Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Jį vadino antruoju Tumu

Kanauninką Feliksą Kapočių (1895-1971) prisimenant

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

Prisikėlimo parapijos klebonas ir Kauno dekanas kan. Feliksas Kapočius

Kan. F.Kapočius (sėdi viduryje) – Tautinis delegatas Reino konferencijoje 1947 metų gegužę

Prisikėlimo šventovės pastoliai

Okupacijos nutraukė Prisikėlimo šventovės statybą

1936 metais Prahos architektai, susipažinę su bažnyčios projektu, pareiškė: „Ji bus Pabaltijo statybos šedevras“

„...Lietuvių tauta, sutrupinusi vergijos pančius, dėkodama Dievui už Laisvę ir Nepriklausomybę, prašydama globoti ir saugoti tautos vaikus ir valstybę, stato Prisikėlimo simbolį – bažnyčią. Bažnyčios projektas gražus. Jame harmonija. Moderni bažnytinė ir pasaulietinė dvasia. Prahos architektai, susipažinę su projektu, pareiškė, kad tai – Pabaltijo statybos šedevras. (...) Bendram darbui nuolat ragina bažnyčios statytojas kunigas Feliksas Kapočius...“, – rašė „Lietuvos aidas“ 1936 m. rugpjūčio 28 d. (Nr. 388).

Tai buvo didingos idėjos realizavimo pradžia. Pradžių pradžia. O vėliau – ilgas, sunkus, vingiuotas ir duobėtas statybos ir atstatymo kelias. Statybos ir atstatymo darbais rūpinosi Kauno ordinarų paskirti klebonai – kun. F.Kapočius, kun. Gintautas Kabašinskas, tuometinis klebonas, dabar Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, kun. Viktoras Brusokas, o baigiamieji darbai atiteko kun. Vytautui Grigaravičiui. „Dievo apvaizda leido Prisikėlimo šventovei nueiti ilgą kryžiaus kelią ir lėmė, kad ji būtų šventinama švenčiant Eucharistijos metus“, – teigia Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

* * *

Klebonas, dekanas, kanauninkas Feliksas Kapočius – tai asmenybė, glaudžiais saitais susieta su Prisikėlimo šventove, Lietuvos istorija. Jo kunigystė skilo pusiau: 26 metai – laisvoje Tėvynėje, 27-eri – už jos ribų. Šiais metais minime kan. F.Kapočiaus 110-ojo gimtadienio ir 34-erių metų netekties sukaktis. Tegu šis straipsnis, naudojantis archyviniais dokumentais ir amžininkų atsiminimais, nors iš dalies atskleidžia šio uolaus Viešpaties vynuogyno darbininko veiklą ir kaip skausmingai nešiojosi širdyje viltį, kad jo idėja bus kada nors realizuota.

Keletas biografijos štrichų

Kan. F.Kapočius gimė 1895 m. gegužės 31 d. Voltūnų kaime Žemaitkiemio valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Baigė Ukmergės vidurinę mokyklą, Kauno kunigų seminariją, 1918 m. birželio 3 d. įšventintas kunigu, studijavo Vytauto Didžiojo universitete filosofiją ir teologiją, buvo Šėtos parapijos vikaras ir vidurinės mokyklos mokytojas, 1920-1927 metais – Kauno Arkikatedros vikaras ir augusiųjų gimnazijos kapelionas, 1927-1944-aisiais – Kauno Prisikėlimo bažnyčios klebonas, nuo 1944 metų – Kauno arkivyskupijos kapitulos kanauninkas, 1944 m. rugpjūčio 2 d., artėjant frontui, pasitraukė į Vakarus.

1946-1948 metais Vokietijoje ir Austrijoje – Tautinis popiežiaus misijos delegatas, 1949-1950-aisiais – lietuvių sielovados vyr. administratorius. 1950 metais išvyko į JAV ir nuo 1953-iųjų buvo amerikiečių Apaštalų Karalienės bažnyčios asistentas Ivanhoje, Ilinojaus valstijoje.

Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

Kan. F.Kapočius mirė 1971 m. liepos 21 d., palaidotas lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje.

Antrasis Tumas

Prieškariu nuo J.Tumo-Vaižganto laikų kūrėsi kitoks kunigų stilius – demokratinis ir tam tikra prasme tautinis. Šį stilių galutinai perėmė Nepriklausomoje Lietuvoje brendusi kunigų karta. Ji atsisakė saloninių formų, daugiau puoselėjo viešą žodį ir plunksną, buvo nusiteikusi kelti liaudies kultūrą, visuomenės organizuotumą, tautinę pasaulėžiūrą.

Kan. F.Kapočius gimė ūkininko kalvio šeimoje, brendo rusų priespaudos bei lenkiškų įtakų laikais, kunigu įšventintas nepriklausomybės atkūrimo (1918) metais, išaugo didelis patriotas, nepakantus svetimoms, ypač slaviškoms įtakoms. Lietuvos kaimo parapijoje dirbo tik dvejus metus, vėliau – Kaune, laikinojoje sostinėje, krašto „didmiestyje“, politinio, kultūrinio gyvenimo centre. Po Tumo-Vaižganto, Vytauto bažnyčios senamiestyje rektoriaus, kun. F.Kapočius – Žaliakalnio klebonas ir Kauno dekanas buvo populiariausias. Kur slypi populiarumo priežastys? Kaip ir J.Tumas, A.Jakštas, kun. F.Kapočius buvo rytų aukštaitis: mėgo purkštauti, oponuoti, o paskui padaryti, ką žmogus prašo. Kan. Mykolas Vaitkus prisipažino, kad ilgokai jo bijojęs, kol pagaliau vienas kitą suprato ir abu tapo geri draugai. Kun. F.Kapočiaus liberalumas reiškėsi trumpomis šv. Mišiomis, greitomis išpažintimis, gyvais ir gyvenimiškais pamokslais, kurie sutraukdavo visus; inteligentų vaikus neretai krikštijo namuose. Kiti to meto kunigai nepajuto miesto kaitos vyksmo, kaip tą jautė Žaliakalnio klebonas, išaugęs tarp dviejų generacijų – prieškarinės ir pokarinės. „Jis laimingai perkopė tų dviejų generacijų slenkstį, nepasiliko „pereinamuoju“. Derindamas vienų ir kitų gerąsias savybes, jis tapo tarsi sintezės kunigu – jungiamąja grandimi, ypač reikalinga laikinojoje sostinėje. Jis nebuvo Tumo-Vaižganto kopija, gal tik panašus pirmajam“, – pastebėjo kun. Stasys Yla.

Anot amžininkų, kun. F.Kapočius stengėsi išlikti lieknas. Turėjo gerą sveikatą ir apetitą, bet nevalgė pusryčių, buvo pedantiškai tvarkingas. Gyvenime nebuvo punktualus, bet bažnyčioje – punktualumo pedantas, nes jautė, kad kiti kunigai to nepaiso ir žmones piktina. F.Kapočius savo jautrumą mokėjo palenkti principu: ne žmonės kunigams, bet kunigai žmonėms. Gebėjo savo draugus ir „priešus“ talentingai pamėgdžioti. Žodis buvo jo dovana – spalvingas, kontrastiškas. Turėjo savo stilių, mėgo vaizdingumą, buvo netgi savotiškas filologas. Piktinosi dėl bendradarbių netikslaus žodžių kirčiavimo. 1920-1921 metais redagavo „Pavasarį“ ir kurį laiką pirmininkavo visiems Lietuvos pavasarininkams. Braukydavo spaudos puslapius ir ketino siųsti redakcijoms, kad parodytų, ką jos praleidžia ir kaip gadina stilių. Taisė kai kuriuos rankraščius ir vertimų kalbą. Jo kalbinis kriterijus buvo pagal Jablonskį, kurio paskaitų klausėsi. Svarbiausia jam – tėvų ir liaudies kalba. Pasakoti mokėjo meistriškai: užrašyk, ir bus perliukas. Tais perliukais džiugino savo klausytojus bažnyčioje ir privačiuose pobūviuose. Tačiau, skirtingai nei Tumas, nemėgo užrašinėti, nors žurnalistikos nevengė.

Kunigai neretai jį paragindavo: „Kanauninke, rašyk daugiau. Su laiku pasidarys vertingas rinkinys“. – „Jūs rašykit, aš ne tam sutvertas!“, – toks būdavo jo atsakymas.

Klebonas, Prisikėlimo šventovės statytojas

Atgavus Nepriklausomybę į Kauną atvažiavo daugiau žmonių, nes vieni gavo tarnybas, kiti – mokslo reikalais, kai buvo įkurtas Lietuvos universitetas, o kai kurie jau pradėjo domėtis prekyba, pramone ir amatais. Kaunas lietuvėjo. Miesto burmistras J.Vileišis su savo patarėjais nusprendė Žaliojo kalno žemę padalyti į mažus sklypus ir parduoti lietuviams už nedidelę kainą. Apie 1923 metus Žaliasis kalnas buvo dar retai apgyventas – tik keliolika trobesių su daržais, o viduryje tyvuliavo balos. Žmonės pirko sklypus, miesto valdžia tvarkė gatves. Padidėjus gyventojų skaičiui Žaliakalnyje, buvo įkurta parapija, kuri buvo pavadinta Prisikėlimo vardu. Tuomet Aukštaičių gatvėje buvo pastatyta nedidelė bažnyčia, įkurta katalikų Prisikėlimo parapija.

1927 metais F.Kapočius paskirtas Prisikėlimo bažnyčios statytoju Lietuvoje. Administravo Žaliakalnio parapiją pavyzdingai, ekonomiškai naudojo pinigus, prižiūrėjo pastatus, rūpinosi bažnyčios tarnais ir vikarais, „atlietuvino“ aplenkėjusius žaliakalniečius, sutraukė pamaldoms „drungnuosius“ inteligentus, prisimena amžininkai. Laikinoji bažnytėlė ir sena klebonija darėsi traukos centras, iš tikrųjų centras buvo jo asmuo. Sekmadieniais prisirinkdavo pilna bažnytėlė žmonių. Vasarą būdavo geriau: kai žmonės netilpdavo, galėdavo pasilikti šventoriuje. Atėjus žiemai ir šalčiams, vyrai be kepurių stovėdavo šaltyje. Daug energijos, sumanumo, įžvalgumo pareikalavo iš kun. F.Kapočiaus naujos Paminklinės Prisikėlimo šventovės statyba, pastoracinis darbas, kur savoje parapijoje pasižymėjo moderniais pastoracijos metodais ir nuoširdžiais santykiais su parapijiečiais. Nuo 1929 metų buvo ir Kauno dekanas, priklausė Katalikų veikimo centro vyriausiajai valdybai, veikė Zitiečių draugijoje ir kt.

Laiške architektui Henrikui Žukauskui 1989 m. gegužės 3 d. prel. Simonas Morkūnas rašo apie savo kraštiečio klebono kun. Kapočiaus rūpinimąsi socialine globa. 1933 m. birželio 15 d. S.Morkūnas buvo paskirtas Prisikėlimo bažnyčios vikaru. Tuo metu parapija vienijo 30 tūkst. parapijiečių, iš kurių – keturi tūkstančiai buvo vargšai. Kleb. F.Kapočius gyveno mažoje klebonijoje, perdirbtoje iš tvarto, kur lenkai laikė gyvulius. Jam reikėjo didesnių patalpų, todėl nutarė statyti dviejų aukštų mūrinę kleboniją šešiems kunigams, raštinei ir kitiems reikalams. Jau buvo padaryti ir planai. Tačiau kurso draugo kan. Kazimiero Žitkaus paakintas, klebonas kun. F.Kapočius atsisakė savo plano statyti kleboniją ir leido vikarui S.Morkūnui statyti prieglaudą seneliams. Anot prel. S.Morkūno, „vargu ar būtų atsiradęs kitas klebonas, kuris, statydamas Paminklinę Prisikėlimo bažnyčią ir turėdamas 30 000 litų skolos, tuo pačiu metu būtų leidęs vikarui statyti modernišką prieglaudą seneliams“.

Būta ir asmeninių nelaimių. 1934 metais, po I Eucharistinio kongreso, į statybos vietą iki rudens buvo atgabenta daug medžiagos ir sukrauta į sandėlius. Statybos darbus numatyta pradėti 1935 metų pavasarį. Deja, 1934 metais, prieš Kalėdas, krisdamas klebonas kun. F.Kapočius susilaužė koją. Lūžę kaulai pradūrė kraujagysles ir plaučius užblokavo kraujo krešuliai. Liga komplikavosi, ir bažnyčios sienų statyba buvo atnaujinta tik 1936 metų pavasarį.

1937-1938 metais kun. F.Kapočius buvo išvykęs į JAV lietuvių kolonijas aukų rinkti. Bet, sužinojęs, kad tais pačiais metais trijų organizacijų rinkėjai vieni po kitų „išžvejojo“ visas kolonijas, nedrįso Amerikos lietuviams įkyrėti. Lankydamas jis tik pasakojo apie Prisikėlimo šventovę ir po trijų mėnesių tuščiomis kišenėmis grįžo į namus. Tada kreipėsi į vyriausybę. Įgaliojo gen. V.Nagevičių ir kan. J.Tumą aplankyti ministrą pirmininką ar Prezidentą ir papasakoti apie statomos Paminklinės bažnyčios finansinius sunkumus. Įgaliotiniai aiškaus atsakymo negavo, tik netrukus kleboną kun. F.Kapočių aplankė vienas žymus tautininkų veikėjas ir atskleidė: „Jei nori daugiau lėšų gauti statybai, įsirašyk į Tautininkų partiją“. Dėl tokio pasiūlymo kun. F.Kapočius pasijuto įžeistas ir svečiui atkirto: „Aš savo sąžinės už pinigus nepardavinėju. Apsieisiu ir be valdžios išmaldų“. Tais metais buvo nubraukta net nedidelė parama iš biudžeto. Teko pasikliauti vien savo parapijiečių, kurie domėjosi statyba ir ją rėmė, aukomis. Prisikėlimo bažnyčios archyviniai dokumentai liudija, kaip griežtai ir tvarkingai rašyti protokolai, saugomi raštai iš kurijos, laiškai ganytojo tikintiesiems.

1939 metai. Ruoštasi vidaus ir išorės apdailos darbams. Bažnyčios viduje – pastolių miškas. Dailinamos lentos, stiklinami langai, artėjo užbaigtuvės. Deja, jų taip ir nebuvo. 1940 metų antroje pusėje visi tolesni Prisikėlimo šventovės darbai nutrūko.

Okupantų siautėjimą teko išgyventi ir klebonui kun.F.Kapočiui. Vikarui S.Morkūnui teko patirti čekistų prievartą, NKVD bandymus užverbuoti: senelių prieglaudoje, kur kabojo popiežiaus Pijaus XI portretas, atsirado Stalino portretas. Rezistencinei veiklai prieš okupantus į pogrindį būrėsi pasitraukusių patriotinių organizacijų nariai: šauliai, ateitininkai, pavasarininkai ir kt. 1941 metų birželio sukilimas. Kaune įsteigtas LAF’o Kauno štabas iki 1941 m. birželio 24 d. buvo įsikūręs senelių ligonių prieglaudoje. Katalikų Bažnyčios ir nacių okupacinio režimo sąlyčio taškas Lietuvoje buvo jų priešiškumas bolševizmui. 1942 m. rugsėjo 13 d. dekanas kun. F.Kapočius, dalyvaujant Kauno kunigams, kreipėsi į arkivyskupą metropolitą J.Skvirecką: „Nepaprastu metu atvykote čionai mūsų palaiminti. (...) Nedaug tereikėjo, kad šiuo metu būtume žudomi tolimo Sibiro taigose ar Kazachstano stepėse. Kaip ne vienas mūsų parapijiečių. (...) Tačiau ir šiandien nesame tikri dėl rytojaus. Asmeniškas mūsų likimas kabo ore. Užtenka vieno nelaimingo nakties aliarmo ir mūsų eilėse gali atsirasti spraga. (...) Neabejoju, kad mieląją mūsų Tėvynę Dievas išves į šviesią ateitį...“

Okupacijų metais mažoje Prisikėlimo bažnyčioje buvo meldžiamasi už Tėvynės laisvę ir taiką, giedamos giesmės „Dievas mūsų prieglauda“, „Marija, Marija“, „Viešpaties angelas“ ir kt. Vykstant karui Kauno miesto savivaldybė 1943 m. spalio 13 d. Nr. 1573 raštu kreipėsi į Prisikėlimo bažnyčios kleboną kun. F.Kapočių, kad šis „perduotų savivaldybei Prisikėlimo bažnyčios miško medžiagą“ (klojinius ir pastolius).

1944 m. kovo 28 d. raštu Nr. 81 klebonas kan. F.Kapočius rašo Kauno kurijai ir Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios statybos tarybos garbės pirmininkui arkivyskupui J.Skvireckui ir motyvuoja, jog „laisvos statybinės medžiagos nėra, o tik dalis pastolių, reikalingų bažnyčios statybai, kurią nutraukė bolševikų okupacija. (...) Dabartiniu metu eina parengiamieji statybos darbai: bažnytinio meno muziejaus direktorius dailininkas R.Varnelis išvykęs į Vieną, rengia freskų projektus, o dailininkas prof. Ušinskas rengia langų vitražų projektus. Minėti pastoliai reikalingi matavimams, patikslinimams atlikti, dėl įvairių priežasčių dūžta langų stiklai. Be to, jie būtini tinkavimo darbams baigti. Taip pat bažnyčioje sudėti evakuotų mokyklų suolai“.

Frontas artėjo. 1944 m. rugpjūčio 2 d. kan. F.Kapočius su vikaru S.Morkūnu, arkiv. J.Skvirecku, kan. Vaclovu Zakarausku, kun. Motiejumi Čyvu, paskubomis susirinkę vertingesnes knygas, svarbiausius kurijos dokumentus, rašomąją mašinėlę ir kai kuriuos asmeninius daiktus, kirto sieną ir pasiekė Vokietijos Grynsburgo miestą, vėliau persikėlė į Vieną, Mechingeną.

Delegatūroje

1946 m. sausio 18 d. buvo įsteigta Popiežiaus misija – Tautinio delegato įstaiga lietuvių išeivių religiniam ir bažnytiniam gyvenimui Vokietijoje ir Austrijoje tvarkyti. Lietuvos tautiniu delegatu buvo paskirtas kan. F.Kapočius, pareigas jis pradėjo eiti 1946 m. sausio 25 d. Savo įstaigą (delegatūrą) įkūrė Visbadene, vėliau perkėlė į Kircheimą netoli Štutgarto, sutelkė pajėgius pagalbininkus: kun. S.Ylą, kun. dr. J.Gutauską, kun. dr. J.Avižą, kun. A.Šidlauską, kun. S.Morkūną, kun. dr. J.Vaišnorą, MIC. Tai naujas kan. F.Kapočiaus veiklos puslapis Vokietijoje. Jis nieko negavo į rankas, tik Vatikano misijos vadovo arkivyskupo Karolio Chiarlo raštus. Vien štabo sudarymas ir įstaigos organizavimas Visbadene ir jos perkėlimas į Kircheim-Tecką per trumpą laiką rodė, kad kan. F.Kapočius moka tvarkytis. Jis suorganizavo 191 parapiją Vokietijoje ir septynias Austrijoje, įtraukė į darbą 162 kunigus. Kan. F.Kapočius šias parapijas suskirstė į dešimt dekanatų, instruktavo dekanus ir kunigus, koordinavo jų darbą, taip pat aprūpino kapelionais visas mokyklas ir dvasios vadais visas organizacijas. Šalia to, buvo atkurta katalikiškoji akcija, organizuoti parengiamieji-studijiniai suvažiavimai trijose zonose, sudaryti veiklos ir studijų centrai, įtraukė į šį darbą ateitininkus, neolituanus, varpininkus. Pagaliau stengėsi aprūpinti mokyklas religiniais vadovėliais ir kita religine spauda. „Po pusės metų delegatūra funkcionavo lyg gerai įsuktas ratas“, – rašė kun. S.Yla.

Delegatūros darbas buvo visiems naujas, neįprastas. Visi mokėsi, ypač kan. F.Kapočius. Jis praaugo save, taip galvojo bendradarbiai. Jei žmogus, būdamas per 50 metų, išmoko naujų nelengvų dalykų, jis turėjo būti jaunos orientacijos ir gyvos dvasios. Kan. F.Kapočiaus laikysena, taktika ir diplomatija žavėjo vokiečius ir amerikiečius. Perkopė žurnalistinį ir pamokslinį stilių ir pats sau rašė oficialias kalbas. Tik nesikeitė jo nuoširdumas ir paprastumas, nuolankumas ir kuklumas. Šiomis savybėmis jis žavėjo savo ganomuosius tremtinius, kuriuos lankė beveik kiekvienoje stovykloje ir kiekviename didesniame suvažiavime. Apie trečdalį jo lankomų vietovių lydėjo kun. S.Yla. Jis taip apibūdina kan. F.Kapočių: „Visur jis rado buvusių žaliakalniečių arba kauniečių, kurie jį pažinojo, bet tie, kurie nepažinojo, jį pamilo, nes mokėjo į visus prabilti šiltai, žmogiškai, lietuviškai ir krikščioniškai“. Susitikimuose jis užmezgė ryšius su kunigais, kurių daugiausia buvo iš Kauno vyskupijos, stovyklų vadovais, ieškojo ryšių su evangelikų dvasios vadais. 1948 metų spalį kan. F.Kapočius praleido Romoje ir gavo specialią audienciją pas popiežių Pijų XII. Prieš tai per Montinį buvo įteikęs trejų metų veiklos pranešimą su specialiu albumu, vaizduojančiu stovyklų vargo koplyčias bei pamaldas, delegatūros leidinius ir iš Lietuvos gautą Juozo Lukšos-Daumanto pergabentą tikinčiųjų dramatišką laišką Popiežiui. Pijus XII buvo šį laišką jau perskaitęs ir labai sujaudintas.

Nuo 1949 m. sausio 1 d. Šventasis Tėvas keitė juridinę delegatų padėtį. Kan. F.Kapočiui teko vyr. sielovadininko titulas, ir jis dar porą metų tvarkė lietuvių sielovados reikalus. Jo įstaiga, pavadinta Lietuvių sielovada, dar veikė tol, kol emigracija įpusėjo. Emigruojančius tautiečius šiai įstaigai teko aprūpinti dokumentais. Tai buvo naujas, atsakingas darbas. 1950 metų pabaigoje tremtiniai išvyko iš Vokietijos ir Austrijos, liko tik ligoniai ir seneliai. Iš Lietuvių sielovados štabo kan. F.Kapočius išvyko 1950-ųjų pabaigoje į JAV.

Vikaras amerikiečių parapijoje

Į JAV kan. F. Kapočius buvo pakviestas vyskupo R.I.Providence. Jam buvo numatyta kapeliono vieta uždarų rekolekcijų namuose Peace Dale miestelyje, prie Atlanto. Kanauninkas atsiprašė vyskupo ir paprašė pasižvalgyti naujame krašte. Kan. F.Kapočius kurį laiką keliavo iš vienos klebonijos į kitą – pas savo draugus, patarnavo bažnyčiose. Po dvejų metų paprašė Čikagos kurijos jį skirti į bet kurią parapiją. Buvo paskirtas vikaru Apaštalų Karalienės parapijoje, Čikagos priemiestyje Ivanhoe, kur išbuvo 18 metų. Kaip Vokietijoje greitai išmoko vokiškai, taip JAV – angliškai. Čikagoje buvo daug lietuvių, pažįstamų iš Kauno ir Vokietijos laikotarpio. Gal nostalgija Kaunui, gal ir parengtam Prisikėlimo šventovės planui, kan. F.Kapočius Amerikoje puoselėjo viltį – visų lietuvių aukomis pastatyti Čikagoje laivo formos šventovę, simbolizuojančią lietuvių egzilinę ir žmogiškai krikščioniškąją keleivystę. Jo planas nerado atgarsio nei tarp kunigų, nei tarp žymesnių pasauliečių, išskyrus keletą entuziastų.

Kan. F.Kapočiaus sveikata, ypač širdis, ėmė šlubuoti. Stipresnis širdies susirgimas ištiko 1968 metais, bet po to jis atsitiesė.Vėliau – sunki operacija, po kurios 1970 m. sausio 16 d. jis rašė: „Šiuo metu jaučiuosi tarsi naujas žmogus, širdis nebevargina krūtinės net šaltame ore. Dabar jau planuoju tvarkyti delegatūros archyvą bei „suraizgyti“ kroniką“.

Deja, 1971 m. liepos 21 d. išėjo Amžinybėn. Mirė nuo širdies smūgio, kuris ištiko vairuojant automobilį ir dėl to pateko į avariją. Palaidotas Čikagos šv. Kazimiero kapinėse.

* * *

Kan. F.Kapočius atliko savo misiją kaip kunigas lietuvis, buvo pareigingas , nesiekė titulų, nors po delegatūros galėjo gauti bent prelatūrą. Daugeliui mūsų jis liks neatskiriamas nuo Kauno ir tremties – su tuo, ką padarė pagal savo jėgas, spinduliavo savo šilta asmenybe.

Kodėl jis neparašė delegatūros istorijos? Vedė asmeninį dienoraštį-kroniką, atsivežė medžiagos iš delegatūros archyvų į Čikagą. Kan. J.Tumas būtų skelbęs atrinktus dokumentus, aprašinėjęs įvykius, o kan. F.Kapočiui galbūt neleido sveikata. Tačiau ypatingą reikšmę turi jo šeši pastoraciniai laiškai, rašyti Vokietijoje, 15 pastoracinių instrukcijų ir kt.

Kan. F.Kapočiaus didžiausią svajonę realizavo vėlesnės kartos mūsų kunigai. Dar Amerikoje pasakyti jo žodžiai šiandien tapo realybe. Jis teigė: „Esu giliai įsitikinęs, kad Prisikėlimo šventovė bus lietuvių šventoji Jeruzalė, apie kurią bursis religinis ir kultūrinis gyvenimas“.

Jei skaitytojai turi daugiau žinių ar „Draugo“ laikraščio 1971 metų liepos, rugpjūčio, rugsėjo, 1978 metų vasario mėnesių numerius, prašome suteikti žinių šio straipsnio autorei.

© 2005 "XXI amžius"