis čia guli?“ (ten pat, p. 194).

Prisiminimuose Gražina rašo apie jos tapsmą muzikante – jau nuo aštuonerių metų. Po karo ji lankė Panevėžio gimnaziją ir muzikos mokyklą, dažnai koncertuodavo, o vienam akordeonistų konkursų „pats vertinimo komisijos pirmininkas Algirdas Ločeris premijavo… batelių pora!“ (ten pat, p. 201).

Ručių šeimą išvežė 1949 m. kovo 25 d. Naktį, 3 valandą, nekviesti „svečiai“ pasibeldė ir į Gražinos, tada studijavusios Kaune, kambarėlio duris. Sužinojusi dėstytoja Eugenija Matiukienė dar bandė ginti savo studentę, ėjo į saugumą ir maldavo palikti gabią ir perspektyvią pianistę Lietuvoje. Jai buvo pasiūlyta pamiršti amžiams studentę Ručytę.

Taip su vieninteliu savo draugu akordeonu gyvuliniame užkaltame vagone ir išdardėjo Gražina į Sibirą, guodžiama vilties, gal kada nors ir sutiks savo brangius tėvus, seseris ir brolius.

Atvežė į Irkutską. Čia pavogė jos akordeoną: „vienintelę paguodą, didžiausią turtą ir viltį turėti pragyvenimo šaltinį“ (ten pat, p. 209).

Kolonos komendanto dar būta žmogaus. Jis parašė prašymą į milicijos skyrių ir paskelbė akordeono paiešką. Akordeono būta ypatingo. Dar vaikystėje juo grodama Gražina sužavėjo patį Pupų Dėdę. Jis sidabrinėm raidelėm ant akordeono, toj pusėj, kur klavišai, užrašė: „Gražina“, kitoj pusėj buvo data „1940“. Ir dar jį papuošė blizgančiais segtukais.

1949 m. balandžio 21 d. penkiolika tremtinių iš Lietuvos, vežami į taigą, atšventė šv.Velykas – turėjo net du kiaušinius… Tarp tremtinių būta ir kunigo, jis turėjo šventinto vyno.

Gražina buvo atvežta į Olchono salą Baikalo viduryje – 90 kilometrų ilgio, gražią, nors rūstoką: uolos, vėjų iškraipyti medžiai. Visus sugrūdo į baraką su „kambariais“ iš pakabintų paklodžių. Ją priėmė gyventi Degučių (penkių asmenų) šeima, kuriai buvo skirtas penkių kvadratinių metrų namelis ant rogių pavažų. Viduryje buvo šeši gultai, staliukas ir „buržuika“. Už poros kilometrų buvo Chužyro gyvenvietė. Joje veikė žuvies priėmimo ir perdirbimo punktai, buvo ir tuščias erdvus pastatas – klubas ir turbūt mokykla. Lietuviai Chužyre greit pristatė medinių gyvenamųjų namelių (žr. ten pat, p. 212).

Atsiminimuose spausdinami pianistės laiškai iš Olchono jaunystės bičiulei Vidai Kučinskaitei, su kuria mokėsi konservatorijoje. Tai tikri meno kūrinėliai „neviltin puolusios merginos“ – „tai trūkčiojančios nuotaikos, mano krūpčiojantys žodžiai iš nenormalaus nenusakomo, nežmoniško pasaulio, į kurį prieš savo valią pateko jaunutė pianistė…“ (ten pat, p. 213).

Laiškuose rašoma apie Tėvynės ilgesį, sudužusias svajones, vergo kasdienybę, sunkų darbą ir kitas negandas.

Gražina buvo paskirta į žvejų brigadą. Apie žvejų darbą Gražina rašė: „Žvejyba Baikale gerokai skiriasi nuo mūsų įsivaizduojamos: primena galeras ir katorgą. Valtyje 12 irkluotojų, po du prie irklo, valtis labai didelė ir sunkiai pakrauta.

Sėdėjau pirmoj poroj, nes buvau gera irkluotoja… Išvyka (žvejyba) trukdavo 5-7 valandas, jai pasibaigus vos pavilkdavom kojas.

Nepaprastai sunku būdavo užmesti tinklą – jis 1100 m ilgio, 10 m aukščio. Žūklės metodika buvo nesudėtinga, bet labai sunki. Išplaukę valtimi statmenai nuo kranto, kilometrinę rankos storumo virvę, pririštą prie vienos gervės krante, leidžiame į vandenį. Išmetę virvę, pasukame barkasą lygiagrečiai kranto ir metame tinklą; ties jo viduriu galingu signalu (tai yra sutelktu riksmu „oooo!“) pranešame krantui, kad suktų gervę, įtemptų virvę ir tinklą. Išmetę visą tinklą, vėl statmenai į krantą, vėl leidžiame kitą kilometrinę virvę ir galiausiai pririšame ją prie antros gervės krante. Centre atsiradęs tinklinis maišas, didesnis gal už šitą kambarį, į jį turėjo pakliūti visa, kas gyva… Ištraukti šitą milžinišką tinklą tekdavo jau rankomis. Vanduo žvarbus ir, nors visad pasižymėjau nemaža savitvarda, verkdavau iš skausmo – ašaros ritosi pačios, tiesiog fiziškai skaudėdavo širdį. Delnai degė nuospaudomis, nagai irgi labai jautrūs pasidarė. Deja, per pirmąją tokios įtemptos žūklės savaitę nepagavom nė vienos žuvies. Bet po savaitės maišas buvo toks pilnas, kad negalėjom jo išvilkti į krantą. Vyrai turėjo užsimauti batus, kombinezonus ir bristi į ledinį vandenį, prapjauti maišą. Žuvų buvo daugiau nei 10 centnerių“ (ten pat, p. 212).

Beveik visi žvejai susirgo reumatu. Susirgo ir Gražina. „Jau seniai man pradėjo širdis šlubuoti, – rašo ji knygoje, – kartais, kai irkluodavau, tai paskutines jėgas sukaupus, kvapo neatgaudavau. Pikta, kai pasijunti blogai, ko gero, ir Lietuvos nebeteks pamatyti“ (ten pat, p. 215).

Po dviejų mėnesių nuo paieškos pradžios atsiradus akordeonui, jos laimės talismanui, salos jaunimas išprašė atleisti Gražiną iš žvejų brigados ir paskirti į tinklų mezgyklą, kad rankos sugytų ir kad vakarais galėtų pagroti: jaunimas norėjo šokti. Užgijo žaizdos, lietuviai susirinkdavo po darbų vakarais, dainuodavo akordeonui pritariant. Gražina grįžo į muzikos pasaulį. Vėliau gavo leidimą vykti į tremtį pas tėvus į Novočirkino kolūkį, Zima kaimelį. Ten buvo ne tik didelė lietuvių tremtinių kolonija, bet ir vidurinė mokykla.

Iš pradžių plaukė kateriu, paskui su keliais lietuviais 130 kilometrų ėjo pėsčiomis, paskui dar 160 iki Irkutsko – mašina. Atvykusią į Zimą, vietos valdžia sutiko nedraugiškai, skyrė į pačius juodžiausius darbus: iš pradžių miško kirsti į naktinę pamainą, vėliau plauti gyvulių fermos grindis. Atlaikė. Pasiraitojusi rankoves taip fermos grindis išskuto, išmazgojo, kad grindys net baltumu švietė. „Norėjau įrodyti, jog dirbti moku, darbo nebijau, jog darbu manęs nepažemins! Tik buvo skaudu, kad niekam niekuo nenusikaltusi vis esu niekinama, kankinama“ (ten pat, p. 222).

1950 metų pradžioje Gražina pradėjo mokytojauti Zimos mokykloje: mokė vaikus groti, šokti. Nuo tada ir prasidėjo jos kitas gyvenimas – studijos Irkutsko muzikos mokykloje, vėliau Sverdlovsko M.Musorgskio konservatorijoje. Sėkmingai išlaikiusi stojamuosius egzaminus Gražina pirmą kartą pasidžiaugė savimi: „O vis dėlto savo pasiekiau! Pati, savo pastangom, valia ir užsispyrimu!“ (ten pat, p. 230).

Į Lietuvą G.Ručytė grįžo 1956 metais. Apie jos grįžimą gyvenimą čia – jau rašiau minėtuose straipsniuose. Straipsnį norisi baigti pačios G.Ručytės-Landsbergienės žodžiais: „Ir… neverskime visų negerovių vien savo tautai, jos žmonėms. Patikėkite tremtinės žodžiais: visas pasaulis be galo prieštaringas ir neramus, žiaurus ir godus, paikas ir kai kada tiesiog absurdiškas, tačiau kokia laimė jame gyventi! Ypač didelė laimė – gyventi savo namuose, tėvynėje…“ (ten pat, p. 234).

© 2005 "XXI amžius"